Knyga: Leonora Carrington "Klausymo ragelis"

 Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.

Sveiki skaitytojai,

Keistas mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011) romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.

Knygos įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L. Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti, galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.

Kas toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų, kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę. Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas, o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei merkia akį...

Iš tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką pasaulio vaizdinį.

Kad romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką, švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.

Pasakojimas lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija, kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas, faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą (p. 133).“

Leonora Carrington

Daktaras Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų, tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.

Nesistengsiu aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas. Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra, sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės, po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.

„Visos jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti, kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“

Finalinėse pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Ali Smith "Ruduo"

Ali Smith. „Ruduo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 248 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuviams jau puikiai pažįstama škotų grožinės literatūros rašytoja Ali Smith (g. 1962) iš tokių knygų, pasirodžiusių lietuvių kalba Tarsi, Pasaulio viešbutis, Antrininkė. Šiuo metu autorė kuria keturių romanų ciklą, susijusį su keturiais metų laikais. Pirmasis šio ciklo romanas Ruduo (angl. Autumn), anglų kalba pasirodė 2016 metais, Žiema buvo išleista 2017 metais, o Pavasaris pasirodys šių metų kovo mėnesį. Iš anglų kalbos Rudenį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nežinia, ar leidykla toliau tęs šio ciklo romanų vertimą, bet tikriausiai reikia paminėti, kad palyginus su Žiemos dalimi, Ruduo išties rašytojai buvo sėkmingas – knyga įtraukta į trumpąjį Man Booker sąrašą, bet tais metais prizą pelnė George Saunders Linkolnas bardo. Ali Smith laikoma viena geriausia škotų ir britų rašytojų, kai kas jau kuždasi, kad ji rimčiausia pretendentė pelnyti ir vėl bandomą po skandalų atgaivinti literatūros premijos Nobelį. Anksčiau jos romanai taip pat buvo nominuoti Man Booker premijai: How To Be Both (2014), Hotel World (2001), The Accidental (2005).

Kas spėjo pernai perskaityti Rudenį, tas ją įtraukė į vieną geriausių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Su dideliu entuziazmu puoliau ir aš skaityti šią knygą, bet nuomonę susidariau dvejopą.

Gana lokoniškoje istorijoje pasakojama 33 metų Elisabetos ir jau visiško merdinčio jos vaikystės kaimyno senuko Danielio draugystės istorija, nusidriekusi per ne vieną dešimtmetį. Dabarties atskaitos taškas – chaotiška ir agresyvi britų kasdienybė po Brexit, kai Britanija po referendumo nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Vidiniai šalies neramumai susiję su ilgai gniaužtomis vietinių rasistiniais, homofobiniais ir patriotinėmis neapykantos jėgomis, todėl pasakojimo kontekste kenčia labiausiai imigrantai. Tačiau tai nėra romano pagrindinė tema, veikiau tai tik nūdienos kasdienybės audinys, perteiktas kukliomis nuorodomis, užrašais ant sienų, vienokiomis ar kitokiomis naujienomis apie smurto ar protesto protrūkį, bet to tikriausiai ir užtenka, kad skaitytojas suvoktų, kokioje nestabilioje realybėje gyvena veikėjai. Tai neanalizuojamas politinis britų politinis virsmas, tačiau stipriai rezonuojantis pagrindinės veikėjos Elisabetos ir jos motinos Vendės kasdienybėje.

Romanas pristatomas kaip  „po brexitinis“, kuris vienas pirmųjų grožinėje literatūroje ėmė reaguoti į šios dienos realijas ir žmogaus jausenas. Jau žinau, kaip lietuvių literatūros tyrėjai dejuoja, kaip mums, lietuviams, trūksta stiprių aktualių romanų, kurie pasakotų apie šiuos laikus ir atlieptų šios kartos balsą, manau, tokia kaip A. Smith britų literatūroje išties užpildo tokias (jeigu jos yra) spragas.

Visgi romanas kelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės žvelgiant, jis išties puikiai parašytas – tai koliažiniu principu sudurstytas sudėtingas romanas apie paskutiniųjų 50 metų Britaniją, kurioje veikia ne tik Elisabeta, bet ir Danieliaus menami politiniai ir realūs veikėjais, pavyzdžiui, niekada nepripažinta tapytoja Pauline Boty. 7-8 dešimtmečių politinių skandalų šešėlyje esančios dramos koreliuoja su nūdienos Britanijos chaotiškumu ir nepastovumu. Žmogus savo šalyje nesijaučia saugus, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo aplinkos. Pasakotojas šokinėja į praeitį, retsykiais įgauna absoliutaus postmodernistinio kalbėjimo toną, kada viskas taip tampa nerišlu, kad belieka vien susidaigstyti prasmę aliuzijomis ir nuorodomis, kurios mums, lietuviams, ne visiems yra tapačios ir žinomos. Net neabejoju, kad kur kas įspūdingiau romanas skaitosi patiems britams dėl suprantamų turinio prasmių, kurias lietuviams jau teks susidurstyti ieškant papildomos informacijos internete.

Ali Smith

Visgi postmodernistinis kalbėjimas neįkyrus. Ali Smith kalba beveik be meninių priemonių – aiški, žurnalistinė, kurių prasmėse ima ryškėti britiško humoro tonas, pavyzdžiui, Elisabeta kalbasi su pasų poskyrio darbuotoju apie jos netinkamą galvos dydį. Absurdiški industrinės sistemos situacijos kiek primine F. Kafkos Procesą. Panašioje sisteminėje terpėje blaškosi pati Elisabeta, jausdama ir pyktį, ir beviltiškumą. Sakyčiau, tai buvo vienas artimiausių vaizdinių, atliepiančių lietuvio būsenas, kai šis bando, sakykim, kur nors užsiregistruoti, užpildyti internete deklaracijos lentelę ar įsigyti nekilnojamąjį turtą – šioji luošinanti sistema „juokiasi“ iš žmogaus, kuris yra pavaldus. „ ... juk nieko nereiškia padirbti sąskaitą ir ją išspausdinti. Apsimesti kitu žmogum. O kaip visi tie, kas apgaudinėja? Kodėl išspausdintas popierius su tavo pavarde įrodo, kas esi? (p. 104)“. Dar daugiau realių atspindžių, panašių į mūsų lietuvių kasdienybės absurdą: „ Tiesą sakant, tai ne jos butas, ir sapne ji tai žino; ji jau apsiprato su mintimi, kad tikriausiai niekada neįpirks namo. Nieko tokio – šiais laikais niekas neįperka, tik turčiai, arba kai miršta kieno nors tėvai, arba kai tėvai turčiai. Bet nesvarbu. Ji turi nuomos sutartį. Ji išsinuomojo butą baltomis sienomis sapne. Pro sieną girdėti kaimynų televizorius. Iš tokių dalykų ir žinai, kad turi kaimynų (p. 195)“.

Kitos kiek mažiau įdomios temos yra nostalgiški praėjusių dešimtmečių britų televiziniai intarpai, Elisabetos motinos susižavėjimas prabėgusiu laiku, kurio detalės, bent man, nežinančiam ankstesnės britų televizijos, ne kažin ką A. Smith romane rezonavo. Skirtingų laikmečių ženklai romane, manau, kiekvieną skaitytoją paveiks arba ne, tačiau daugelis išliks neabejingi senuko ir Elisabetos draugystės idėjai, kuri paremta ne seksualiniais, bet sielų giminyste, bendrais meno ir filosofijos interesais. Elisabeta, kuri augo šalia kietos ir griežtos lesbietės motinos ir niekada neturėjo tėvo, Danielis atstojo jai ir tėvą, ir mokytoją ir tik jo dėka ji pradėjo judėti meno istorijos linkme kaip studentė, o vėliau ir kaip mokslininkė. Šioji draugystė niekuo nešokiruoja, apskritai visa knyga tokia skaidri kaip ruduo, filosofinė tėkmė postmodernistinėje kalbėjimo vagoje, teka be didesnio noro sukratyti skaitytojo smegenis į skanią Margaritos taurę.

Gurmaniškas skaitymas tikriems literatūros mėgėjams, kurie trokšta šiuolaikinės literatūros, aprėpiančios nūdienos europietiškas būsenas. Iš esmės lengvai skaitoma knyga išreikšta sudėtingomis laiko ir atminties konjunktūromis, kurių prasmės daugiabriaunės. Nepasakyčiau, kad knyga mane sužavėjo ir nepasakyčiau, kad tokia literatūra ir temos mane jaudina – tai nėra ta knyga, kuri įeis į mano mėgstamų knygų sąrašus, bet perskaityti kartą A. Smith Rudenį visgi buvo pravartu dėl pasakojimo pasirinktos perspektyvos. Tai vienas iš tų romanų, kuris tampa puikiu pavyzdžiu, kaip be didelio įmantrumo ir labai tausojant kalbinius išteklius galima sukurti sudėtingą moderniai gilių ir pamatinių prasmių neprarandantį pasakojimą, kuriame trykšta tiek melancholiškos, tiek džiugios rudeniškos gyvenimo spalvos.

O ką dabar skaitai tu? – tikriausiai paklaustų knygos veikėjas Danielis.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Marina Abramovič "Eiti kiaurai sienas", Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda", Ali Smith "Ruduo"

Sveiki,

Vakar prieš miegą įsikibau į Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“. Rytinis siuntinys privertė šyptelti, nes dar prieš geras kelias savaites sapnavau, kad turiu šias tris knygas nedelsiant perskaityti. Ypač Abramovič! Kol kas esu labai patenkintas šiomis knygomis ir... Kaip ten sakoma? Apetitas atsiranda bevalgant.

Vakar užsistovėjau knygyne. Tiek daug knygų, kurias, rodos, privalau perskaityti. Ypač kai kurias ezoterinės ir dvasinės knygas, nuo kurių buvau kurį laiką nusigręžęs. Varčiau vieną, varčiau kitą... Rodos, kad reikia tos ir anos, va, ir ta gera. Protu suvokiu, jog visa tam paprasčiausiai neturėsiu fizinio laiko ir niekada neperskaitysiu. Kitą vertus, ar reikia viską, kas traukia iš tikrųjų suskaityti? Knygų pasirinkimas didžiulis, jau net nebereikia rinktis geros knygos iš vidutinę vertę turinčios knygų stirtos, spėk tik išsirinkti rekomenduotas ir geresnes iš tų pačių pačiausių srauto ir, žiūrėk, vis tiek ne viską pavyksta apžioti. Kartais nesuprantu, ko labiau reikia – grožinio teksto, dokumentikos ar gyvenimą įkvepiančios knygos... Reikia su tokia sumaištimi tikriausiai susitaikyti ir mėgautis šia akimirka ir negalvoti apie srautus. Juk ir nuo stalo, sakoma, reikia pakilti pavalgius taip, kad dar jaustųsi šiek tiek alkis.

Jūsų Maištinga Siela