Knyga: Ali Smith "Ruduo"

Ali Smith. „Ruduo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 248 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuviams jau puikiai pažįstama škotų grožinės literatūros rašytoja Ali Smith (g. 1962) iš tokių knygų, pasirodžiusių lietuvių kalba Tarsi, Pasaulio viešbutis, Antrininkė. Šiuo metu autorė kuria keturių romanų ciklą, susijusį su keturiais metų laikais. Pirmasis šio ciklo romanas Ruduo (angl. Autumn), anglų kalba pasirodė 2016 metais, Žiema buvo išleista 2017 metais, o Pavasaris pasirodys šių metų kovo mėnesį. Iš anglų kalbos Rudenį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nežinia, ar leidykla toliau tęs šio ciklo romanų vertimą, bet tikriausiai reikia paminėti, kad palyginus su Žiemos dalimi, Ruduo išties rašytojai buvo sėkmingas – knyga įtraukta į trumpąjį Man Booker sąrašą, bet tais metais prizą pelnė George Saunders Linkolnas bardo. Ali Smith laikoma viena geriausia škotų ir britų rašytojų, kai kas jau kuždasi, kad ji rimčiausia pretendentė pelnyti ir vėl bandomą po skandalų atgaivinti literatūros premijos Nobelį. Anksčiau jos romanai taip pat buvo nominuoti Man Booker premijai: How To Be Both (2014), Hotel World (2001), The Accidental (2005).

Kas spėjo pernai perskaityti Rudenį, tas ją įtraukė į vieną geriausių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Su dideliu entuziazmu puoliau ir aš skaityti šią knygą, bet nuomonę susidariau dvejopą.

Gana lokoniškoje istorijoje pasakojama 33 metų Elisabetos ir jau visiško merdinčio jos vaikystės kaimyno senuko Danielio draugystės istorija, nusidriekusi per ne vieną dešimtmetį. Dabarties atskaitos taškas – chaotiška ir agresyvi britų kasdienybė po Brexit, kai Britanija po referendumo nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Vidiniai šalies neramumai susiję su ilgai gniaužtomis vietinių rasistiniais, homofobiniais ir patriotinėmis neapykantos jėgomis, todėl pasakojimo kontekste kenčia labiausiai imigrantai. Tačiau tai nėra romano pagrindinė tema, veikiau tai tik nūdienos kasdienybės audinys, perteiktas kukliomis nuorodomis, užrašais ant sienų, vienokiomis ar kitokiomis naujienomis apie smurto ar protesto protrūkį, bet to tikriausiai ir užtenka, kad skaitytojas suvoktų, kokioje nestabilioje realybėje gyvena veikėjai. Tai neanalizuojamas politinis britų politinis virsmas, tačiau stipriai rezonuojantis pagrindinės veikėjos Elisabetos ir jos motinos Vendės kasdienybėje.

Romanas pristatomas kaip  „po brexitinis“, kuris vienas pirmųjų grožinėje literatūroje ėmė reaguoti į šios dienos realijas ir žmogaus jausenas. Jau žinau, kaip lietuvių literatūros tyrėjai dejuoja, kaip mums, lietuviams, trūksta stiprių aktualių romanų, kurie pasakotų apie šiuos laikus ir atlieptų šios kartos balsą, manau, tokia kaip A. Smith britų literatūroje išties užpildo tokias (jeigu jos yra) spragas.

Visgi romanas kelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės žvelgiant, jis išties puikiai parašytas – tai koliažiniu principu sudurstytas sudėtingas romanas apie paskutiniųjų 50 metų Britaniją, kurioje veikia ne tik Elisabeta, bet ir Danieliaus menami politiniai ir realūs veikėjais, pavyzdžiui, niekada nepripažinta tapytoja Pauline Boty. 7-8 dešimtmečių politinių skandalų šešėlyje esančios dramos koreliuoja su nūdienos Britanijos chaotiškumu ir nepastovumu. Žmogus savo šalyje nesijaučia saugus, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo aplinkos. Pasakotojas šokinėja į praeitį, retsykiais įgauna absoliutaus postmodernistinio kalbėjimo toną, kada viskas taip tampa nerišlu, kad belieka vien susidaigstyti prasmę aliuzijomis ir nuorodomis, kurios mums, lietuviams, ne visiems yra tapačios ir žinomos. Net neabejoju, kad kur kas įspūdingiau romanas skaitosi patiems britams dėl suprantamų turinio prasmių, kurias lietuviams jau teks susidurstyti ieškant papildomos informacijos internete.

Ali Smith

Visgi postmodernistinis kalbėjimas neįkyrus. Ali Smith kalba beveik be meninių priemonių – aiški, žurnalistinė, kurių prasmėse ima ryškėti britiško humoro tonas, pavyzdžiui, Elisabeta kalbasi su pasų poskyrio darbuotoju apie jos netinkamą galvos dydį. Absurdiški industrinės sistemos situacijos kiek primine F. Kafkos Procesą. Panašioje sisteminėje terpėje blaškosi pati Elisabeta, jausdama ir pyktį, ir beviltiškumą. Sakyčiau, tai buvo vienas artimiausių vaizdinių, atliepiančių lietuvio būsenas, kai šis bando, sakykim, kur nors užsiregistruoti, užpildyti internete deklaracijos lentelę ar įsigyti nekilnojamąjį turtą – šioji luošinanti sistema „juokiasi“ iš žmogaus, kuris yra pavaldus. „ ... juk nieko nereiškia padirbti sąskaitą ir ją išspausdinti. Apsimesti kitu žmogum. O kaip visi tie, kas apgaudinėja? Kodėl išspausdintas popierius su tavo pavarde įrodo, kas esi? (p. 104)“. Dar daugiau realių atspindžių, panašių į mūsų lietuvių kasdienybės absurdą: „ Tiesą sakant, tai ne jos butas, ir sapne ji tai žino; ji jau apsiprato su mintimi, kad tikriausiai niekada neįpirks namo. Nieko tokio – šiais laikais niekas neįperka, tik turčiai, arba kai miršta kieno nors tėvai, arba kai tėvai turčiai. Bet nesvarbu. Ji turi nuomos sutartį. Ji išsinuomojo butą baltomis sienomis sapne. Pro sieną girdėti kaimynų televizorius. Iš tokių dalykų ir žinai, kad turi kaimynų (p. 195)“.

Kitos kiek mažiau įdomios temos yra nostalgiški praėjusių dešimtmečių britų televiziniai intarpai, Elisabetos motinos susižavėjimas prabėgusiu laiku, kurio detalės, bent man, nežinančiam ankstesnės britų televizijos, ne kažin ką A. Smith romane rezonavo. Skirtingų laikmečių ženklai romane, manau, kiekvieną skaitytoją paveiks arba ne, tačiau daugelis išliks neabejingi senuko ir Elisabetos draugystės idėjai, kuri paremta ne seksualiniais, bet sielų giminyste, bendrais meno ir filosofijos interesais. Elisabeta, kuri augo šalia kietos ir griežtos lesbietės motinos ir niekada neturėjo tėvo, Danielis atstojo jai ir tėvą, ir mokytoją ir tik jo dėka ji pradėjo judėti meno istorijos linkme kaip studentė, o vėliau ir kaip mokslininkė. Šioji draugystė niekuo nešokiruoja, apskritai visa knyga tokia skaidri kaip ruduo, filosofinė tėkmė postmodernistinėje kalbėjimo vagoje, teka be didesnio noro sukratyti skaitytojo smegenis į skanią Margaritos taurę.

Gurmaniškas skaitymas tikriems literatūros mėgėjams, kurie trokšta šiuolaikinės literatūros, aprėpiančios nūdienos europietiškas būsenas. Iš esmės lengvai skaitoma knyga išreikšta sudėtingomis laiko ir atminties konjunktūromis, kurių prasmės daugiabriaunės. Nepasakyčiau, kad knyga mane sužavėjo ir nepasakyčiau, kad tokia literatūra ir temos mane jaudina – tai nėra ta knyga, kuri įeis į mano mėgstamų knygų sąrašus, bet perskaityti kartą A. Smith Rudenį visgi buvo pravartu dėl pasakojimo pasirinktos perspektyvos. Tai vienas iš tų romanų, kuris tampa puikiu pavyzdžiu, kaip be didelio įmantrumo ir labai tausojant kalbinius išteklius galima sukurti sudėtingą moderniai gilių ir pamatinių prasmių neprarandantį pasakojimą, kuriame trykšta tiek melancholiškos, tiek džiugios rudeniškos gyvenimo spalvos.

O ką dabar skaitai tu? – tikriausiai paklaustų knygos veikėjas Danielis.

Jūsų Maištinga Siela