Šios dienos citata: Marina Abramovič apie skausmą ir savęs skaudinimą

 

Sveiki,

Šios dienos citata priklauso serbų kilmės performanso menininkei Marinai Ambramovič, kurios vardas šiais metais Lietuvoje tarp menininkų labai linksniuojamas. Po knygos „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Ambramovič...“ (Kitos knygos, 2022), visgi ilgai galvojau apie menininkės skausmo kaip būtiną sąlygą savo performansuose. Kodėl mes sau keliame skausmą, prisiimame aukos vaidmenis ir bandome iš jų išsivaduoti?

Vienaip tai daro M. Abramovič, skausmą paversdama esminiu savo pasirodymo motyvu. Kaip pati sako, jis nėra blogas, jeigu keliant sąmoningai skausmą norima išsivaduoti iš kasdienio skausmo. Man regis, kad daugelis iš mūsų (bent jau aš tikrai) savaip skausmo išsivadavimo pratybas patiriame gyvenime. Tai sudėtingas procesas, visa tai sąmoningai suvokti ir negalėti nieko pakeisti. Kas tai yra? Sąmoningumo apgaulė? Susitaikymas? Prisitaikymas? Silpnumas?

Toje knygoje šokiruoja esminis momentas, kada menininkė psichoanalitikei prisipažįsta, kad visgi per savo pasirodymus pasiekia tokį fizinį skausmo momentą, kada nebejaučia nieko, nes riba būna peržengta, o po pasirodymo užplūsta palengvėjimas. Vis galvoju, kuo skiriasi mazochizmo aktas nuo performanso, o ar yra riba, ar tai tik skirtingo atspalvio žodžiai nusakyti tam pačiam santykiui su skausmo išsilaisvinimu? Čia panašiai kaip su gyvulio kraujo aukojimo performansu, vieniems tai menas, o kitiems tai neabejotinas satanizmo ritualas. Mes turime tiek daug žodžių nusakyti vienam dalykui ir kartais neturime tarpinio, nes viskas tikriausiai priklauso nuo to, kas mūsų galvose...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: "Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer" / "Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist"

Marina Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.

Ji šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).

Sveiki,

Neseniai Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4 dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.

Jeannette Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M. Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes asmenybe.

Iš esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei – menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.

Psichonalitikė savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010). Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys, kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.

Esminis psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas – destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina. Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais, iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą... Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos prigimties (p. 89).“

Tiesą sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina, jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...

Jeannette Fischer ir Marina Ambramovič

„Prisiimti atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus, įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir nužudytų.

Dalyvauja menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia, kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m., Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“

Kad ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė. Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.

Man ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais, kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais, o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Vladimir Putin susitiko su Marina Abramovič (memas)

 Sveiki,

Niekam ne paslaptis, kad garsioji performanso diva atvyksta į Kauną. Kas skaitė jos knygą „Eiti kiaurai sienas“ ir galbūt matė dokumentinį filmą, apie 2010 metais surengtą Niujorke performansą, manau, tam klausimų nekils, kodėl šis memas, internetinis juokelis tikriausiai šių dienų hiperbolizuotoje ir mūsų žiniasklaidos nenormaliai užaštrintame Ukrainos ir Rusijos nesantaikos kontekste atrodo... nerealiai taiklu ir, pripažinkime, juokinga. Kol vieni kuria grėsmę ir baugina, kitiems belieka arba bijoti, arba kurti internetinius memus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Abramović "Eiti kiaurai sienas"

Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 424 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau, tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems priklausytų – absoliuti nesąmonė.

Autobiografinė knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo ribas performenso metu.

Ši knyga lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith autobiografija Tiesiog vaikai, kuri buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad leidykla Kitos knygos leidžia tokias knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro gerbėjas, o Kitos knygos apskritai atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp veiksmų.

Grįžtant prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos, kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000 žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.

Didžiausią įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe, pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau. Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui (p. 80)“.

Skaitant knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu žmogumi.

Marina Abramovič

Knyga tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi 50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą, kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių apribojimų (p. 207)“.

Iš esmės M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu, baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės, tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem vyrais priežastis.

Labiau už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę, peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima, čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl pertransformavus sukuriant save iš naujo.

Mano akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi tikslą (p. 257)“.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Marina Abramovič fotosesijoje, kai Motina Teresė patiria levitaciją

Sveiki,

Jau visai bebaiginėjant Marinos Abramovič biografiją „Eiti kiaurai sienas“, negalėjau nepasidalyti šia įspūdinga fotografija. Nors menininkė yra atlikusi daug šokiruojančių performansų, bet kažkodėl nutariau pasidalyti būtent šia jos fotosesija, po skaudaus antrojo išsiskyrimo su mylimuoju, kai ji, apsirengusi tarsi Salemo laikų moteris, levituoja virtuvėje.

 Menininkei virtuvė turi kitą sakralią prasmę, tačiau čia ji įkūnija ir Motiną Teresę, kai ši dalijosi savo levitacijos potyriais prisiminimuose. Virtuvėje staiga ji pakyla ir negali pavalgyti, nes aukštesnės jėgos ją laiko aukštai. Įkvėpta šių magiškų prisiminimų, dėl ko Motina Teresė ir buvo paskelbta šventąja, Marina Abramovič, sutikite, atrodo, ne ką įspūdingiau, negu būtume išvydę tikrai levituojančią Motiną Teresę.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie sėkmę ir riziką (sėkmingumas ir rizika)

Sveiki,

Jau labai seniai žinau, kad sėkmė – tai galimybė labai prisirišti prie aukštųjų akimirkų ir tai stačiausias kelias į emocijų bedugnę. Mėgaudamasis Marinos Abramovič knyga „Eiti kiaurai sienas“, kurioje didžioji jos gyvenimo dalis absoliučiai materialiai skurdi ir nė iš tolo neprimena klestinčios menininkės – o kada jie klestėjo? – visgi ėmiau galvoti apie tuos menininkus, kurie nesikartoja ir pradeda smarkiai rizikuoti. Bet kokiu atveju, didžiausia sėkmė yra ne pripažinimas, o tavo vidinė ir dvasinė būsena, kai atlieki ir kuri vienokį ar kitokį meną.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Marina Abramovič "Eiti kiaurai sienas", Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda", Ali Smith "Ruduo"

Sveiki,

Vakar prieš miegą įsikibau į Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“. Rytinis siuntinys privertė šyptelti, nes dar prieš geras kelias savaites sapnavau, kad turiu šias tris knygas nedelsiant perskaityti. Ypač Abramovič! Kol kas esu labai patenkintas šiomis knygomis ir... Kaip ten sakoma? Apetitas atsiranda bevalgant.

Vakar užsistovėjau knygyne. Tiek daug knygų, kurias, rodos, privalau perskaityti. Ypač kai kurias ezoterinės ir dvasinės knygas, nuo kurių buvau kurį laiką nusigręžęs. Varčiau vieną, varčiau kitą... Rodos, kad reikia tos ir anos, va, ir ta gera. Protu suvokiu, jog visa tam paprasčiausiai neturėsiu fizinio laiko ir niekada neperskaitysiu. Kitą vertus, ar reikia viską, kas traukia iš tikrųjų suskaityti? Knygų pasirinkimas didžiulis, jau net nebereikia rinktis geros knygos iš vidutinę vertę turinčios knygų stirtos, spėk tik išsirinkti rekomenduotas ir geresnes iš tų pačių pačiausių srauto ir, žiūrėk, vis tiek ne viską pavyksta apžioti. Kartais nesuprantu, ko labiau reikia – grožinio teksto, dokumentikos ar gyvenimą įkvepiančios knygos... Reikia su tokia sumaištimi tikriausiai susitaikyti ir mėgautis šia akimirka ir negalvoti apie srautus. Juk ir nuo stalo, sakoma, reikia pakilti pavalgius taip, kad dar jaustųsi šiek tiek alkis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie kūrybiškumą, asmenybę ir laisvę

Sveiki,

Iš Balkanų kilusi Marina Abramovič (g. 1946) tikriausiai yra didžiausia ir žinomiausia perfomenso meno atlikėja. Labai nekantrauju lietuviškai perskaityti jos autobiografinę knygą „Eiti kiaurai sienas“, kurią išleido „Kitos knygos“. Visgi šį bei tą apie M. Abramovič jau seniai žinau. Nepaprasto mąstymo kalibro moteris, didžiulis įkvėpimo šaltinis kiekvienam menininkui. Šią citatą pasirinkau neatsitiktinai, nes būtent dažnai savo meną mes priskiriame savo sukurtos asmenybės daliai ir kai patikime savo „asmeniu“ didingumu, viskas pradeda griūti... Mes esame veikiami visi aukštesniųjų jėgų, galima tai vadinti dieviška energija, angelais – kaip Jums tik patogu, todėl turime būti dėkingi, kad per tokį tobulai ribotą instrumentą kaip protas srūva ši kūrybiškumo energija. Manau, M. Abramovič tai žino, todėl aiškiai įvardija asmenybės kulto nereikšmingumą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bobbi Jene" / "Bobbi Jene"

Sveiki,

Po paskutinio šiame festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017) likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks, jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui, kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė, kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!

Nepaisant skeptikų, man filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais perfomansais.

Nesigilinsiu, kiek šiame filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos... Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.

Labai man patiko šis filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti, kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marina Abramović: dalyvauja menininkė" / "Marina Abramovič: The Artist is Present"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti filmą „Marina Abramovič: dalyvauja menininkė“ (angl. Marina Abramovič: The Artist is Present) (2012), kurį visai netikėtai pavyko pamatyti. Po šio filmo apėmė keistas jausmas, lyg būčiau užpildytas pačių įvairiausių minčių. Tai dokumentinis filmas apie vieną ryškiausių ir galbūt svarbiausių šiuolaikinio meno, o tiksliau, performansų kūrėjų. Labai mažai ką tebuvau girdėjęs apie performansų meną – tai viešas neįprasta forma demonstruojamas gyvas, dažniausiai šokiruojantis pasirodymas, kuris neša tam tikrą žinią, informaciją, įdėja.

Marina Abramovič – ši asmenybė absoliučiai man buvo nežinoma. Ji laikoma šio meno pradininke ir visą gyvenimą paskyrė šiam menui. Menininkė iš Serbijos kuo puikiausiai žinoma Niujorke ir meno pasaulyje suvokiama kaip neišjudinamas monolitas „Lady Gaga“ pop muzikos pasaulyje. Dokumentinis filmas nuo pat pradžių glumina savo atvirais vaizdais, kurie gali sukelti neigiamas emocijas, šokiruoja savo idėjomis ir net tam tikrais žiaurumais, kuriuos naudoja Marina Abramovič, tačiau pamažu giliniesi į performansų meną ir suvoki, jog turi būti ne šiaip sau crazy žmogus, bet be galo laisvas, liberalus ir dvasingas žmogus, žmogus „išėjęs iš savęs“, suradęs harmoniją, pažvelgęs į savo ir savo žmonijos ydas bei skaudulius.

Filme iš pradžių pasirodžiusi kuoktelėjusi menininkė nejučia po seanso pavirsta tam tikra prasme „nušvitusi“, įveikusi kažkokį gyvenimo mums patiems dar neįkandamą raktą. Tai išgryninto asmenybės kulto dokumentika, kuri gal kiek ir sukramtytai pateikta, tačiau visas filmas laikosi ant Marinos Abramovič asmenybės energetikos, unikalumo, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros, kuri žavi ir kartu baugina savo laisve, kuri pereina įprasto, kasdieninio žmogaus gyvenimo nubrėžtas ribas, nustatytas taisykles. Nustebau, kaip patiko šis filmas, likau įsielektrinęs, kažkoks prisipildęs naujos energijos, lyg kartu su menininke peržengęs vieną iš tų ribų, kurių per kasdienybės monotoniją nebūčiau išdrįsęs peržengt vienas. Stipriai rekomenduoju tiems, kurie nori kažko stipraus, sukrečiančio, bet kartu pozityvaus ir įdomaus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela