Stendas, afiša, reklama: Spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ (režisierė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė – Aušra Krasauskaitė)

 

Šokio spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ – tai nauja nacionalinio ansamblio „Lietuva“ premjera, skirta legendinei rašytojai Žemaitei. Šis modernus šokio spektaklis siekia atskleisti ne tik Žemaitės kūrybą, bet ir jos kaip moters asmenybę, jos stiprybę, nepriklausomybę ir drąsą. Spektaklio kūrėjai modernią choreografiją harmoningai derina su etno motyvais, taip sukurdami unikalų ir įtraukiantį reginį.

Spektaklyje naudojama moderni šokio kalba, kuri leidžia naujai interpretuoti Žemaitės gyvenimo istoriją. Moderni choreografija papildoma etno motyvais, kurie suteikia spektakliui autentiškumo ir ryšio su lietuviška kultūra. Spektaklyje skamba specialiai šiam pastatymui sukurta muzika, kuri pabrėžia emocinę spektaklio atmosferą. Spektaklio scenografija ir kostiumai kuria įspūdingą vizualinį pasakojimą, padedantį giliau suvokti Žemaitės gyvenimo kontekstą.

 

Šis spektaklis – tai bandymas pažvelgti į Žemaitę iš naujos perspektyvos, atskleidžiant jos gyvenimo ir kūrybos aktualumą šiuolaikiniam žiūrovui. Spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ – tai ne tik šokio pasirodymas, bet ir savotiška kelionė per Žemaitės gyvenimą, kupiną meilės, drąsos ir kūrybos.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Baleto šokėjas" / "Dancer"

 Sveiki,

 

Ketverius metus atidėliojau šią kino juostą. Vienu metu buvau apie ją visai pamiršęs. Savo facebooke Steven Cantor dokumentinį filmą „Baleto šokėjas“ (angl. Dancer) (2016) anuomet rekomendavo rašytoja Danutė Kalinauskaitė per „Kino pavasarį“. Filmas pasakoja apie iš Ukrainos kilusį ir visame pasaulyje išgarsėjusį baleto šokėją Sergejų Poluniną. Apie jo staigius karjeros šuolius ir nuopuolius šis dokumentinis filmas.

 

Pusę filmo prasigraudinau, nes esu ir dažnai papuolu į tokias savęs atmetimo ir ieškojimo pinkles. Aš ir S. Puluninas – vienmečiai, tačiau būtų sunku sakyti, kad galėčiau tapatintis su jo biografinėmis detalėmis, tačiau tam tikri nuopuoliai, užsidarymas, spaudimas, savęs paieškos visada buvo suprantami, gal dėl to šitaip jautriai ir sužiūrėjau šį filmą. Labai mėgstu dokumentinius filmus apie menininkus, po jų visada jaučiuosi toks įkvėptas kažką daryti, nepaisant savo įsitikinimų, visada norisi „išsimušti“ iš vėžių, patirti, pertransformuoti save patį. Tokių dokumentinių filmų visada pasitaiko, jie asmeniškai mane supurto.

 

Šiame filme pasakojama, kaip S. Poluninas, kilęs iš mažo miesto Ukrainos pietuose, papuola į Karališkąją britų baleto mokyklą ir beregint tampa pačiu geriausiu. 19 metų jis pradeda atlikti solo pasirodymus, o tai, kaip suprantate, itin didelis pasiekimas balete. Tiesą sakant, baletu ne tiek domiuosi, bet filme aiškiai iš artisto draugų interviu ir mokyklos atstovybės suprasite, kokio aukšto ir neįtikėtino temperamento ši asmenybė. Be to, galėsite regėti jo šokius įvairiais gyvenimo ir mokymosi periodais. Aišku, filme lyg ir bandoma pritempti prie to, kad Poluninas turėjo blogo berniuko įvaizdį, tačiau sunku pasakyti, kas ten tokio blogo ir kas, aišku, nutylėta: alkoholis, narkotikai, kad pamirštų fizinį skausmą? 22 metų jis meta Londoną ir bando savęs ieškoti. Staiga atranda Rusiją, bet ir ten ilgai neužsibūna. Tai ilgos kelionės tarp skirtingų disciplininių baleto mokyklų. Galiausiai baleto pasaulį štrichais papildo pasakojamai apie asmeninį šokėjo šeimos istoriją. Kaltinimai motinai dėl kontrolės ir skyrybų, bandymas atsiskleisti kaip geriausiu, grįžti ir vėl mesti baletą... Tai iš tikrųjų jauno menininko gyvenimą darko, bet kartu ir leidžia ieškoti savo vietos po saule bei nuolat keistis.

 

Puikus filmas, žavi asmenybė, puikūs šokiais, plastika, kūnas, aistra... Visko šiame filme rasite su prieskoniais ir kartu patirsite virsmą, kuris, manau, yra būtinas statant tokio tipažo dokumentinius filmus apie asmenybes. Paskutinis jo šokis pagal atlikėjo Hoizer „Take me to church“ buvo išties įspūdingas, jį galite rasti ir YouTubėje (pridedu!).

 

P. S. Filmą su lietuviškais titrais galite pasižiūrėti mokamoje platformoje www.zmonescinema.lt

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.9

 

Filmo anonsas:

 

S. Polunino šokis pagal „Take Me To Church“:

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "O tada mes šokome" / "And Then We Danced"

Sveiki,

Kol kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis, pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje. Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.

Filmas kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi. Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau, tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...

Tiesą sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis, jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių normų neatitikimai.

Iš esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę, nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai – susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą. Labai labai pavykęs filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Polina" / "Polina, danser sa vie"

Sveiki,

Gan ilgokai pralaukė šis filmas savo eilės, kol ryžausi pagaliau pažiūrėti kažką įkvepiančio ir meniško, kad po filmo lengvai būčiau užliūliuotas baleto judesių ir klasikinės muzikos. Antroji priežastis, kodėl rinkausi filmą „Polina“ (pranc. Polina, danser sa vie) (2016) buvo superinės prancūzų aktorės Julliete Binoche pasirodymas antraeiliame vaidmenyje, o su ja, kaip žinia, stengiuosi filmo nepraleisti.

Filmas pasakoja apie jauną merginą iš Rusijos, kuri uoliai mokosi baleto, atlieka gerai mechaninius judesius, tačiau turi vieną problemą – trūksta vidinės dramaturgijos, aistros, potencialo perteikti vaidmenį, todėl ji iš dalies išvažiuoja į Prancūziją, kur bando šokius kiek kitos kultūros suvokimo kategorijose. Žinoma, kad Polinos „pabėgimas“ būtų įtikinamesnis ir viskas atrodytų aštriau ir dramatiškiau, jos gyvenimo kontekstus „nuodija“ tėvo įsiskolinimas vietinei rusų mafijai, kuri ima persekioti šeimą... Žodžiu, filmas „perpūstas“ europietiško filmo dvelksmo, kurį galime pajusti kas antrame panašiame filme, kurio siužetiniai apmatai apie tai, kaip mergina iš Rytų atvyksta į Vakarų Europą ieškoti laimės. Visos daugiau ar mažiau aplamdomos jei ne prostitucijos, tai naktinių barų ir purvino gyvenimo, kad esi niekam nereikalingas ir apviltas viso pasaulio. Tas šiame filme visgi neišdegė, nes tikroji problema ne merginos integracija, bet jos vidinis susikaustymas ir nemokėjimas improvizuoti šokių salėje.

Žinoma, naktinis darbas bare jai pasitarnauja kaip terapija ir ji pradeda suvokti savo tamsiuosius-laisvuosius šokio meno ir atsidavimo, būvimo čia ir dabar dzenbudistinius išsilaisvinimo metodus, tad susiradusi vietoj draugo pašlemėko iš tikrųjų nuodėmės verto šokio ir gyvenimo partnerį, ji galiausiai pasiekia to, ko trokšta. Šis filmas galiausiai netampa dar vienu europinio kino pavyzdžiu, kaip rytietė rusaitė „sudraskoma“ padugnės ir sekso ištroškusios Vakarų Europos naktinio gyvenimo.

Bet kitą vertus filmas apeliuoja į holivudinę filmo minties sugestiją, kurią mačiau kur kas efektingesniame ir paveikesniame siaubo trileryje „Juodoji gulbė“ (2010), kuriame lygiai tokia pat mechaninė beaistrė pirmūnė niekaip negalėjo atsiduoti žmogiškai aistrai ir, priešingai nei Poliną, tas persilaužimas ją išvarė iš proto... Filmas iš esmės, atmetus kai kuriuos siužetinius apmatus, yra tas pats, kas „Juodoji gulbė“, mintis ta pati: pasitikėk savo asmenine patirtimi ir bešokdama techniškai klysk, bet iš visų jėgų stenkis pasakyti, kas tu esi, nes kitaip nesujaudinsi žiūrovo. Visa toji „Juodosios gulbės“ patirtis kiek švelnesniame europietiškame ir kur kas realistiškesniame variante „Polina“. Visgi mintis kai kada privedė ir prie tų beveik nežiūrėtinų amerikietiškų „Purvinų gatvės šokių“ ir kitų abejotinų filmų, kur garažuose susėjusios gatvių gaujos per konfliktų virtines galiausiai nugali kokį nors banalų šokių konkursą ir tampa didvyriais... Šio dvelksmo visgi „Polinoje“ irgi būta.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Gaga" / "Mr. Gaga"

Sveiki,

Šiemet per Kino pavasarį taip ir neteko pamatyti dokumentinio Tomer Heymann filmo „Jonathan Agassi išgelbėjo mano gyvybę“, tačiau pažiūrėjau prieš kelerius metus šiame festivalyje rodytą to paties režisieriaus dokumentinę juostą „Ponas Gaga“ (angl. Mr. Gaga) (2015) apie iš Izraelio kilusio modernaus ir specifinio šokio kūrėją Ohad Naharin.

Iš tikrųjų šiuo filmu jau seniai susidomėjau, kai pernai Kino pavasaryje pamačiau apie vieną iš šios šokių trupės atsiskyrusią ir šokių performansus ruošianti Bobbi Jene. Pastarasis filmas man sukėlė neišdildomą įspūdį, apie tai, kaip scenoje, darant performansą galima trinant genitalijas į smėlio maišą patirti laukinį orgazmą ir tai paversti... parodomuoju menu. Filmas buvo nuostabus, gal dėl to ilgai tausojau visų išgirtą „Poną Gagą“, tiesiogiai susietą su Bobbi Jene, tad šiandien genamas nostalgiškų prisiminimų apie B. Jene, nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

Iš esmės filmas geras, intriguojantis, pakankamai išsamus. Jis pasakoja apie pripažinto šokio meistro iškilimą, santuoką, vienatvę ir naujos meilės atsiradimą, bandandymus derinti šeiminį gyvenimą su šokio teatru. Kad teatras puikus ir išskirtinis, manau, turi pamatyti kiekvienas šio teatro specifiką – išskirtinį paukštišką gagos judesio motyvą, kurio filosofija ir psichofiziniu veiksmu ir yra paremti visi šio menininko pastatymai. Galima žavėtis beribiu šokėjų atsidavimu, kaip jie pagarbiai žvelgia į savo mokytoją ir yra pasiruošę netgi save žaloti, kad tik jam įtiktų... Visgi filmas nebesukėlė tokios euforijos ir išsilaisvinimo efekto kaip „Bobbi Jene“, kuris buvo labiau individualus performansas, primenantis labiau Marinos Abramovič prieskonių šleifą, o „Ponas Gaga“ – tai kolektyvinis energijos valdymas, ritmikos teatras, kokį Lietuvoje, pavyzdžiui, iš dalies veda režisierius Valentinas Masalskis.

Neapsigaukite, nors įspūdžio tokio negavau, kokio galbūt tikėjausi, bet filmas vis tiek vertas savo žiūrovo. Ypatingai to, kuris domisi šiuolaikiniu šokiu ir apsikritai moderniaisiais menais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bobbi Jene" / "Bobbi Jene"

Sveiki,

Po paskutinio šiame festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017) likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks, jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui, kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė, kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!

Nepaisant skeptikų, man filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais perfomansais.

Nesigilinsiu, kiek šiame filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos... Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.

Labai man patiko šis filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti, kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela