Šios dienos citata: Marina Abramovič apie skausmą ir savęs skaudinimą

 

Sveiki,

Šios dienos citata priklauso serbų kilmės performanso menininkei Marinai Ambramovič, kurios vardas šiais metais Lietuvoje tarp menininkų labai linksniuojamas. Po knygos „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Ambramovič...“ (Kitos knygos, 2022), visgi ilgai galvojau apie menininkės skausmo kaip būtiną sąlygą savo performansuose. Kodėl mes sau keliame skausmą, prisiimame aukos vaidmenis ir bandome iš jų išsivaduoti?

Vienaip tai daro M. Abramovič, skausmą paversdama esminiu savo pasirodymo motyvu. Kaip pati sako, jis nėra blogas, jeigu keliant sąmoningai skausmą norima išsivaduoti iš kasdienio skausmo. Man regis, kad daugelis iš mūsų (bent jau aš tikrai) savaip skausmo išsivadavimo pratybas patiriame gyvenime. Tai sudėtingas procesas, visa tai sąmoningai suvokti ir negalėti nieko pakeisti. Kas tai yra? Sąmoningumo apgaulė? Susitaikymas? Prisitaikymas? Silpnumas?

Toje knygoje šokiruoja esminis momentas, kada menininkė psichoanalitikei prisipažįsta, kad visgi per savo pasirodymus pasiekia tokį fizinį skausmo momentą, kada nebejaučia nieko, nes riba būna peržengta, o po pasirodymo užplūsta palengvėjimas. Vis galvoju, kuo skiriasi mazochizmo aktas nuo performanso, o ar yra riba, ar tai tik skirtingo atspalvio žodžiai nusakyti tam pačiam santykiui su skausmo išsilaisvinimu? Čia panašiai kaip su gyvulio kraujo aukojimo performansu, vieniems tai menas, o kitiems tai neabejotinas satanizmo ritualas. Mes turime tiek daug žodžių nusakyti vienam dalykui ir kartais neturime tarpinio, nes viskas tikriausiai priklauso nuo to, kas mūsų galvose...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: "Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer" / "Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist"

Marina Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.

Ji šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).

Sveiki,

Neseniai Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4 dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.

Jeannette Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M. Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes asmenybe.

Iš esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei – menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.

Psichonalitikė savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010). Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys, kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.

Esminis psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas – destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina. Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais, iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą... Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos prigimties (p. 89).“

Tiesą sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina, jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...

Jeannette Fischer ir Marina Ambramovič

„Prisiimti atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus, įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir nužudytų.

Dalyvauja menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia, kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m., Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“

Kad ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė. Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.

Man ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais, kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais, o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Abramović "Eiti kiaurai sienas"

Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 424 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau, tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems priklausytų – absoliuti nesąmonė.

Autobiografinė knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo ribas performenso metu.

Ši knyga lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith autobiografija Tiesiog vaikai, kuri buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad leidykla Kitos knygos leidžia tokias knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro gerbėjas, o Kitos knygos apskritai atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp veiksmų.

Grįžtant prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos, kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000 žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.

Didžiausią įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe, pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau. Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui (p. 80)“.

Skaitant knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu žmogumi.

Marina Abramovič

Knyga tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi 50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą, kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių apribojimų (p. 207)“.

Iš esmės M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu, baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės, tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem vyrais priežastis.

Labiau už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę, peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima, čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl pertransformavus sukuriant save iš naujo.

Mano akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi tikslą (p. 257)“.

Jūsų Maištinga Siela