Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 158: neribok savęs nuo materialių gėrybių ir mėgaukis gausa!

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, stengiuosi reflektuoti savaitę ir galiu pasakyti, kad šioji buvo viena tokių stabiliausių ir puikiausių šį rudenį. Deja, jau ir paskutinė, nes iš tikrųjų baigiasi kalendorinis ruduo, todėl pernelyg nepsichuodamas paankstintomis Kalėdomis, bet visgi... pasipuošėme namie tradiciškai Kalėdų eglę, įjungėme spingsinčias girliandas ir toks jausmas, kad tai savotiškas atsisveikinimas su rudeniu.

 

O kaip man patinka ši vyro rudeniniuose lapuose fotografija! Toks jausmas, lyg taip reikėtų gyventi visada, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Kiekviena diena palaima, nepriklausomai, kas vyksta aplinkui ir kokios verda ir vyksta dramos, melodramos.

 

Bandau suvokti, kas nulėmė tokią stabilią ir puikią savaitę, ir negaliu įvardyti. Nei mano kažin kokios didelės pastangos, nei kažin kokia didelė sąmoningumo disciplina, nors rinkausi į destrukcijas neįsivelti, nors ir buvo nemažai pagundų, tačiau, atrodo, kad prasklendžiau virš visko kaip koks vaiduoklis olandas ir neužkliuvau, neįklimpau, nepakliuvau į spąstus.

 

Savaitgalį patyriau malonumą apsipirkinėdamas. Tais retais atvejais man tai net labai patinka ir įtraukia: ieškoti sau ko nors nepaviršutiniškai ypatingo, matuotis, apžiūrinėti, suvokiant, kad tai ne iš kokios nors puikybės, bet iš tos įsikristalizavusios gausos, kad pagaliau ji yra atėjusi ir turiu ją realizuoti, naudotis, išreikšti jos potencialią energiją. Dažnai juk būdavome auklėjami kuklumo, saiko, užgožti ego ir puikybę, nesimėgauti, neišlaidauti, taupyti, tačiau tai gali tapti savęs ribojimo, potencialo praradimo programa. Žmonės, kurie patys to nesuvokdami pasirenka menkinti ir skursti, atriboja save nuo materialių dalykų ir net pavydi ir smerkia, kurie mėgaujasi. Nemanau, kad tai teisingas kelias, tad retsykiais išties gera tiesiog leisti pinigus žinant, kad gyvenimas baigtinis ir esu kaip ir visi nusipelnęs visko, kas geriausia šiame gyvenime. Taigi.

 

Maištinga Siela

Ruduo – puikus metas keliauti!

 

Sveiki,

 

Paskutinė šių metų spalio mėnesio diena. Daugelis švenčia savaip savuosius Helovynus, o kai kas laukia progos nuvažiuoti į kapus, aplankyti artimuosius per Vėlines. Man tai atostogų ir kelionių metas, todėl kurį laiką nesulauksite iš manęs naujų įrašų, tačiau neilgam.

 

Iš kelionių, nors stengiuosi nekelti kokių nors lūkesčių, visada tikiuosi sužinoti ką nors naujo, prisikrauti įspūdžių ir patyrimų, vaizdų, naujų minčių.

 

Kelionėse niekada nepailsiu, netgi, galima sakyti, pavargstu nuo judėjimo, nesibaigiančių vaizdų, istorijų ir miestų. Dalį, pažadu, pasidalysiu ir su Jumis. O juk dar ne visos vasaros istorijas papasakojau!

 

Gero likusio rudens.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ruduo. Tauro kalnas. Vilnius. Rudens nuotraukos, rudeniški Vilniaus, Tauro kalno vaizdai

 Sveiki,

 

Pamačiau šias nuotraukas šiandien atsitiktinai socialiniame tinkle. Autorius nenurodytas, bet tokios gražios, šviežios. Mano spalvos!

 

M. S.

Eilėraštis. Daiva Čepauskaitė "Ruduo arba kaip mes pjovėm gaidį" analizė ir interpretacija

Daiva Čepauskaitė

Ruduo arba

kaip mes pjovėm gaidį

 

Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,

parbėgęs pirmas ties durim alsuos.

Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.

Paruošim žiemai tylą ir mėsos.

 

Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,

po galva plunksną, raibą kaip ruduo.

Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu

ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.

 

Ir glosto nesaulėlydis raudonas

raudoną žolę vakaro delnais.

Susėdę giesmę valgysim be duonos,

ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.

 

Sveiki,

 

Dalijuosi šiuo puikiu Daivos Čepauskaitės eilėraščiu „Ruduo arba kaip mes pjovėm gaidį“. Eilėraštis vaizduoja žiaurų, bet būtiną gaidžio pjovimo aktą, kuris simbolizuoja pasirengimą ateinančiam šalčiui ir nepritekliui. Pirmasis posmas sukuria rūsčią, gresiančią atmosferą: vėjas „tiesus ir aklas“ atneša šaltį, o gaidžio kaklas jau „šaukias kirvio“, nurodant neišvengiamą auką. Šis veiksmas skirtas žiemai paruošti tylą ir mėsos – fizinį išlikimą ir ramybę, kuri ateina po sunkių darbų.

 

Antrasis posmas, nors ir mini dalinimąsi mėsa su svečiais, išlaiko makabrišką atspalvį: „po galva plunksną, raibą kaip ruduo“ ir minimas „ryškus ir švelniai šiltas nevanduo“, žinoma, reiškiantis kraują, kuris, nors ir baisus, yra šilumos ir gyvybės šaltinis. Paskutinis posmas sujungia gamtos ir vidinio pasaulio tamsą: „nesaulėlydis raudonas“ glosto žolę lyg vakaro delnai, o žmonės valgo „giesmę be duonos“ – tai gali reikšti liūdesį, aukos atminimą ar tiesiog prėską, sunkią egzistenciją. Eilėraštis baigiasi galingu, šokiruojančiu palyginimu – širdis plaka „į šonkaulius sparnais“, kas rodo vidinį nerimą, baimę ar sielvartą, lyg pačių žmonių gyvybė būtų pažeidžiama, plazdanti, atkartojanti gaidžio mirties šėlsmą.

 

Pagrindinė eilėraščio mintis yra ta, kad išgyvenimas reikalauja aukos, o gamtos ciklas (rudens atėjimas) priverčia susidurti su mirtimi ir tamsa, kuri palieka gilų, nerimą keliantį pėdsaką žmogaus sieloje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 77: rudeninių lapų lagaminas – dėkingumas už patirtis

 Sveiki,

 

Kai kyla poreikis vis atsinaujinti – atsinaujink. Pastarosiomis dienomis ir galgi savaitėmis nešioju mintį, kad turiu anokiu ar kitokiu būdu kaip nors perkeisti save į kitokį, kad jausčiausi dar geriau, dar puikiau, dar šviesiau. Kartais tas poreikis būna iš pretenzijų sau: kad netobulas, kad dar trūksta, kad reikėjo labiau pasistengti, nedaryti ano ar kitko – žodžiu, susiję su trūkumais. Kartais toms permainoms mes ruošiamės metų metus ir niekaip – retsykiais jaučiuosi ir aš taip. Manau, kad tai įsitikinimas, kad jau čia ir dabar, arba jau netrukus, gal net nuo pirmadienio. Jeigu tos permainos ir neateina, gal jos ir neturi ateiti, reikia tiesiog praregėti ir pamatyti tai, kas geriausia dabar aplinkui – juk tai irgi pokytis, ar ne taip?

 

Ruduo jau slenka pamažu prie žiemos. Vilnius išprotėjęs. Pilnas moliūgų, klegančio jaunimo, kurie neriasi iš kailio dėl tuoj būsiančio Šiurpnakčio. Kodėl jie taip nenoriai prisimena Užgavėnes? Tai kas panosėje – svetima, kas iš už Atlanto – kaip sava. Argi nekeista, kaip amerikietiška kultūra pakeitė mūsų tikrovę? Sostinėje lyja ir jau baigia pamažu nuo medžių nusišerti lapai. Ruduo šiemet man buvo brangus ir dosnus, nors dar nesibaigė, bet jaučiu, kad mėgstamiausias rudens etapas jau pasibaigė. Lapų lagaminai sukrauti ir belieka ne tiek apmaudas, kiek tas dėkingumas, kurį norisi dauginti ir nepaleisti, nes jis, jaučiu, iš tikrųjų yra tikras ir daro tikrus, mano akimis matomus ir nematomus, pokyčius. Viską, ko kažkada norėjau, turiu, belieka tik mėgautis, mėgautis, mėgautis...

 

Įsivaizduojate, galgi net mes visi vienokiais ar kitokiais būdais gavome savo svajonės gabalus. Vieni norėjo pilies, tarkim, ir jie bent kartą sudėliojo pilies puzzle iš 4000 detalių – argi matricoje tai ta pilis ne ta pati, kas ir tikroji? Galima juoktis ir nesureikšminti, bet galime būti dėl vieno ramūs – viskas jau seniai viskuo pasirūpinta, belieka išsitiesti ant sofos ir atsigerti karštos kakavos arba trintų aviečių su medumi arbatos – vakar gurkšnojau, nepaprastai skani. Argi tai nėra stebuklas?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 73: visos dienos geros savaip

 Sveiki,

 

Šiandien mano namuose taip šalta, kad visai su nostalgija menu tą auksinį ir neįprastai šiltą rugsėjo pradžią. Visai nesupykčiau, jeigu kas nors greitu metu įjungtų šildymą. Kol pasiruošiau naujiesiems savaitės darbams, jau žiūriu, kad beveik vidurnaktis.

 

Aptikau šį paveikslėlį. Tas XIX amžiaus senamiesčio eksterjeras, drėgmė, ruduo, savitas naminis jaukumas, susivyniojus šiltai į patalus, mėtų arba čiobrelių arbata.

 

Tai irgi veikia. Tai irgi metas. Visada gyveni ir esi gyvas, nesvarbu, kada, nes visada yra DABAR ir visos dienos yra geros savaip.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 66: rugsėjis apdovanoja stabilumu

 

Sveiki,

 

Įdomu, kad buvau dar iš ryto parašęs kiek kitokį šio įrašo variantą, ne tokį optimistinį, bet pagalvojau, ar tikrai generuoju gerai rudens idėją, ar tikrai noriu taip jaustis ir visu tuo dalytis, todėl pratęsiu kiek kitomis spalvomis.

 

Kaip ir kiekvieną rugsėjį turėčiau ką nors daryti. Bėgti ir kaip nors dar sustabdyti laiką, auksinę pavakario šviesą, rugpjūčio prislopintas šviesos natas, tačiau tikrovė tokia, kad to padaryti neįmanoma. Vakar perskaičiau Ilzės Butkutės eilėraštį apie rugpjūčio šviesą ir nustėrau, nes taip taikliai ir emocingai, taip arti gamtos ir besitraukiančios rugpjūčio šviesos, kad belieka pritarti. Tas jausmas, kad vis per mažai įsisiurbėm, per mažai patyrėm, per mažai dar saulės, dar norisi, dar šiek tiek ilgesnių vakarų, bet tikrovė tikriausiai tokia, kad tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Tai mes iš vidaus, genami nostalgijos, vis kažkaip generuojame nepakankamumą ir trūkumą, kad gerų ir spalvingų dalykų, kad šiltos vasaros vis per mažai.

 

Žinau, kad rutinos algoritmas rudenį sustiprėja, kad nesinori, jog rytas prasidėtų nuo žadintuvo į darbą, nuo paskubomis išmaukto kavos puodelio, skutimosi reikmenų. Ruduo pirmiausia man kvepia drėgme, vonios procedūromis, šampūnais, skutimosi putomis, nes juk kasryt tik tai tą ir darau. Kai kas pirmiausia apeina sodybą ir apžiūri laukinių žvėrių pėdsakus. Aš viso to neturiu, o turiu tai, ką turiu.

 

Šį rudenį norėčiau išsilaikyti teises, norėčiau pradėti lankyti sporto klubą, išmokti geriau vienos užsienio kalbos, daugiau generuoti pozityvumo ir jaustis pozityviai, bet žinau, kad tai metai iš metų einančios mintys, kurios nenuveda prie ryžto imti ir padaryti, nes nebelieka laiko. Ruduo pas mane skūpas galimybėmis. Visada taip buvo. Tad nebesinervinu dėl to. Užtenka kartais geros knygos, gero filmo, spektaklio, organizmo valymo dienos ir, žiūrėk, vis tiek šviesiau pasidaro gyvenime.

 

Vis dažniau pagaunu save įsivaizduojantį, kad turiu puikų ir jaukų namuką netoli tvenkinio, kur skraido uodai, kurkia varlės, kur saulė kaskart atsispindi besileidžianti, kur išlekia stirnos ir bulves knisantys šernai, bet niekas nelipa ant galvos, tik tyla ir ramybė, kur nereikia pamiršti savęs, kur esi izoliuotas saugumo ir gamtos, kur nereikia apsimesti, kuo nesi. Kur sėdi ant slenksčio ar terasos kėdės, apsigobęs pledu su čiobrelių arbata rankoje, o paskutinius drugius po kiemą vaikosi palaidi ir taikūs šunys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveikinu Rugsėjo 1-osios proga! Lai laimė liejasi laisvai, o iššūkiai palauks!

Sveiki,

Sveikinu! Sveikinu! Sveikinu! Kadangi šiandien Mokslo ir žinių diena, visų pirmiausia, sveikinu naujus studentus su nauju startu, sveikinu ir tuos, kurie jau baiginės šiemet bakalaurą ir magistrą, sveikinu dėstytojus ir mokinius, sveikinu mokytojus, nes tai iš tikrųjų Naujieji metai, ne tik mokslo, bet ir naujo ciklo, naujo organizmo prisitaikymo prie rytinio žadintuvo, konspektų, mokinio rašinių ir uždavinių taisymų, kontrolinių darbų pasiruošimo. Nors ministerija turi savo ausyse nemažai vaško ir girdi tik statistikos trimitus (kaip gerai šiandien per „Panoramą“ pasakė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė, statistika meluoja), o tikrovė yra ministerijai nežinoma, visgi siūlau ir moralinį streiką, nesusireikšminti dėl iššūkių. Juk mokyti nėra kam, o su iššūkiais tegu dirba ministerijos darbuotojai, o ne mokiniai ir mokytojai. Tad linkiu šiuos nerimo gaubiančius ateinančius Naujuosius metus gyventi ramiai, natūraliai atstumiant iššūkius į jiems skirtą vietą – jų kūrėjų galugerkles.  

O šiaip dar ir visus tinginius su rudeniu! Visus besiskundžiančius, kokia buvo prasta vasara (per karšta, arba per vėsi). Viskas vis tiek kitą pavasarį brangs, ypač braškės gatvėse, voveraitės litriniuose stiklainiuose, maistas ir nakvynė Palangoje, o verslininkams vis tiek bus tik dar blogiau, o užvis blogiau ūkininkas, nes toji tikrovė visada netikra, ji apžergta statistikos Trojos arklio, o žvengia pro nasrus žiniasklaidos mediniai dubleriai už eurą ar du. Po šia saule ramybę galima susikurti tikriausiai tik viską priimant nerimtai, galgi net ciniškai kaip Sigitas Parulskis savo tekstuose. Nes šiaip ar taip tikra tik tai, ką mes jaučiame ir darome, o ne ką sako melo-sterija.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 13: paskutinis vasaros įrašas – ir gerai!

 Sveikas,

 

Šiandien – 2023 m. rugpjūčio 31 diena ir tai paskutinis šios vasaros įrašas. Rytoj, kaip žinia, kardelių už 39 centus diena. Arba ruduo. Labai džiaugiuosi gerais ir vėsiais Lietuvos orais, nors ir drėgna, nėra saulės, tačiau gerai, kad nereikia vaikščioti pridrėkusiomis pažastimis ir dairytis, kaip atsivėsinti. Puikus ruduo jau dabar! Vasara pasibaigia – ir gerai! Nes stovintis vanduo surūgsta, o pokyčiai veja pokyčius ir tarp jų gali nutikti nušvytimas, netikėtas atradimas, galgi net reikalingas pasidavimas, kurio iš tolo protiškai dažnai neįvertiname ir bijome.

 

Rugsėjis visada man būna palankus, jis leidžia man nusistovėti, nes rugsėjį jau daugel metų tampu kaip vandens stiklinė, prisemta vandens iš kokio nors ežero, su visais mikroorganizmais, kurie lėtai nusėda dugne, tad gyventi kurį laiką tampa aišku ir paprasta. Vasara baigiasi, o tai labai gerai, nes banaliausia tiesa – laikas ir kitokiems pokyčiams, kad ir kokie jie atrodo tolimi kaip granito kalnai. Pasitinku rudenį šią akimirką plačiai plačiai...

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela: lapkričio būsenos ir noras ištrūkti iš Muncho paveikslo "Klyksmas"

 

Sveiki,

Kada geriausia užkariauti pasaulį ir jį pakeisti? Žinoma, kad dabar. Kito laiko tinkamesnio nebūna, nes visas kitas laikas ateityje nė neegzistuoja, jis paskendęs mūsų neryžtingume, atidėliojime.

Geriausias laikas užkariauti pasaulį yra lapkričio 1 dieną t. y. dabar. Neatidėliojant nė sekundės skruzdėlės į šoną, nes reikia pulti pilį, skruzdėlyną, Takešio pilį ir laimėti, žinoma, kad laimėti.

Ar kas nors bent kartą laimėjo Takešio pilį? Nepamenu. Buvau dar mažas.

Kaip laimėti pasaulį? Kokie ginklai šiandien tinka? Manau, tinka tik vienas amžinas ginklas – pasidavimas. Ne, ne tas, kuris kyla iš apatijos ir nuobodulio, bet tas iš gerosios senosios širdies, kada imi ir žiūrėdamas pro langą, į nuplikusius medžius, išretėjusį orą, atsidengusį pasaulį, kuriame paslapties vis mąžta ir mąžta, galiausiai priimi save ir tą metą vien tam, kad įvyktų pokytis.

Koks pokytis? Nežinau. Tiksliai nežinau, nes negaliu užbėgti ateityje ir pasižiūrėti, bet pokytis, kurio norisi, kurio reikia, nes paskutinieji mėnesiai buvo sunkūs, pilni Nedievo pavidalo, netikėjimo, juodos duonos ir džiaugsmo bado era. Munchas gerai nutapė „Klyksmą“ – ten aš paskutinį pusmetį. Žiauriai išsigandęs. Nuogas ir rėkiantis. Nuplikytas egzistavimo vandens.

Ką tu padarei, kad išliptum iš Muncho paveikslo ir perimtum vadžias?

Kol kas nieko. Nenukariavau pasaulio pasidavimu, nes niekaip neįstengiu nebekovoti. Kova instaliuota taip giliai į smegenis, kad bet kurią akimirką kova atsigręžia prieš mane patį. Kovok, Takeši, kovok. Bet prieš ką? Prieš būsenas? Suzmegusį lapkričio drėgmę?

Skaitinėju Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“ – nepaprastos būsenos ir rezonansas. Ten pasakotoja teigia, kad jos kūnas ir tai, kas ji yra iš tikrųjų (filosofinė mintis!) yra visiškai atskiri dalykai. Pasakotoja išgyvena amžiną nesuderinamumą tarp savo prigimties būti ir to socialinio dirbtinio moters pareigomis ir santuoka grįsto gyvenimo, tarsi kažkas būtų ją išgriebęs iš neutralios pirmapradės erdvės ir suteikęs jai per veiksmą formą. Žmogus sutvertas gyventi prieštarose.

Bet ar tikrai, Takeši? Klausyk, Takeši, pasiduok... Užkariauk pasaulį naivumu ir mielaširdingu pasidavimu. Barbarai prie miesto neateis, jie ateina tik tavo vaizduotėje, tavo purvinoje lapkritiškoje vaizduotėje – šakalų šešėliai nuo dykumos prie miesto, daugiau ten nieko nėra, tik Gandžio poza parklupęs pasaulis, kuris tik ir laukia, kol abu susiglausite ir pasidavimo akimirką tapsite vienu kūnu ir krauju.

Kaip pasiduoti? Kur pasiduoti? Šiandien, žinoma, dabar.

Muncho „Klyksmo“ paveikslo kraštelis nepasikiamas. Išlipimas iš būsenos, planetos, vos keli decimetrai, bet... Mano purvina lapkričio vaizduotė, Takeši, mano purvina vaizduotė draudžia: ne, negalima, pirštus nukaposiu.

Jūsų Maištinga Siela

Nuotraukos: ruduo, miško namelis, interjeras, kaimiškas stilius, minimalizmas, namų dizainas

Sveiki!

 

Pamačiau vakar šias fotografijas ir negalėjau atitraukti akių. Gal dėl to, kad jaučiu atėjusį rudenį? Gal dėl to, kad visos fotografijos man primena praleistą laiką kaime? Tik šįkart modernizmas ir minimalizmas dera su grožiu, jaukumu ir malonumu. Ar reikia didžiulės marmuro salės su tviskančiais sietynais, o gal užtenka jaukios lempos ir medinio namelio tarp medžių? Kuo toliau, tuo mane labiau žavi toks „atsiskyrėliškas“ jaukus gyvenimas provincijoje, kuris tampa kartu ir gyvenimo būdu, ir menu.

 

Nežinau, kas šių nuotraukų autorius, net nežinau, kur jos darytos, tačiau dalijuosi, gal ir Jums kažkaip šios fotografijos surezonuos.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Šios dienos daina: GJan - Ruduo [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Besiruošdama dideliam turui atlikėja GJan (g. 1995), išgarsėjusi vos šešiolikos, kurios balsas buvo prilyginamas Katy Perry, po ilgų anglikoniškų dainų atsigręžė į lietuvišką muzikos rinką ir pristato dar vieną naują lietuvišką dainą „Ruduo“. Pačiu metu, kai dar iš tikrųjų ruduo! Tai daina apie santykius, nors turiu pripažinti, kad įsiklausius į patį tekstą, man jis pernelyg infantiliškas, paaugliškas – tos pačios temos, ta pati verbalika, ta pati santykių mintis „noriu, myliu, negaliu paleisti“. Žmonių savinimasis tikriausiai yra opi problema... Tačiau po gana jaunatviško ir pernelyg sentimentalaus ir tiesmuko teksto tikriausiai slepiasi pačios atlikėjos išgyvenimai, kurie kur kas svarbesni už šį tekstą...

Nepaisant teksto, mana labai patiko pats skambesys, priedainis. Taip kaip dera sodrus ir kiek netipiškas GJan tembras su muzika, manau, turime šiųmetį  naują lietuvišką hitą, kurios verta paklausyti bent kartą bendram apsišvietimui, kas dedasi lietuviškos muzikos padangėje. Man daina visumoje išties patiko.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / lyrics

GJan – Ruduo

Kiek dar laiką matuosiu
Kiek dar kartų sau aš meluosiu
Bėga metai
O Tu dar čia
Noriu savim patikėti
Kad vieną dieną galėsiu mylėti
Bėga metai
Tu mintyse

Sakyk, kaip taip padarei?
Paleidai mus taip lengvai
Lengvai, lengvai

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti blogiau
Ir nemaniau, kad sakysiu –
Ruduo jau užkniso
Aš nemaniau
Kad gali būti sunkiau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Taip, kaip kažkada laikei mane
Taip, kaip kažkada laikei mane

Ar ir ji žino mūsų šventą vietą
Kur pirmą kartą viens kitą lietėm?
Bėga metai
Tu mintyse
Be Tavęs man viskas netikra
Kas turėjo spalvas tapo pilka
Bėga metai
O Tu dar čia

Sakyk, kaip taip padarei?
Paleidai mus taip lengvai
Lengvai, lengvai

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti blogiau
Ir nemaniau, kad sakysiu –
Ruduo jau užkniso
Aš nemaniau
Kad gali būti sunkiau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Taip, kaip kažkada laikei mane
Taip, kaip kažkada laikei mane

Aš
Jau kojų pirštais jaučiu
Kai tuoj pasieksiu dugną
Kartoju sau negaliu
Paleist Tave aš turiu

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti geriau
Ir nemaniau, kad sakysiu
Šį rudenį gysiu
Aš nemaniau
Kad gali būti lengviau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Stipriau
Nei laikei mane

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: ruduo, sąmoningumas, gyvenimo ir visatos dėsniai, stebuklai

Sveiki,

Sekmadienio rytą sutikau nuolat šią visą savaitę socialiniame sraute išmetamą rudenišką fotografiją, į kurią ilgai spoksodavau, bet taip ir nepaskaitydavau, kas prie jos parašyta...

O parašyti aukso vertės žodžiai, kurie prikrovė mano sekmadieninę dieną pozityvios energetikos! Praktiškai į šiuos žodžius sutelpa visa pozityvioji filosofija, krikščioniška, islamiška ir budistinė tiesa, kurios taip retai kartais žmogus tepasiekia reikalaudamas iš kitų, mažai duodamas ir vis alkanomis akimis žiūrėdamas į gyvenimą kaip į skolą, naštą, neišsipildžiusią svajonę. Negaliu nepasidalyti šiais žodžiais, kurie įprasmina tai, ką paskutiniuosius metus taip mokiausiai sau priimti ir įtvirtinti. Kartais dar nepavyksta. Kartais išvis nusiviliu ta paprasta gyvenimo prasmės ir džiaugsmo tiesa, bet visada grįžtu prie to ir žinau, kad nieko daugiau gyvenimas ir nebegali pasiūlyti, tik tuos paprastus Visatos dėsnius, kurių laikantis iš tikrųjų gyventi darosi labai gera.

Dalijuosi iš facebook grupės „Mintys materializuojasi“ citata:

„Laimingai gyventi - tai turėti mažiau poreikių ir daugiau potyrių, daugiau svajonių ir mažiau lūkesčių. Nieko nepriimti asmeniškai. Rūpintis savo vidiniu gyvenimu ir suprasti, kad išoriniame - tik pasekmės. Padaryti daugiau, nei iš mūsų tikimasi ir mažiau tikėtis iš kitų. Išmokti dėkinga širdimi priimti viską, ką duoda gyvenimas ir dėkoti už tai, ko pavyksta išvengti. Daugiau juoktis iš savęs ir mažiau skųstis kitais. Dvigubai daugiau duoti ir neparduoti gyvenimo džiaugsmo nei už gerą darbą, nei už aprūpintą, saugią santuoką. Nuspręsti, į ką verta žiūrėti rimtai ir su sveika humoro doze žvelgti į visa kita. Suprasti, kad mums niekas nieko neskolingas ir vertinti brangiausią dovaną, kokią esame gavę - Gyvenimą.“

Jūsų Maištinga Siela