Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.
Sveiki
skaitytojai,
Keistas
mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011)
romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į
lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai
nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo
atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis
apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.
Knygos
įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip
perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie
ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą
romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo
pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį
romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L.
Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus
salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko
per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti,
galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios
pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų
menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius
faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.
Kas
toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo
performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad
šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų,
kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę.
Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos
gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią
prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako
patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame
į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas,
o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per
klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis
ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei
merkia akį...
Iš
tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir
tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į
mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas
religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų
dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio
pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir
hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet
iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką
pasaulio vaizdinį.
Kad
romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam
tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite
Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką,
švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio
motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai
Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga
vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis
triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio
Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.
Pasakojimas
lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti
įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija,
kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi
paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės
gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra
simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas,
faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl
namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate
nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą
privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą
(p. 133).“
Daktaras
Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų,
tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio
pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa
vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington
išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra
pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant
ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams
serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip
ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri
nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais
atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.
Nesistengsiu
aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių
režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos
karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji
knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje
pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas.
Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi
detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę
daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos
šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus
dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra,
sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria
pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės,
po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to
atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės
sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.
„Visos
jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame
ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią
šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti,
kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines
ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“
Finalinėse
pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai
sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas
tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti
silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi
turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė
būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su
kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta
tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės
polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma
suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai
galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus
Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!
Jūsų Maištinga Siela
