Sveiki,
Šios
dienos citata priklauso serbų kilmės performanso menininkei Marinai Ambramovič,
kurios vardas šiais metais Lietuvoje tarp menininkų labai linksniuojamas. Po
knygos „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Ambramovič...“ (Kitos knygos, 2022),
visgi ilgai galvojau apie menininkės skausmo kaip būtiną sąlygą savo
performansuose. Kodėl mes sau keliame skausmą, prisiimame aukos vaidmenis ir
bandome iš jų išsivaduoti?
Vienaip
tai daro M. Abramovič, skausmą paversdama esminiu savo pasirodymo motyvu. Kaip pati
sako, jis nėra blogas, jeigu keliant sąmoningai skausmą norima išsivaduoti iš
kasdienio skausmo. Man regis, kad daugelis iš mūsų (bent jau aš tikrai) savaip
skausmo išsivadavimo pratybas patiriame gyvenime. Tai sudėtingas procesas, visa
tai sąmoningai suvokti ir negalėti nieko pakeisti. Kas tai yra? Sąmoningumo apgaulė?
Susitaikymas? Prisitaikymas? Silpnumas?
Toje
knygoje šokiruoja esminis momentas, kada menininkė psichoanalitikei prisipažįsta,
kad visgi per savo pasirodymus pasiekia tokį fizinį skausmo momentą, kada
nebejaučia nieko, nes riba būna peržengta, o po pasirodymo užplūsta
palengvėjimas. Vis galvoju, kuo skiriasi mazochizmo aktas nuo performanso, o ar
yra riba, ar tai tik skirtingo atspalvio žodžiai nusakyti tam pačiam santykiui
su skausmo išsilaisvinimu? Čia panašiai kaip su gyvulio kraujo aukojimo
performansu, vieniems tai menas, o kitiems tai neabejotinas satanizmo ritualas.
Mes turime tiek daug žodžių nusakyti vienam dalykui ir kartais neturime
tarpinio, nes viskas tikriausiai priklauso nuo to, kas mūsų galvose...
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą