2022 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Knyga: "Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer" / "Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist"

Marina Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.

Ji šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).

Sveiki,

Neseniai Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4 dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.

Jeannette Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M. Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes asmenybe.

Iš esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei – menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.

Psichonalitikė savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010). Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys, kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.

Esminis psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas – destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina. Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais, iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą... Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos prigimties (p. 89).“

Tiesą sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina, jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...


Jeannette Fischer ir Marina Ambramovič

„Prisiimti atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus, įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir nužudytų.

Dalyvauja menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia, kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m., Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“

Kad ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė. Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.

Man ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais, kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais, o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą