Marina
Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović.
Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.
Ji
šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).
Sveiki,
Neseniai
Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina
Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros
sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su
šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama
menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti
kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja
menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią
Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina
Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi
psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4
dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.
Jeannette
Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir
atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai
susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika
ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas
apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M.
Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės
sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes
asmenybe.
Iš
esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė
pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip
meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič
performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei
– menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.
Psichonalitikė
savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be
pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010).
Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo
patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas
skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad
daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai
sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys,
kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.
Esminis
psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai
tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė
neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas
– destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir
meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o
Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina.
Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu
performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama
su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį
performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais,
iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą...
Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų
nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus
šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos
prigimties (p. 89).“
Tiesą
sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą
ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus
pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė
pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi
aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno
už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje
daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš
save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra
priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina,
jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir
Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad
galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito
nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...
„Prisiimti
atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti
santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra
labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina
sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas
išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams
daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus,
įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir
nužudytų.
Dalyvauja
menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų
performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus
skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia,
kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties
lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju
liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas
su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo
lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija
privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m.,
Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama
iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir
atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“
Kad
ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną
pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro
viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko
reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams
tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė.
Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad
populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg
ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir
kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.
Man
ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes
priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu
leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes
pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje
juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais,
kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau
ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais,
o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir
kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies
patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai
yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga
išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų
suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą
ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia
kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą