Knyga: Joan Didion "Maginio mąstymo metai"

 

Joan Didion. „Maginio mąstymo metai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 208.

 
Sveiki, mieli skaitytojai ir internautai praeiviai!
 
Šią vasarą „įkrito“ gan nelengvas amerikiečių rašytojos Joan Didion (1934-2021) skaitinys Maginio mąstymo metai (angl. The Year of Magical Thinking), kurią į lietuvių kalbą išvertė prityrusi ir mano pamėgta vertėja Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Baltos lankos. Knygą, kaip ir daugelis, įsigijau ištiktas japoniškai vadinamo tsundoku efekto, t. y. kai pirkinių krepšelyje atsiranda beperkant knygų, kurių nemanai, kad skaitysi, bet gal... Tuos visus gal stengiuosi paskutiniu metu suvaldyti ir vis tiek kaip nors suskaityti, tad šitaip perskaičiau nedidukę atsiminimų J. Didion knygą Maginio mąstymo metai, kuri pačios autorės parašyta 2005 metais ir yra skirta jos asmeniniam pastarųjų metų netekties apmąstymui: prieš pat Naujuosius metus, 2003 m. gruodžio 30 dieną, netikėtai miršta Joanos vyras, irgi garsus rašytojas bei scenaristas John Gregory Dunne, sulaukęs 71-erių metų, tuo pat metu ligoninėje už gyvybę kovoja jųdviejų dukra Quintana Roo Dunne.
 
Joan Didion dirbo ne tik žurnalistinį darbą, bet ir rašė eseistiką, grožinę literatūrą. Lietuvoje jos kūryba verčiama pirmąkart ir Maginio mąstymo metai tikriausiai yra žinomiausia jos knyga, už kurią ji gavo Nacionalinį JAV knygos apdovanojimą (National Book Award), o vėliau buvo apdovanota Nacionaliniu humaniškųjų mokslų medaliu, kurį įteikė tuometinis prezidentas Barackas Obama. Galbūt anuomet J. Didion nebuvo itin populiari, tačiau dėl savo šaltai intelektualios (mes sakytume „rimtosios literatūros“) ji buvo labiau žinoma būtent tarp intelektualiųjų skaitytojų. Maginio mąstymo metai – tai gedėjimo literatūra, parašyta gana spėriai po sunkių anuomet autorei metų, kai ji bandė suvokti savo gedulą po vyro mirties. Knygoje jautriai ir pagaviai perteikiamas gedulo suvokimo ir priėmimo procesas, kuris, regis, neturi nei pradžios nei pabaigos. Tiesą sakant, tai ganėtinai slogi, nors ir gerai parašyta knyga.
 
Sudėtinga vertinti akivaizdžiai nuogą patirčių apmąstymų literatūrą. Tokie tekstai ir knygos nepaprastai paveikūs ir suasmeninti. Skaitydamas bandai suvokti literatūros schemą, mąstymo pobūdį arba jo nebuvimą, tad ir Maginio mąstymo metai yra trūkinėjanti, smarkiai fragmentuota, cikliškai grįžtanti į Joanos Didion vyro mirimo namuose aplinkybes, bandoma analizuoti techniškai, analitiškai ir emocionaliai visus menkiausius to lemtingo vakaro momentus, bandant suprasti ten galimai buvusius ženklus, perspėjimus, nuojautą, bet galiausiai autorė suvokia, kad šis ciklinis procesas tėra tik vieno lemtingo įvykio atsikimo permalimas, gedulo sukurtas šleifas, kuriame autorė turi išgedėti savo patirties procesą. „Iki tol pajėgiau tik sielvartauti, bet ne gedėti. Sielvartas buvo pasyvus. Sielvartas vyko. Gedulas, dorojimasis u sielvartu, reikalavo dėmesio. Iki šiol atrodė neatidėliotina užgniaužti dėmesingumą bet kam, slopinti mintis, išskirti šviežio adrenalino, kad pajėgčiau įveikti tos dienos krizę. Ištisą sezoną vieninteliai žodžiai, kuriuos iš tiesų sau leidau girdėti, buvo tas įrašas: „Svei-ki atvykę į U-C-L-A. (p. 134).“
 
Iš tikrųjų autorei šio teksto rašymas yra autoterapinis procesas, o skaitytojui apskritai tai galimybė suvokti sielvarto ir gedėjimo proceso schemas. Didion ne tik nagrinėja lemtingą vakarą, bet ir simbolines mirčių ir netekčių šeimos datas, ieško tarsi tam tikro algoritminio paaiškinimo, o šios datos išties labai stebina net patį skaitytoją, nes galima patikėti, kad skaičiuose išties yra tam tikro dėsningumo. Autorė prisimena savo santuoką, kaip su vyru atostogaudavo, kaip dviese savo darbo  kambariuose rašydavo savo tekstus, nes abu buvo vieno amato žmonės ir todėl beveik neišskiriami. Retrospektyviai apžvelgia ir užfiksuoja tam tikras frazes, kurios tampa atsikartojančiomis tekste ir kurios kinta, įgauna pranašiško ir maginio svorio vien dėl to, kad pati autorė yra gedėjimo cikle. Tekste taip pat gausu aliuzijų, nuorodų į kitus, dažniausiai amerikiečių, pvz., Williamo Faulknerio, tekstus apie mirtį ir gedėjimą.
 
„Jei 1987-ųjų pabaigoje nebūčiau neteisingai interpretavusi raudonos mirksinčios šviesos, ar šiandien galėčiau sėst į automobilį, važiuoti į vakarus San Visentės greitkeliu ir atrasti Johną prie namo Brentvudo Parke? Stovintį baseine? Skaitantį „Sofi pasirinkimą“? (p. 124).“ Kaip ir daugeliui gedinčiųjų, taip ir šios knygos pasakotojai svarbu kurti prielaidas, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip? Tai tam tikras lyg ir savęs kaltinimas, simbolių ir lemties numatymas, kuris, man regis, šiuo atveju yra neįprasta aukos pozicija, o būtinas gedėjimo ritualas, t. y. brėžti galimus kitus gyvenimų ir santykių scenarijus. Kartais geresnius, o kartais prastesnius už esamus.

Joan Didion

 
„Ir kam aš vis stengiuosi pabrėžti, kas normalu, o kas ne, jei niekas išvis nebuvo normalu? (p. 79).“ Knyga, nors ir skrodžia gedulo temą iš gedinčiosios perspektyvos, mums, kurie įprastai gyvenime dar nesusidūrėme, bet būtinai susidursime su brangiausiųjų netektimis, pats gedulas atrodo susakralintas ir paveiktas religinių įsitikinimų. Kaip gedi amerikiečiai, o kaip lietuviai, manau, skiriasi. Visai neseniai teko socialiniuose tinkluose perskaityti negailestingų tautiečių komentarų, kurie bandė gėdinti moterį, kad ši po kiek daugiau nei metų nuo pirmojo vyro mirties vėlei susituokė ir džiaugiasi gyvenimu. Tas įsitikinimas, kad mes tai jau tikrai žinome, kiek turi žmogus gedėti ir kokius sprendimus priimti, pakerta. Gedulas yra unikalu ir intymu, kad neabejotinai kiekvienas su netektimis tvarkosi pagal savo asmenybės principus.
 
Knygoje stebino ir sudėtinga rašytojos dukters situacija, kuri kelis kartus išsikapstė iš mirties patalo. Deja, knygoje to nėra užfiksuota, nes ji pasirodė 2005 metais, bet, deja, Joan Didion dukra po atsinaujinusių komplikacijų pasaulį paliko 2005 m. rugpjūčio 26 dieną. Žinau, kad autorė vėliau parašė ir daugiau knygų gedėjimo ir netekties tema. Autorė teigia, kad gedului reikia ne tik aplinkinių žmonių paramos, bet ir erdvės bei laiko susivokti pačiai, tačiau artimųjų palaikymas, skambučiai, atvykimai į ligoninę ar į namus yra nepaprastai svarbūs. „... norėtųsi tikėti laukinių gyvių atsparumu savigailai, bet prisiminkite delfinus, kurie partneriui mirus atsisako maitintis. Pagalvokime apie žąsis, kurios ieško paprasto partnerio tol, kol pačios nustoja orientuotis ir miršta. Gedintieji iš tikrųjų turi svarbių priežasčių, netgi svarbų poreikį gailėtis savęs. Vyrai išeina, žmonos išeina, įvyksta skyrybos, tačiau tie vyrai ir žmonos po savęs palieka nesutraukytus asociacijų tinklus, kad ir kokios skaudžios tos asociacijos būtų. O išgyvenusieji mirtį iš tiesų lieka vieni. Ryšiai, kurie sudarė jų gyvenimą – tiek svarbūs ryšiai, tiek iš pažiūros (kol nenutrūko) nereikšmingi, – viskas išnyko (p. 177).“
 
Nepalioviau skaitydamas šiuos Joan Didion atsiminimus lyginti su prancūzų rašytojos Brigitte Giraud Goncourt‘ų literatūrine premija įvertintu autobiografiniu romanu Gyvenk greitai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023), kurioje autorė po beveik 20 metų po vyro netekties taip pat apmąsto tą lemtingą mylimojo netekties momentą ir iš to kilusias būsenas. Knygos, nors ir skirtingai parašytos stilistiškai, jos turi nepaprastą jausminį sąlytį, mąstymo schemas, pasikartojimą, būdingus, matyt, netektį išgyvenantiems. Tikiu, kad jeigu dar skaityčiau ką nors panašaus, atrasčiau daugiau bendrųjų panašumų. Iš tikrųjų Maginio mąstymo metai neturi nieko maginio – tai veikiau metafora, kuri žymi tam tikrą kitokio gyvenimo potyrį, asmens išmetimą iš natūralaus ir įprasto pasaulio, kuris lieka už tam tikros stiklinės sienos. Reikia mokytis vėl gyventi iš naujo, o tai yra nepaprastai sunku ir sudėtinga, kai tavo gyvenimo dalis yra tarsi amputuota ir nuolat kyla emocinis skausmas. Nors knygą vienaip perskaitys gedintys, kitaip negedintys ar tik susimąstantys apie netektis, tačiau labiausiai šioji literatūra, manau, reikalingiausia buvo pačiai autorei.
 
Maištinga Siela

Knyga: Lidia Yuknavitch "Vandens chronologija"

 

Lidia Yuknavitch. „Vandens chronologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 296.

Sveiki, brangūs skaitytojai ir interneto klajūnai!

Vienas netikėčiausių ankstyvojo pavasario skaitinių tapo lietuvių kilmės amerikiečių Lidia Yuknavitch (g. 1963) romanas Vandens chronologija (angl. The Chronology of Water). Net neketinau skaityti šio kūrinio, o tuo labiau jo įsigyti. Tai nutiko visiškai spontaniškai, kai perskaičiau knygyne pirmąjį puslapį, kuris iškart sukėlė nemaža emocijų. Nesu moteris, niekada nepraradau savo vaiko, bet tai, kas jau pirmojoje pastraipoje man švystelėjo, sakyčiau, žadėjo gerą, intensyvų ir skausmingą skaitymą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tai autobiografinis romanas, kuriame literatūros bandite amerikietiškos literatūros laike praminta rašytoja taiko psichoterapinį rašymo būdą ir apsinuogina. Kai kas gal pasakytų, kad galbūt pernelyg tiesmukai, bet užtat labai paveikiai!  Tik įsigijęs knygą pamačiau, kad šių metų Kino pavasaris kaip tik rodo Saulėlydžio aktorės režisuotą ir jau puikiai kino kritikų įvertintą Kristen Stewart filmą tuo pačiu pavadinimu. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji režisierė susidomėjo šia knyga. K. Stewart pati išgyvenusi didžiulius asmeninio gyvenimo lūžius dėl savo seksualumo (šiuo metu jau kuris laikas gyvena su kita moterimi) tikriausiai rado šioje knygoje apie neapibrėžtas seksualumo ribas tai, kas jai pačiai asmeniškai labai buvo svarbu.

Knyga pritrenkiančiai atvira. Vietomis skaitydamas Vandens chronologiją mąsčiau apie literatūros galią sukurti žmogaus gyvenimo optiką skaitytojui, t. y. tam tikrą versiją, kurią siekia autorius. Kiek iš tikrųjų Yuknavitch knygoje yra tikros, o kiek literatūrinės banditės, sunku pasakyti. Tikriausiai riektų labiau pasidomėti autorės interviu ir jos pasakojimais apie tai, kaip ji iš tikrųjų parašė šį kūrinį. Originalo kalba romanas pasirodė 2011 metais ir beregint atkreipė daugelio skaitytojų dėmesį savo atvirumu ir intensyvumu. Kita vertus, romanas kaip autobiografinis neturi įprasto organizuotumo ir nuoseklios chronologinės kompozicijos. Laisvas naratyvas sudurstytas iš fragmentų, atrodo, atsiradusių iš impulso rašymo metu. Atrodo, kad autorė intensyviai panirusi į rašymo procesą skirtingu metu išgyveno skirtingus dalykus, nes skiriasi tarp skyrių pasakojimo pobūdis. Vieni skyriai gali pasirodyti pornografiniai, labai gašlūs, kaip antai lesbietiškas seksas, o kai kada, kalbėdama apie savo dukrelės netektį, atrodo pilni atjautos ir rūpesčio.

Nepameluosiu sakydamas, kad knyga visokia. Jai galima lipdyti ir LGBT, ir feministinius, ir atskalūnės, ir queer, ir motinystės, ir psichoterapinius turinio elementų indeksus, tačiau tikroji ašis Vandens chronologija sukasi apie šeiminius disfunkcinius santykius. Mažoji Lidia, romane dažniausiai artimųjų vadinama Bela, su vyresniąja seserimi augo motinos alkoholikės, fiziškai gimusios viena koja trumpesne ir dėl to labai gyvenime kentėjusios, ir tėvo architekto smurtautojo sąjungoje. Kaip teigia autorė, tėvas seksualiai yra ją tvirkinęs, todėl labai įdomus suaugusios Lidios santykis su atmintį praradusiu po nelemtingo skendimo, kurio metu pati dukra išgelbėjo tėvui gyvybę.

Nelengvas Lidios kelias į gijimą. Sakyčiau, šiek tiek primenantis net Taros Westover autobiografinį romaną Apšviestoji (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Atėjusi Lidia iš toksiškos aplinkos į suaugusiųjų savarankišką pasaulį panyra į lengvabūdišką gyvenimą su narkotikais ir neapgalvotomis santuokomis, nužymėtomis alkoholio ir rietenų. „Buvau bakalaurantė, kuri išsidirbinėjo su anglų kalba, miegojo su kuo papuola, varinėjo narkotikų traukiniu ir gėrė gėrė gėrė. Buvau praradusi sportinę formą. Buvau užsiauginusi papus ir kažką, kas vadinama „klubais“. Ir susidėjusi blondinišką cheminį. Nebuvau žinoma rašytoja. Nebuvau žinomas niekas. Sakyčiau, vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, buvo gerti ir kabinti diedus (p. 104).“ Kita vertus, Lidia, nors ir gyveno sudėtingą nuopuolių kupiną gyvenimą, visada užsispyrusi siekė akademinių žinių ir net įstengė baigti doktorantūrą, tapo kūrybinio rašymo dėstytoja, tačiau vienišės ir naktinis jos gyvenimas buvo nesuderinamai siaubingas.

Autorė nemažai tekste perteikia atsikartojančias disfunkcines ir kopriklausomybės padiktuotas savidestrukcines schemas. Po dukters praradimo ji itin eksperimentavo savo kūnu. Išbandydama pačias įvairiausias sekso patyrimo formas, įskaitant BDSM, dziunzės plakimą, kurias ji aprašo romane gana išsamiai, tačiau, kaip ir būdinga autobiografiniam romanui, ieško paaiškinimo. „Iš tikrųjų norėjau, kad mane nuvestų prie savasties ribos – kad ir kur ji būtų. Prie mirties slenksčio. Galbūt ne tiesiogine prasme. O gal ir tiesiogine (p. 156).“ Kita vertus, romane pasireiškia, kaip autorė pati tiksliai ir įvardija, akademinė Lidios pusė, tiksli ir lanksti literatūros dėstytoja. Štai ką ji yra galvojusi apie literatūros kirtiką: „Kaip taip galima elgtis su romanais? Kokiu tikslu, jei ne vadovaujantis sadistišku impuslu užgniaužti, nutildyti, įkalinti meną? Man atrodė, kad taip rašyti apie literatūrą yra smurtas. Tai atrodė geriausiu atveju klaidinga, blogiausiu – atgrasu, net žudikiška (p. 180). Tas bohemiškas tamsus ir juodas tapatumas, einantis su destrukcija ir savigriova, tai taip kontrastuoja su akademiniu ir oriu darbu, kad man šiek tiek priminė lietuvių rašytojos Virginijos Kulvienskaitės romaną Kai aš buvau malalietka (Kitos knygos, 2019) ištarmes. Romanas griauna dažnai stoišką ir romantišką menininko ir apskritai išprususio akademiko laikyseną, ypač, kai autorė po incidento turi atidirbti visuomenei viešaisiais darbais rinkdama šiukšles.

Lidia Yuknavitch

Žinote, kas man romane kaip skaitytojui šiuo metu patiko? Kad knyga veda į šviesą. Tam tikri pasakoji fragmentai nieko gero nežadėjo, tačiau Lidiai pavyksta išsivaduoti iš disfunkcinių santykių, pradėti rašyti, atleisti sau praeities klaidas. Nauji santykiai su 10 metų jaunesniu studentu Andy (vedusiu vyru!), su kuriuo jie susilaukė sūnaus, padėjo iš naujo įvertinti gydančiąją motinystės patirtį. Nors pabaigoje atskleidžiami kurioziniai momentai, ką ji daro su seserimi, kai gauna tiek tėvo, tiek motinos pelenus, jų kūnų likučius, tai primena kaip džino paleidimą iš lempos, išsilaisvinimą (turėtų švelniai šokiruoti prie gedulo ir parodomųjų procesijų pripratusius lietuvių katalikus). Galiausiai Lidia moko savo sūnų plaukti, kabinasi į savo naująjį stebuklą, didžiąją savo jaunystės laiką iššvaisčiusi atsitiktiniam seksui ir alkoholiui, nebevertinusi savo gyvenimo, ji savoje šeimoje atrandą dėl ko verta gyventi. Manau, kad tėvas, kadaise įmetęs ją į vandenį, kad ji pati išmoktų išgyventi, iš tikrųjų jai suteikė ne vien traumą, bet ir jėgos, kuri autorei suteikė kartu ir konkurencingumo, kuris neleido jai mesti akademinio gyvenimo.

Stebino autorės dėmesys seksualinėms detalėms, kurios vertė mane galvoti, o ką apie jas galvos, kad šį romaną perskaitys jos sūnus? „Mūsų sūnus Milesas, tas nuostabus gyvas berniukas, buvo Mike‘o ir Deano lovoje. 600 siūlų tankio tvilo patalynėje. Su šunimi Džeiku, ištikimai saugančiu mūsų meilę. Jo namuose, vieninteliuose, kuriuos kada nors išdrįsau pavadinti „namais“, gimė berniukas (p. 250).  Ir suprantu, kad dažnai pas mus šios istorijos yra arba gėdingos, arba tampa prastų komedijų medžiaga, o Lidiai – tai medžiaga iš savo gyvenimo kurti literatūrą. Kita vertus, toji aistra, atrodo, ne vien literatūros hiperbolė, pats rašymo stilius ir polėkis sako, kad šioji moteris turi savyje daug jėgos. Visgi, nepaisant, kad Lidia ne kartą buvo įsimylėjusi moteris, ji teigia: „Tie vaizdai mano galvoje ir širdyje. Žinau, kas tai. Tikrai. Tai – šeimos albumas. Galima susikurti tokią šeimą, kokios nori. Galima mylėti vyrus be pykčio. Yra tūkstančiai būdų mylėti vyrus (p. 251).“

Suprantu, knyga iš vienos pusės paveiki ir kūniška, pilna syvų, vandens, kraujo ir dėl to paveiki savo atviromis išpažintimis kaip kokia skaityta Ocean Voung knyga Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021), bet kartu gali būti kartais tokia vulgari ir įžūli kaip kad Virginie Despentes romanas Vernonas Subutexas (Baltos lankos, 2020). Puikus Emilijos Ferdmanaitės vertimas į lietuvių kalbą. Prisiminkite šią vertėją, ji nesirenka lengvų kūrinių, o tai jau savaime kokybės ir geros literatūros ženklas!

Ar gali knygos išgelbėti pasaulį? Jeigu Yuknavitch niekada nebūtų susižavėjusi literatūra, neturėjusi literatūrinių ambicijų, ar jos gyvenimas būtų buvęs kitoks? Manau, kad taip. Knygos išgelbsti ištisus gyvenimus, nes jos saugo ir įkvepia skaitytojus, kad ir kaip romantiškai tai beskambėtų, nes dėl meilės knygoms, galima sakyti, susitvarkė Lidios gyvenimas ir ji su vyru įkūrė nuosavą leidyklą, susikūrė namus miške. „Yra kitokia meilė. Tai – meilė menui. Nes aš tikiu menu taip, kaip kiti tiki dievą. Mene aš sutikau visą armiją žmonių – gentį, kuri siekia gerą kompaniją, drąsos ir vilties. Knygose, tapyboje, muzikoje, kine. Ši knyga? Ji skirta jums. Tai vanduo, kuriame praskyniau kelią. Ir aš žinau, ką sakau. Nerkit. Vanduo jus išlaikys (p. 291).

Labai aistringai, nuogai parašyta knyga, pilna kūniškumo ir nelengvos kūniškos patirties, kuri daugelį, manau, sukrės, palies, privers atsitokėti, kurį laiką nekvėpuoti tarp puslapių. Vandens chronologija nėra patogi literatūra, ji veikiau byloja apie žmogaus augimą, brendimą ir sunkią savikūrą, bandant išsilaikyti gyvenimo bangose ir nenuskęsti, nesigręžioti į tėvų padarytas klaidas. Akivaizdu, kad impulsyvus autorės rašymas šįkart pasitvirtino ir jis smarkiai paveikia, ypač tuos, kurie dažnai tokios išpažintinės literatūros nėra pratę skaityti. Kita vertus, bus ir tokių, kurie patirs atmetimo reakciją, ypač tie, kurie trokšta pataikavimo, gražių žodžių, subalansuoto universalumo. Stebino, kokia autorė gali būti šiurkšti, atgrasi ir tuo pat metu tapusi motina permainyti savo asmenybę į rūpestingą, globojančią, ugdančią. Gal iš tikrųjų tėvystės patirtis yra tai, kas mums leidžia atleisti mūsų pačių tėvams ir permainyti užslėptą pyktį į rūpesčio ir besąlyginės meilės patirtį?

Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Bangos"

 Virginia Woolf. „Bangos“ – Vilnius: Vaga, 2022. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai ne vienas poetas žmogaus gyvenimą yra metaforiškai palyginęs su jūra, kuri banguoja ir keičia spalvą taip, kaip ir žmogaus gyvenime nutinka audrų, potvynių ir ramių dienų. Viena garsiausių anglų XX a. moderniosios klasikos rašytojų Virginia Woolf (1882-1941) visokeriopai išnaudoja jūros simbolį ir metaforas kurdama, kaip sakoma, vieną sudėtingiausių savo kūrinių Bangos (angl. The Waves), kuris originalo kalba buvo išleistas 1931 m., o į lietuvių kalbą pirmąkart išvertė Emilija Ferdmanaitė, išleido leidykla Vaga. Šis sudėtingas ir itin poetiškas romanas nėra laikomas svarbiausiu rašytojos kūrinių (visgi klasika laikomi kažkodėl Ponia Delovėj (1925); Į švyturį (1927); Orlanda(s) (1928), tačiau internete aptikau ne vieną šiuolaikinio skaitytojo nuomonę, kad visgi Bangos yra tas atraminis autorės kūrinys, kuris tobulai įprasminą V. Woolf moderniąją rašymo techniką. Man belieka tik pritarti, nes Bangos tapo nepaprasta skaitymo patirtimi ir tikriausiai nuo šiol mėgstamiausiu V. Woolf kūriniu.

 

Pirmuosius 15 puslapių skaičiau su neslepiama atmetimo reakcija. Išdrikęs, nesuveržtas ir labai poetiškas pasakojimas skaitytoją sviedžia į atvirą jūrą be krantų, todėl ilgai galvojau, kaip čia reikės per kančias šį romaną užbaigti. Dar po 15 puslapių nuomonę kardinaliai pakeičiau, nes pasakojimas iš tikrųjų pradėjo banguoti tarsi jūra, „kvėpuoti“, kurti sunkiai logiškai nusakomas sekas, kurias tikriausiai gali kurti tik intuityviai pažabota rašytojos vaizduotė. Romane kuriami šešių veikėjų balsai: į savo užrašų knygutę pastabas užsirašinėjantis ekstravertas Bernardas, pripažinimo siekiantis ir australiško akcento besigėdijantis bankininko sūnus Luisas, Persivalį įsimylėjęs jautrusis Nevilis, lengvabūdiškoji šokėja ir malonumų mėgėja Džinė, motinystės ir žemdirbystės tobulumo siekianti Siuzana bei depresijos kamuojama Roda. Kritikai, nagrinėjantys V. Woolf gyvenimą, kiekvienam iš šių romano veikėjų randa tam tikrą atitikmenį iš rašytojos artimojo draugų ir pažįstamųjų rato.

 

Pati autorė teigė, kad romaną norėjo parašyti kaip monologų pjesę, tačiau kūrybinis sumanymas pakrypo kiek kita linkme. Pasakojimas padalytas į vienos dienos laiko intervalą, kursyviniai besikeičiančios jūros aprašomi vaizdiniai tampa ne tik pasakojimo užsklandėlėmis, bet iš esmės žymi ir augančių veikėjų gyvenimo tarpsnius. Pasakojimas prasideda ankstyvą rytą, kai šeši pagrindiniai veikėjai vaizduojami kaip vaikai, jau tada formuojami jų charakteriai. Vėliau jie atsiduria internatinėse prestižinėse mokyklose, dar vėliau grįžta kaip jaunuoliai, kupini vilties ir džiaugsmo, kol galiausiai susitinka kaip dvidešimt penkerių metų žmonės, jaučiantys, kad gyvenimas ribotas, o pasirinkimai ir klaidos dažnai nebeištaisomi. Tai iš esmės sutampa su septintuoju veikėju, kuris vadinamas Persivaliu. Kas jis? „Meilė, neapykanta, kad ir kokiu vardu jį vadinsime, šis rutulys, kurio sienos padarytos iš Persivalio, iš jaunystės ir grožio, ir kažko taip giliai paskendusio mumyse, kad galbūt daugiau niekada nesukursime šios akimirkos iš vieno žmogaus (p.115)“. Persivalis, kuris yra visiems šešiems įkvėpimo šaltinis, išplaukia į Indiją ir miršta. Jis iš vienos pusės jaunystės ir lūkesčių simbolis, beribių galimybių viltis, tačiau jis miršta, o veikėjai pasuka ir suformuoja savo likimą, kurio nebegali pakeisti. Labiausiai dėl Persivalio išgyvena Nevilis, kuris dar mokykloje buvo labai platoniškai jį įsimylėjęs. Autorė Persivalį vienu metu paverčia fiziniu asmeniu, o retkarčiais pačios mirštančios jaunystės ir svajonių simboliu. Persivalis vienija šešis balsus, Persivalis juos džiugina ir liūdina, primena apie mirtingumą.

 

Romanas pasižymi sąmonės srautu, kuris supintas kaip bangos. Vieni veikėjai byloja apie save, tačiau gali pasakoti ir apie vienas kitą nė nesusitikę tikrovės plokštumoje. Autorė kuria kolektyvinės sąmonės bangavimo modelį. Romano pabaigoje paaiškėja, nors veikėjai yra individualūs, nepažinūs vienas kitam, tačiau centrinė sąmonė juos jungia į visumą, jos yra viena ta pati jūra, kuri pasireiškia nevienodomis bangomis, kitaip sakant, vienos kolektyvinės sąmonės skirtingi pasireiškę aspektai. Tai, sakyčiau, genialu! Turint galvoje, ką šių dienų kvantinė fizika kalba apie elementariųjų dalelių pasireiškimą materijoje ir srauto bangose, V. Woolf kurdama romaną iš vaizduotės tarsi pranašė mistikė atkartoja tas pačias mokslo teorijas menine forma.

Virginia Woolf

 

Kiekvienas veikėjas vaizduojamas kaip jūros pasireiškusi banga, tačiau ir pats pasakojimas pakyla, lūžta ir grįžta į jūros gelmę – išradinga pasakojimo technika, kurios neapsunkina erzinantis struktūralizmas. Priešingai, sąmoningai pasirinkta poetinė kalba, primenanti poeziją, išlaisvina ir nutrina ribas nuo prozos struktūrų, fizinius realistinius charakterius nutrina kolektyvinės sąmonės srautas. „Už mūsų užsivers tyla. Jei pažvelgčiau pro tą pilką galvą atgal, pamatyčiau, kad tyla jau užsiveria ir debesų šešėliai virš gainioja vienas kitą virš tuščio viržyno; tyla užsiveria virš mūsų laikinos perėjos. Tai yra ši akimirka, sakau; tai pirmoji vasaros atostogų diena. Tai dalis išnyrančio monstro, prie kurio mes prisirišę (p. 51)“.

 

Nors pasakojama be tikslaus siužeto, susidėlioti veikėjų charakterius nėra labai sudėtinga, jie ritmiškai atsikartoja pasakojime kaip bangos pagal pabrėžtinas veikėjų ypatybes, kurios leidžia identifikuoti kakofoniškai sunertus monologų balsus. Siautulingą poetinį kalbėjimą įžemina atpažįstami kultūriniai praėjusio amžiaus probleminiai elementai. Pavyzdžiui, visuomenės nustatytos normos, kurias privalo laikytis veikėjai, kurdami gyvenimą ir integruodamiesi į visuomenę. „Bet tai klaida, ta kraštutinė precizija, drausmingumas ir kariškas progresas; patogumas, melas. Visada po juo, net kai atvykstame punktualiai sutartu laiku su baltomis liemenėmis ir mandagiais formalumais, kunkuliuoja sugriuvusios svajonės, vaikiški eilėraštukai, riksmai gatvėje, nebaigti sakiniai ir matyti vaizdai... (p. 204)“. Arba moters būsenos vyrų pasaulyje. „Dabar juodas lango stiklas vėl žalias. Išvažiavome iš tunelio. Vyras skaito laikraštį. Bet mes apsikeitėme savo kūnų pritarimu. Taigi yra didžiulė kūnų visuomenė, ir jai pristatomos manasis; jis įžengė į kambarį, kur stovi paauksuotos kėdės (p. 49)“.

 

Skaitant romano pabaigą, jau tampa aišku, jog rašytoja dekadantiškai užbaigs veikėjų apmaudą ir nusivylimą gyvenimu. Šiuo atžvilgiu, kad gyvenimas baigtinis, todėl liūdnas, V. Woolf nestokoja niūrumo, nes senatvė iš esmės užknisa, kadangi su pavydu žvelgiama į jaunus ir perspektyvius Persivalio apsėstus naujosios kartos žmones, o tavasis jau pasibaigęs. Kitą vertus, autorė išreiškia ir tam tikrą veikėjų susitaikymą, aistrų kaip kančios pabaigą. Bernardas taip niekada ir netapo Baironu, Nevilis negavo atsako iš Persivalio, Siuzana nugyvena eilinės motinos, žemėtomis rankomis, gyvenimą ir jie visi grįžta atgalios į jūrą, į kolektyvinės sąmonės centrą. „Sustojus pauzei, kol raibuliai plinta, mergina, su kuria turėtum kalbėtis, taria tau: „Jis senas.“ Bet ji klysta. Tai ne dėl amžiaus; dėl to, kad nukrito lašas; dar vienas lašas. Laikas dar kartą supurtė kompoziciją. Iš po serbentų lapų stoginės iššliaužiame į platesnį pasaulį. Pagaliau matyti tikroji dalykų tvarka – mūsų amžina iliuzija. Ir taip akimirksniu kažkokioje svetainėje mūsų gyvenimas prisitaiko prie didingo dienos žygio dangumi (p. 217)“.

Perskaičius knygą, atrodo, galvoje banguoja belytė didžiulė jūra. Virginios Woolf sukurta matrica, tam tikras mąstymo ir viso sociumo pajautimo modelis, kuris susijungia į didesnį darinį, nei kada gali būti individas atskirtyje. Manau, šiuo romanu V. Woolf nutrina ne tik žanro ribas, bet sulaužo ir įprastinius mąstymo modelius, o juk dar É. Durkheimas yra kalbėjęs apie kolektyvinės sąmonės veikimo principus. Kitą vertus, romanas byloja ir paties individo sudėtingą daugiaveidiškumą, apie tai, kad kiekvienas skirtingai gali prisitaikydami prie sąlygų ir lūkesčių pasireikšti tikrovėje, o tai veda prie to, kad rašytoja per kūrinį apmąsto ir savo asmeninius tapatybės aspektus, lyčių ir luomo vaidmenis visuomenėje. Romanas nuostabus, kad jis visada tau sprūsta kaip vanduo iš sugniaužto kumščio. Vos tik manaisi, kad jau apčiuopei esmę, pasakojimo stabilumą, tas tikrumas ima ir išsrūva iš saujos. Nieko nėra amžinesnio už laikinumą, todėl Bangose užfiksuotas gyvenimo laikinumo grožis, gyvenimo atspalviai skirtinguose gyvenimo tarpsniuose leidžia tiek filosofiškai, tiek su meniniu pasigėrėjimu mėgautis romano skaitymo malonumu, kuris, užvertus knygą, ima ir pasibaigia kaip pats gyvenimas. Bet žinote, kuo nuostabi knyga? Ją galima skaityti vėl ir vėl iš naujo. Nepaprastas smaragdinis jūros briliantas kaip, beje, ir šešios raidės, išraitytos ant viršelio, susipynusios kaip bangos, kaip šešių likimų balsai į vientisą sąmonės banguojantį audinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: "Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer" / "Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist"

Marina Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.

Ji šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).

Sveiki,

Neseniai Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4 dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.

Jeannette Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M. Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes asmenybe.

Iš esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei – menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.

Psichonalitikė savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010). Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys, kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.

Esminis psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas – destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina. Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais, iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą... Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos prigimties (p. 89).“

Tiesą sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina, jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...

Jeannette Fischer ir Marina Ambramovič

„Prisiimti atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus, įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir nužudytų.

Dalyvauja menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia, kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m., Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“

Kad ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė. Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.

Man ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais, kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais, o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ocean Vuong "Žemėje žavūs mes tik akimirką"

 Ocean Vuong. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 280.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaip galima praleisti knygą pro akis, kurios pavadinimas skamba kaip poezijos eilutė? Smalsumas pražudė ne vieną katę, kaip ir skaitytoją pasinerti į visiškai netikėtą knygos pasaulį. Vietnamiečių kilmės amerikiečių poetas, eseistas ir nuo šiol romanistas Ocean Vuong (g. 1988) 2019 metais Amerikoje išleidžia pirmąjį savo autobiografinį romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (angl. On Earth We‘re Briefly Gorgeous) ir beregint patenka į The New Yourk Times bestselerių sąrašus. Savaime suprantama, tas sąrašas visada man įtartinas, nes jame yra tikrai labai lengvų ir silpnų romanų, todėl, vos pradėjęs skaityti būtent šią knygą, vis aiktelėdavau: juk tokia hiperbolizuotai poetizuota knyga negali būti bestseleriu! Bet visgi yra ir tai, sakyčiau, nuostabu, nes dėl to knygą turime lietuviškai, pastarąją išvertė mano pamėgsta vertėja Emilija Ferdmanaitė.

 

Ocean Vuong gimė Vietname ir į literatūros pasaulį įsiveržė kaip poetas. Save ryškiai tapatina su queer, kitaip sakant, gėjų rašytojų menininkų grupe. Švelnaus balso tembro, neaukštas, azijietiškos išvaizdos rašytojas atpažįstamas iš vienoje ausyje nuolat tabaluojančio ir jį iš kitų išskiriančio auskaro. Būti vietnamiečiu tarp amerikiečių ir dar homoseksualiu, gyventi skurdžiame miesto rajone, nuo mažomės jausti patyčias, tikriausiai ne kiekvienam iškenčiami išgyvenimai be pasekmių. Būtent tie socialiniai atskirties išgyvenimai O. Vuongui leido priartėti prie sopulingo žodžio, išsigryninti ir pirmiausia savo poezijoje kalbėti apie tapatybę ir asmeninius išgyvenimus. Šioji inspiracija labai gyva ir autobiografiniame romane Žemėje žavūs mes tik akimirką, po kurio rašytojas tapo tikra literatūrine žvaigžde. 2020 metais jis įtrauktas į projektą Ateities biblioteka, kurioje kasmet išrenkama po vieną pasauliniu mastu reikšmingą literatą, kurio kūrinys išeis po 100 metų ir, deja, nei rašytojams, nei mūsų kartai jau to kūrinio neteks skaityti. Norvegijoje pasodintas 1000 medžių, ant kurių popieriaus būtent ir bus išspausdinti jų kūriniai. Kad suvoktumėte O. Vuong reikšmę, paminėsiu, kad šiame projekte jau dalyvauja Margaret Atwood, David Mitchell, Sijon, Elif Shafak, Han Kang, Karl Ove Knausgard ir nuo praėjusių metų Ocean Vuong.

 

Šiame nevienalyčiame romane susipina keletas esminių žanrų. Pasakotojas sutampa su pagrindiniu veikėju, kurį galima įtarti esant patį Ocean Vuong, pastarasis rašo laišką savo skaityti nemokančiai motinai. Kalbantysis žino, kad tai tarsi terapija, intymi išpažintis, kurios niekada negalės išsakyti garsiniais žodžiais, todėl leidžia raštu sau ne tik maklinėti tarp dabarties ir praeities įvykių, bet ir pamiršti esant tai laišku. Kai kada laiškas tampa socialine refleksija, eseistika, pereinančia į trūkinėjantį verlibrinį eilėraštį ir vėl grįžtantį prie laiško formos. Kinta ne tik pasakojimo ritmas, bet ir asmenys. Neretai antrąjį asmenį keičia trečiasis ir pirmasis, kas padeda pasakojime įteisinti pagrįstą retrospekciją, smarkiai poetizuotą ir chaotiškai į vieną asmenybės portretą besijungiantį daugiabalsį patirčių ir atsiminimų pasakotoją.

 

Intymus, melancholiškas ir širdį veriantis pasakojimo stilius linkęs į apibendrinimus. Tokius apibendrinamuosius elementus naudoja Marius Povilas Elijus Martynenko savo debiutinėje prozoje, tik Ocean Vuong siekia ne šokiruoti ir neieškoti tyčia paradoksų, bet būtent surasti atsakymą, kodėl pasaulis ir jis jame yra toks vienišas, sužeistas ir nesuprastas. „Kartais, kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda susitraukia su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai? Kur tu buvai, mam? (p. 162).“ Pagrindinis veikėjas gyvena su bipoliniu sutrikimu sergančia motina, kuri neretai pratrūksta prieš sūnų smurtaudama be menkiausios priežasties. Su jais Amerikoje gyvena močiutė Lan ir protarpiais pasirodanti teta Mai. Auginamas moterų pasakotojas net neturi vardo, jis vadinamas tiesiog Šunyčiu. Tai stebina, tai žemina, tačiau Šunytis pripratęs, kad jį taip vadintų, kadangi moterys tiki, kad šitaip jį apsaugos nuo piktųjų dvasių, kurios siekia pasiglemžti stiprius ir garbingus jaunuolius. Nuo pat mažumės, kai Šunytis pasimatuoja mamos suknelę, tampa aišku, kad berniukas auga ir bręsta kaip homoseksualas. Jo paauglystės polinkiai itin sustiprėja, kai jis, būdamas keturiolikmečiu, tabako auginimo laukuose susipažįsta su Trevoru ir pasineria į pirmuosius dvasinius ir kūniškus meilės potyrius, pradeda vartoti narkotikus.  

Ocean Vuong

 

Jis rašo laišką motinai, bandydamas suprasti save, paaiškinti jį supančio pasaulio dėsnius ir galbūt net labiau priimti save tokį, koks jis yra. Žinoma, laiškas motinai yra tarsi laiškas sau pačiam, minčių surikiavimas, tam tikras dienoraštis. Esminė pasakojimo leitmotyvu besikartojanti metafora yra žaizda, gyjanti ir besiverianti visomis prasmėmis. „Jo burna – jaunystės žaizda (p. 230)“ –  sako pasakotojas, kai iš geismo priima Tverovo kūniškus malonumus. Ta pati žaizda veriasi brutalioje šeimos istorijoje, kuri yra esminė Šunyčio identiteto dalis. Karą iškentusi senelė ir motina, skirtingų kultūrų ir požiūrių atskleidimas amerikietiškoje kultūroje, nuolat perpasakojamos senelės Lan praeities istorijos įdiegia berniukui atidaus žodžio klausytojo įgūdžius. Daugelį dalykų po to veikėjas bando paaiškinti sintaksiškai, ieškodamas savo giminės ir šalies istorijose paaiškinimo, kaip visa tai galima perteikti žodžiais ir sakiniais. Galiausiai pati istorija tampa tarsi melancholiška muzika ir čia jau tikrai galima paploti E. Ferdmanaitės vertimui. Romanas kaip poema, skaudi ir ritminė antikinė brandos ir savęs priėmimo tragedija.

 

„Iš vėjo išmokau narsumo sintaksės, išmokau judėti per kliūtis jas apsikabindamas. Šitaip galima jas prisijaukinti. Patikėk manim, gali atsijoti nuo pelų ir vis tiek likti bevardis kaip kokso dulkelės ant švelniosios kaimietuko kumščio pusės (p. 2015).“

 

Vieni įstabiausių pasakojimo pasažų yra būtent žmonių istorijos gretinimai su gyvūnijos pasauliu. Štai Vietnamo istorija prilygsta gyvos makakos, kai jai prariekiama kaukolė, o vyrai šaukštais jai gyvai esant kabina smegenis ir ją ėdą, manydami, kad tai sveika jų potencijai, o iš tikrųjų vargšė makaka šioje knygoje tampa karų paženklinto ir ištrintos Vietnamo istorijos ir žuvusių gyventojų simboliu. Tą patį galima pasakyti ir apie buivolų kaimenę, apie kurią svarsto pasakotojas, bandydamas suprasti, kodėl nukritus bandos vedliui, visa kaimenė nukrenta nuo skardžio ir kuo tai panašu į žmonijos pasaulį. Analogiškų paralelių sugretinimai vėlgi pasakoja apie gyvenimo grožio trapumą ir vienas nuo kito priklausomumą, vientisą priežasčių ir pasekmių visatą, mus kamuojantį gyvenimo laikinumo baimę ir to baisumo priėmimą kaip neišvengiamą baigtį. Kodėl Šunykštis yra toks, kaip jis save vienu metu įvardija kaip geltonodis pedikas? Kiek prie to prisidėjo jo šeimos istorijos ir mama, Vietnamas, Amerika, Trevoras, berniukas su priešpiečių dėžute? Kas apskritai nulemia žmogaus prigimtį ir kaip kartais sudėtinga priimti kito individo kitoniškumą, kaip, pavyzdžiui, mamos pasireiškiantį monstriškumą...

 

„Gavau netinkamos chemijos, mam. Ar, tiksliau, man trūksta tai to, tai ano. Tam sukurtos piliulės. Tam triūsia visa pramonė. Jie ten uždirba milijonus. Ar žinojai, kad žmonės kraunasi turtus iš liūdesio? Noriu susipažinti su Amerikos liūdesio milijonieriumi. Noriu pažvelgti jam į akis, paspausti ranką ir pasakyti: „Tarnauti savo šaliai buvo garbė (p. 210).“

 

Knyga kaip poezija, smarkiai fragmentuota, tačiau besijungianti koliažiniu principu į vieną skausmingai gražų pasaulį. Kas čia gražiausia? Tas skausmingai besiveržiantis nuogas atvirumas, nuolat daromi filosofiniai poetizuoti apibendrinimai, tarp eilučių skambantis liūdnas dzenbudizmas, kuriame skaitytojas staiga yra priverstas sustingti, nes jis toje sintaksėje, toje gyvą odą lupančioje išpažintyje ima ir akimirkai – kaip sufleruoja ir knygos pavadinimas! – atpažįsta save patį. Nepamenu, kada skaičiau kažką panašaus, nuo ko piestu stotųsi gyvaplaukiai. Knyga nėra nuotykis, čia net nėra svarbiausias siužetinis naratyvas, (nors svarbus ir jis), sakyčiau, knyga atskiras lokalus patyrimas, kuriame literatūriškumo plunksna smarkiai smarkiai dilgina širdį savo neabejotinai užtikrinta unikalia energetine vibracija. Aukščiausios prabos kūrinys. Žemėje žavūs mes tik akimirką. Labai bijau, – nemeluosiu! – kad daugiau nieko nuoširdesnio ir taip uždegančiai jautriai nebepavyks perskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Leonora Carrington "Klausymo ragelis"

 Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.

Sveiki skaitytojai,

Keistas mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011) romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.

Knygos įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L. Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti, galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.

Kas toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų, kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę. Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas, o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei merkia akį...

Iš tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką pasaulio vaizdinį.

Kad romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką, švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.

Pasakojimas lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija, kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas, faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą (p. 133).“

Leonora Carrington

Daktaras Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų, tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.

Nesistengsiu aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas. Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra, sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės, po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.

„Visos jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti, kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“

Finalinėse pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Robert Schnakenberg. „Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai“ – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių rašytojas Robert Schnakenberg (g. 1969) yra žymus kelių dokumentinių knygų autorius, o viena iš jų išversta ir į lietuvių kalbą pavadinimu Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai. Ją į lietuvių kalbą išvertė Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Gimtasis žodis.

Šią knygą skaičiau kiek ilgiau nei pusmetį, po mažą skyrelį, skirdamas dėmesį tai vienam, tai kitam garsiam pasaulio rašytojui. R. Schnakenbergas šioje knygoje apžvelgia 41 autorių gyvenimus ne pačiais palankiausiais rakursais, galbūt daugelis seniai mirusių rašytojų nenorėtų, kad jų pavardės ir palikti kūriniai būti linksniuojami šalia šių istorijų, bet kitą vertus, šios istorijos, legendos apie rašytojus leidžia pajusti, kokį pašėlusį ir toli gražu ne snobiškai monotonišką gyvenimą gyveno.

Kiekvienam autoriui šioje knygoje skiriama apie dešimt puslapių, juose pirmiausia pateikiama trumpa rašytojo charakteristika, kaip natai gimimo ir mirties data, zodiako ženklas, garsiausių kūrinių sąrašas, citatos, o po to pereinama prie skubaus gyvenimo faktų išdėstymo, o paskui – itin lakoniškais skyreliais išryškinamos rašytojų ydos, didžiausi skandalai, jų keistenybės, kurios šiandien atrodytų atšlijusios nuo chrestomatinių biografinių įrašų, kurie pateikiami akademiniuose leidiniuose, arba ten užsimenama labai etiškai, trumpai apie vieną ar kitą rašytojo aistrą.

Visgi Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai veikalas dvelkia geltonosios spaudos pateiktimi, knygos sudarytojas nevengia tyčinio negatyvių, kartais tik paskalomis grįstų informacijos šaltinių. Tai bulvarinio skaitalo tipažas, kuris perskaitomas kaip pirktinis vienadienis laikraštis iš kiosko prie stoties. Nepaisant paprastos stilistikos ir autoriaus pozicijos „sugraibyti“ rašytojų gyvenimo faktus ir paskalas į vieną aruodą, knyga pasitarnauja kaip greitas susipažinimas su rašytoju ir jo laikmečiu, todėl knyga funkcionali kaip mokymosi priemonė ir žingeidiesiems, pavyzdžiui, „Auksinio proto“ ir kitų protmūšio specialistams, kurie norėtų literatūroje praplėsti žinias. Šioje knygoje, priešingai nei gali kiti tikėtis, nieko nerasite apie rašytojų kūrinių interpretacijas, nėra jokių analizių, vien tik rašytojų pikantiški gyvenimo ir laikmečio kontekstai.

Robert Schnakenberg

Nepaisant bulvarinės geltonosios spaudos stiliaus, knyga susisteminta, ja lengva ir patogu naudotis kaip kokiu pagalbiniu kišeniniu žinynu. Asmeniškai sužinojau daugybę man negirdėtų pikantiškų dalykų, kurie šiandieninėje spaudoje neaptariami, o chrestomatijose vargiai ką rasti, todėl knyga patrauklus sensacijų rinkinukas. Tiesa, Gimtasis žodis yra išleidęs visą seriją panašių knygų ir apie režisierius, kompozitorius bei dailininkus su analogiškais knygų viršeliais ir pavadinimais.

Kokios ydos, pikantiškos smulkmenos apie rašytojus kartojasi iš biografijos į biografiją? Žinoma, priklausomybės. Ypač alkoholis, kaip antai Jack Keruac, kuris beveik visą savo gyvenimą prasibastė gerdamas nuo ryto iki vakaro, kad net sunku patikėti, jog jis parašė Kelyje ir Dharmos valkatos. Arba antai ištisas moterų rašytojų pulkas, kurios buvo lesbietės, nors laikmetis vertė jas gyventi pagal tam tikrus visuomenės standartus – Virginia Woolf, Emily Dikinson, Gertrude Stein – kitą vertus, būtent šios savybės galbūt ir leido prasiveržti kūrybos srityje ir pranokti daugelį to metų „tradicinių“ moterų kūrybą. Apie Lordo Byron sekso pramogas Venecijoje, kai šis imdavo „konservuoti“ savo meilužių gaktos plaukus vokuose arba su kokiais vyriškumo standartais grūmėsi E. Hemingway ir tuo pačiu „kariavo“ su Gertrude Stain.

Kai kurie įrašai apie rašytojus šokiruoja, pavyzdžiui, apie W. B. Yeats potencijos gerinimą: „Penkiolikos minučių trukmės operacija, per kurią į Jeitso kapšelį buvo implantuotos beždžionės liaukos, praėjo be kliūčių. Jeitsas atgavo pajėgumą. Vėliau poetas gyrėsi, kad operacija ne tik grąžino kūrybines galias, bet ir „lytinį potraukį; panašu, kad jis nebeapleis manęs iki mirties“. (p. 115).

Seksas, skolos, alkoholis, homoseksualumas, linksmybės, savižudybė – štai apie ką sukasi visos rašytojų gyvenimo istorijos. Knyga vertinga tikriausiai tuo, kad lietuviškai neturime nė vieno tokio leidinio, kuriame šia tema būtų patogiai susisteminti visi vienos profesijos skandalingi faktai, todėl šalia akademinių leidinių, kruopščių biografijų, manau, kaip pagalbinė priemonė, šioji knyga gali praversti rašant straipsnius, bakalauro ar magistro darbus. Ir žinoma, savo malonumui.

Jūsų Maištinga Siela