Sveiki! Aš
būsiu vienas iš tų, kurie gana pesimistiškai vertino Lion Ceccah
eurovizinę dainą „Solo qiero mas“, kuri, tenka pripažinti, nebuvo pats
blogiausias lietuvių pasirinkimas, bet kartu kažko man šiai dainai buvo
pristigę. Gal lengvumo? Hitiškumo? Sunku pasakyti. Man regis, Lion Ceccah
įvaizdis buvo kur kas įspūdingesnis ir sėkmingesnis, nei pats kūrinys. Bet ką
aš čia kritikuosiu? Nesu kažin koks muzikos ekspertas, tad galiu tik
subjektyviai pasakyti, ar man kūrinys patinka, ar nepatinka be kažin kokių
didelių išankstinių nusistatymų. Visgi naujausias Lion Ceccah (bet kas tuos
siaubingai nepatogius pseudonimus susigalvoja, aš nesuprantu, nepatogu ne tik
lietuviams, bet ir užsieniečiams rašyti bei ištarti!) naujausias gabaliukas „Liūdna“
absoliučiai patiko man asmeniškai iš pirmo karto! Dabar praklausiau kokius 5-6
kartus ir iki šiol skamba šioji daina galvoje: lengvas, nostalgiškas,
melancholiškas ir ritmingai nepretenzingas, tačiau kartu įsimenantis kūrinys. Lion
Ceccah yra atlikėjas, kurio kūryba pasižymi itin kinematografišku požiūriu į
muziką. Jo stilistika – tai gilus, introspektyvus pop skambesys, kuriame muzika
tampa priemone tyrinėti sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. Atlikėjas dažnai
gilinasi į egzistencinius klausimus bei emocinio nuovargio temas, siekdamas
sukurti artimą ryšį su klausytoju per nuoširdumą ir atvirą emocinį turinį. Kūrinys
„Liūdna“ nėra tiesiog daina apie nusivylimą, tai atmosferinis pasakojimas,
kuriame autorius tyrinėja melo sau pačiam ir emocinio „fasado“ palaikymo ribas
(tai post-eurovizinio etapo sunkumų padiktuotas kūrinys). Tai kūrinys,
kviečiantis klausytoją sustoti ir pripažinti tikrąją savo būseną, neslepiant
jos po nuolatinio produktyvumo kauke. Daina tampa tarsi kvietimu į akistatą su
savimi, kurioje pripažįstama, kad jausti liūdesį yra natūrali ir svarbi
patirtis. Muzikiniu požiūriu kūrinys pasižymi minimalistiniu skambesiu, kuriame
didžiausias dėmesys skiriamas atlikėjo balso tembrui. Balso pateikimas yra itin
intymus, beveik šnabždantis, todėl kiekvienas tariamas žodis įgauna didelį
emocinį svorį. Lėtas ir stabilus ritmas dainoje sukuria savotišką „pulsavimo“
pojūtį, kuris suformuoja savotišką izoliacijos atmosferą, leidžiančią
klausytojui visiškai pasinerti į dainos nuotaiką. Pagrindinė
šio kūrinio žinutė yra emocijų priėmimo svarba. Pasaulyje, kuriame dažnai
reikalaujama tik racionalumo ir džiaugsmo, Lion Ceccah primena, kad liūdesys
nėra silpnybė, o priešingai – tai žmogiškumo įrodymas ir esminis žingsnis link
tikrojo savęs pažinimo. „Liūdna“ yra drąsus kūrinys, primenantis, jog muzika
turi ne tik pramogauti, bet ir leisti pajusti visą žmogaus emocijų spektrą, net
ir tas, kurias kartais norisi nuslėpti nuo aplinkinių. Pasiklausykite
patys.
Sveiki! Kažkaip
pusė dienos skambėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Pakeliui namo“,
nors niekur nevykstu ir niekur negrįžtu. Net sunku pasakyti, kodėl pasąmonė
iškėlė šią dainą, nes jos ilgą laiką jokiame kontekste negirdėjau, tai
tiesiog... Perklausiau po tiek laiko atidžiai visą kūrinį ir jis vis dar toks
pat geras, kaip prieš 20 ir daugiau metų! Kvaila
pristatinėti, bet Marijonas Mikutavičius, nes jis tebėra vienas ryškiausių
Lietuvos atlikėjų, kurio sceninė charizma ir gebėjimas rašyti dainas,
virstančias visos tautos himnais, padarė didelę įtaką šiuolaikinei Lietuvos
muzikos kultūrai. Jo kūryba pasižymi ypatingu nuoširdumu, paprastumu ir
gebėjimu sukurti stiprų emocinį ryšį su auditorija. Būdamas ne tik dainininku,
bet ir žurnalistu bei televizijos laidų vedėju, jis meistriškai kalba apie
dalykus, kurie rūpi daugeliui, todėl jo dainos dažnai tampa ne tik radijo
hitais, bet ir svarbiomis asmeninėmis dainomis klausytojų gyvenimuose. Daina
„Pakeliui namo“ pasirodė 2004 metais ir yra įtraukta į tais pačiais metais
išleistą Marijono Mikutavičiaus albumą „Pasveikinkit vieni kitus“, kuris žymėjo
itin sėkmingą atlikėjo kūrybinį etapą. Tuo laikotarpiu Marijonas buvo pasiekęs
didelį populiarumą, o ši daina puikiai įsiliejo į jo kūrybos visumą,
papildydama ją jautrumu ir ramybe. Albumas, kuriame ji skamba, tapo svarbiu
diskografijos įrašu, atspindinčiu atlikėjo muzikinę brandą ir požiūrį į
kasdienybę. Kūrinio
„Pakeliui namo“ pagrindinė idėja – emocinis grįžimas į saugią ir ramią vietą po
visų dienos ar gyvenimo iššūkių. Tekstas subtiliai pasakoja apie tą vidinį
ramybės pojūtį, kai žmogus suvokia, jog svarbiausia yra artimųjų šiluma ir namų
jaukumas. Tai ne tik fizinė kelionė – tai metaforiškas sugrįžimas į save, į tą
būseną, kurioje galima nusimesti visas kaukes, atsikvėpti ir pamiršti išorinį
pasaulį, todėl dainos žinutė yra tokia artima kiekvienam. Publika
dainą „Pakeliui namo“ nuo pat jos pasirodymo 2004 metais sutiko itin šiltai ir
laiko ją vienu nuoširdžiausių atlikėjo kūrinių. Klausytojai pamėgo šią dainą
dėl jos melodingumo, lengvai įsimenamos harmonijos bei teksto, kuris be jokios
nereikalingos pompastikos paliečia jautriausias namų ilgesio stygas. Tai
kūrinys, kuris nepraranda savo vertės bėgant metams ir yra tapęs svarbia
Lietuvos popmuzikos istorijos dalimi, o koncertų metu dažnai traukiamas choru
kartu su pačiu atlikėju. Pasiklausykime
dar kartą:
Marijonas
Mikutavičius – Pakeliui namo [lyrics
/ žodžiai] Svetimas
miestas pažadina mus ir vėl... savo radijo imtuvais Ir
svetimas mums rūkas prieš paskutinį traukinį namo. Mes
vėl ant kojų keliaujam atgal Bet
kuo garlaiviais, lėktuvais.. Net
pamiršę stiuardesei su apgamu ant lūpos pamojuot. Jeigu
dar liko ta jūra, pernai kurioje meilę skandinom Paruoškite
mums kambarius ir vyno pasiimkite daugiau Jeigu
dar liko tos gatves, pernai kuriose susipažinom Kas
gali būti geriau? Mes
pakeliui namo oooooo (pakeliui namo) Mes
pakeliui namo oooooo Pakeliui
namo!! Ir
išlipam mes lauk iš tvankaus, senesnio už visus, dulkėto autobuso Ir
aš beveik toks pats, koks prieš kiek laiko įlipau Ir
cigaretę su draugu, kaip mokykliniais laikais, yeaah Suūûkome
per pusę Ir
matome vietas, kur aš šitiek laiko nebuvau. Jeigu
dar liko kažkas, pernai su kuriais užsisėdėjom Prie
stalo laisvą kėdę, jei galima pritraukite arčiau Ir
jei dar laisva mergina, pernai su kuria niekus kalbėjom Mes
visko pasiilgom, visko pasiilgom, visko pasiilgom... Mes
pakeliui namo oooooo (pakeliui namo) Mes
pakeliui namo oooooo Pakeliui
namo!! Ir
jeigu dar liko kažkas, pernai su kuriais užsisėdėjom Ir
jei dar laisva dar viena.. Mes
pakeliui namo oooooo (pakeliui namo) Mes
pakeliui namo oooooo Pakeliui
namo!! Mes
pakeliui namo... Maištinga
Siela
Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus
Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau
kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save.
Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo
kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš
jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal
kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų
namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.
Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada
buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993
metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško
lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin
kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti
didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte.
Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai
vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido
SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.
Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius
albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo
fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie
įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai
būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų
garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos
popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.
Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995
metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo
viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin
paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos
tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir
norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina
elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė
„vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių
topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.
Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia,
gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006
metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis:
„Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau
„blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta
introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu
šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą
transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją
labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad
užfiksuočiau.
Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp
skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas,
nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą
dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar
vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso
popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama
žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.
Versija su Mokinukėmis (2006)
Originali versija (1995)
SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas
[žodžiai / lyrics]
Mano gyvenimas – beribiai sapnai,
Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.
Mano minčių nepalieki Tu,
Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.
Taip, viskas buvo seniai,
Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu
nužudei.
Viskas liko kažkur toli praeityje,
Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.
Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas
keistas vėjas,
Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.
Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas
aukštis,
Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas
paukštis.
Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,
Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...
Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš.
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...
Pamiršau spalvą Tavo akių.
Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,
Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.
Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,
Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,
Kuriuos aš pamiršau...
Turbūt tai viskas, ko aš noriu,
Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš
gimiau.
Kažkas skambės klaikiam garse,
Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir
ne.
Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?
Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.
Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,
Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.
Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Sveiki! Kažkada
labai mėgau Migloko! Pamenu, tikrai prieš daugiau nei 15-20 metų, dar
studentaudamas, kai pasirodė jos pirmosios puikios dainos, klausydavausi, todėl
labai nostalgiškai atsiliepiu apie ją. Visgi kurį laiką ji buvo visiškai
dingusi iš eterio ir muzikos pasaulio. Bent jau mano periferijoje. Apie
naujausią Migloko albumą „Ievos obuoliai“ perskaičiau sėdėdamas pajūrio
kavinėje „Senoji Hansa“, kur po ranka pasitaikė padėtas žurnalinis laikraštis „370“,
kur ten recenzentas negailėjo liaupsių jos naujajam albumui. Perklausiau jį „YouTube“
kanale (gal reiktų apžvelgti visą albumą, kaip darydavau anksčiau?). Tai jau kitokia
Migloko, nei prisimenu, bet irgi savita, kiek keista ir dėl to labai žavi,
kitaip sakant, ji nuostabi dėl to, kad ji va... tokia. Keletas kūrinių man
labiau patiko už kitus. Viena iš jų – „Žirgų mergaitė“. Norėtųsi
ir kiek oficialiau, kas išvis nežino Migloko, – po pseudonimu slepiasi Miglė
Vilčiauskaitė (g. 1990), pastaroji yra viena iš Lietuvos alternatyviosios
muzikos atlikėjų, dainų autorė ir prodiuserė. Savo muzikinę karjerą pradėjusi
dar 2006 metais, ji greitai išsiskyrė savitu, eklektišku stiliumi, kuriame
meistriškai derina džiazo, R&B, soulo, elektroninės muzikos ir net roko
elementus. Migloko kūrybą dažnai apibūdina kaip savotišką asmeninį dienoraštį,
kuriame ji drąsiai eksperimentuoja su garsais, siekdama perteikti ne tik
techninį skambesį, bet pirmiausia autentišką emociją bei vidines
transformacijas. 2026
metais atlikėja pristatė savo albumą „Ievos obuoliai“, kurio pasirodymas buvo
pažymėtas specialiu pristatymo koncertu „Vasaros Terasoje“ gegužės mėnesį. Šis
darbas, kaip ir ankstesni jos projektai, atspindi atlikėjos gebėjimą kurti
daugiasluoksnę muziką, apimančią tiek introspektyvius, gilius kūrinius, tiek
ritmiškesnes kompozicijas. Nors specifinių kritikų recenzijų apie patį „Ievos
obuolių“ vertinimą viešai pateikiama mažiau nei apie ankstesnius didelio
atgarsio sulaukusius darbus, pavyzdžiui, albumą „Sacred Tears“, „Ievos
obuoliai“ yra priimami kaip nuoseklus Migloko kūrybinio kelio tęsinys, kuriame
ji ir toliau lieka ištikima savo ekscentriškam, laisvam ir ieškančiam meniniam
braižui. Kūrinys
„Žirgų mergaitė“, kurios pirmiausia ir pradėjau klausyti, nes pradėjau albumą
klausyti nuo antro galo, įsiminė savo atmosferiška kompozicija, kurioje
persipina šiuolaikinė elektroninė muzika su subtiliais, beveik archajiškais
folkloriniais motyvais. Migloko balsas čia skamba intymiai ir
hipnotizuojančiai, tarsi vedantis klausytoją per sapnišką, mitologinę erdvę.
Nors kūrinys išlaiko modernų skambesį, jame juntama gili pagarba tradicinei
lietuvių kultūrai, o pati dainos struktūra sukuria tam tikrą rituališką ramybę,
kuri leidžia klausytojui visiškai pasinerti į atlikėjos kuriamą garsinį
pasaulį. Šią
dainą geriausia būtų priskirti eksperimentinės popmuzikos ar „art-pop“ žanrui,
kuriame meistriškai integruojami etnomuzikos elementai. Kūrinio vertinimas yra
teigiamas būtent dėl drąsaus ir originalaus požiūrio į tradiciją: Migloko
pavyksta išvengti klišinių tautosakos interpretacijų ir sukurti kažką visiškai
naujo bei šviežio. Tai kūrinys, rodantis atlikėjos brandą ir sugebėjimą
meistriškai balansuoti tarp populiariosios muzikos estetikos ir gilaus, savito
meninio ieškojimo, todėl „Žirgų mergaitė“ išsiskiria kaip vienas
įsimintiniausių ir meniškiausių albumo „Ievos obuoliai“ akcentų. Siūlau
pasiklausyti oficialaus įrašo iš atlikėjos YouTube kanalo:
Sveiki,
skaitytojai ir muzikos klausytojai! Šiandien
besisukinėdamas virtuvėje vėl išgirdau šią dainą. Bandau atgaminti, kada
tiksliai ją išgirdau pirmąkart ir prisiminimai labai neryškūs mane nukelia į
laukinį dešimtą dešimtmetį. Tai turėjo būti 1995-1996 metai, kai dabar buvau
vaikas, bet skirdavau tam tikras patinkančias dainas. Pamenu, kad patiko žodis „Amerika“,
kuri tuo metu buvo idealizuojama kaip svajonių šalis posovietinėje Lietuvoje ir
tas kažkoks kelionės autostrada motyvas, kurio, pasirodo, tekste nėra, tačiau
visada įsivaizduodavau, kad šią dainą reikia klausytis važiuojant tarp Vilniaus
ir Kauno. Sukėlė nostalgiją, kuri tikrovės neatitinka, bet vis tiek. Nesu
didelis grupės „Antis“ gerbėjas, man jų humoras tolimas ir nelabai
suprantamas, tačiau suprantu muzikos grupę kaip laikmečio fenomeną. Grupė
„Antis“ yra vienas ryškiausių Lietuvos roko muzikos reiškinių, susiformavęs
1984 metų pabaigoje kaip architektų humoro grupė naujametiniam vakarėliui,
tačiau greitai tapęs dainuojančios revoliucijos simboliu. Algirdo Kaušpėdo
vadovaujamas kolektyvas į šalies sceną įnešė iki tol nematytą teatralizuotą
šou, aštrią satyrą ir postmodernistinę estetiką, kuri anuometinei sovietinei
sistemai tapo nepatogia, bet masių dievinama kritika. Per savo gyvavimo
laikotarpį grupė išleido tokius kultinius albumus kaip „Antis“, „Ša!“,
„Dovanėlė“, o vėliau, po atsikūrimo, ir „Ančių dainas“ bei „Baisiai džiugu!“,
palikdama neištrinamą pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje. Viena
ryškiausių ir labiausiai provokuojančių grupės ankstyvojo laikotarpio dainų yra
kūrinys „Pokštas“ (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų), kurio sukūrimo
istorija glaudžiai susijusi su grupės įkūrėjo Algirdo Kaušpėdo ironišku
požiūriu į aplinką. Ši daina pirmą kartą plačiau nuskambėjo ir buvo užfiksuota
1988 metais išleistame grupės albume, pavadintame tiesiog „Ša!“.„Pokštas“
nėra daina apie nekaltą pajuokavimą. Tai daina apie vidinę laisvę. Tai
maištingos sielos manifestas, paslėptas po estrados elementais. „Antis“ čia
sako: net jei mūsų dienos pilkos kaip fabrikas, mes vis tiek galime užlipti ant
aukščiausių bokštų ir sviesti savo „akmenį“ (savo tiesą, savo meną) į
sustingusį pasaulį. Kviečiu pasiklausyti.
Antis
– Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų) [žodžiai
/ lyrics] Aš
nežinau kodėl taip myliu Tavo
romantiškas akis, Apsirengimo
keistą stilių Ir
senamadiškas viltis. Vėl
dovanojau tau alyvų - Gėlių,
kurių pats nekenčiu, Pavėsyje
Kaukazo slyvų Daugiau
norėčiau paslapčių... Nuo
Vilniaus ir Kauno bokštų Kyla
man noras pokštaut, Numesti
savo akmenį toli... Per
Lietuvą, Ameriką - toli... Taip
sueiliuotos mūsų dienos Kaip
celiuliozės fabrike. Aš
be tavęs jaučiuosi vienas, Gražuole
būtame laike. Pasirinkau
laimingą kelią Ir
pasipuošęs sušukau: Ateik,
romantiška panele, Aš
noriu su tavim keliaut! Nuo
Vilniaus ir Kauno bokštų Kyla
man noras pokštaut, Numesti
savo akmenį toli... Per
Lietuvą, Ameriką - toli... Maištinga
Siela
Lietuvos muzikos padangėje daina „Nieko nieko“
tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų kūrinių, kurį atlieka sparčiai
išpopuliarėjusi dainininkė Jessica Shy. Atlikėja, kurios tikrasis vardas
yra Džesika Šyvokaitė, profesionalią karjerą pradėjo po studijų Londone, o
šiandien ji yra viena klausomiausių šalies artisčių, garsėjanti gebėjimu
sujungti vakarietišką skambesį su lietuviška lyrika. Ši daina geriausiai
atspindi jos kūrybinį identitetą – tai modernus popmuzikos ir švelnaus indie
prieskonio derinys, pasižymintis lengvu, bet įsimintinu ritmu bei svajinga
atmosfera. Muzikos kritikai šį kūrinį dažnai įvardija kaip kokybiškos
komercinės muzikos pavyzdį, kuriame meistriškai išlaikyta pusiausvyra tarp
radijo stotims tinkančio formato ir gilaus emocinio krūvio.
Kūrinio siužetas sukasi aplink vidinę ramybę, jausmų
lengvumą ir akimirkas, kai žmogui nebereikia nieko kito, tik buvimo su savimi
ar artimu žmogumi. „Nieko nieko“ tekstas pasakoja apie išsilaisvinimą nuo
triukšmo, skubėjimo ir perteklinio poreikio kažką įrodyti aplinkai. Tai daina
apie pauzę gyvenime, kuri paradoksaliai užpildo tuštumą kur kas stipresniu
turiniu nei kasdienis šurmulys. Pačiai Jessicai Shy ši daina tapo savotišku
lūžiu, leidžiančiu įsitvirtinti kaip autorei, gebančiai paprastais žodžiais kalbėti
apie sudėtingus emocinius būvius, o jos atvirumas ir nuoširdumas tapo
pagrindiniu raktu į klausytojų širdis.
Klausytojai šį kūrinį priėmė ne tik kaip melodingą
hitą, bet ir kaip savotišką terapiją. Daugeliui žmonių „Nieko nieko“
asocijuojasi su vasara, laisve ir emociniu palengvėjimu, todėl daina greitai
tapo neatsiejama asmeninių grojaraščių dalimi. Kritikai pastebi, kad kūrinio
sėkmę nulėmė ne tik Jessicos vokalinės galimybės, bet ir gebėjimas sukurti
estetiškai vientisą vaizdinį – nuo muzikinio vaizdo klipo iki gyvų pasirodymų
didžiausiose šalies arenose. Dainos populiarumas įrodė, kad lietuviška
popmuzika gali būti intelektuali, stilinga ir kartu pasiekianti masinę
auditoriją, nesukeliant pigios produkcijos įspūdžio.
Galiausiai, daina „Nieko nieko“ palieka ryškų pėdsaką
šiuolaikinėje Lietuvos popkultūroje kaip simbolis naujos kartos muzikos,
kurioje svarbiausia tampa nuotaika ir estetinė kokybė. Ji reiškia perėjimą į
etapą, kuriame vietiniai atlikėjai nebijo eksperimentuoti su skambesiu,
išlaikydami glaudų ryšį su gimtąja kalba. Šis kūrinys atlikėjai padėjo pelnyti
ne vieną muzikinį apdovanojimą ir užtikrino jai vietą tarp populiariausių
šalies muzikos kūrėjų. Klausytojui ši daina išlieka priminimu, kad kartais didžiausia
laimė slypi paprastume ir gebėjime mėgautis akimirka, kai nebereikia nieko
daugiau, tik tos dainos skambesio tyloje. Na o aš asmeniškai šį kūrinį atradau
visai neseniai ir pagavau niūniuojant, kai pabudau iš miego vieną rytą.
Jessica Shy – Nieko nieko
[lyrics / žodžiai]
Aš bandau suprast, kas esi tu man
Niekas ar viskas, tuščias ar tikras man
Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš
(A, ah)
(A-a, ah)
Vaisius - sultingas, ar nenuodingas man
(A, ah)
(A-a, ah)
Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau
nematau
Au (o)
Au, au
Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia
lietaus
Au (o)
Jausmas per stiklą, mūsų viltis netikra
(Netikra, a)
Žavim manęs, spindi spindi ir stovi tuščia
(Spindyje, je-je)
Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš
(O, o, o)
(O-o, o)
Ar tai visam, ar tai nenusities
(A, ah)
(A-a, ah)
Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau
nematau
Au (o)
Au, au
Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia
lietaus
Au (o)
Šiandien, nieko nieko be tavęs toliau
nematau
Au (o)
Au, au
Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau
ar vėliau
Au (o)
Au, au
Aš laukiu lietaus
Taip laukiu lietaus
Anksčiau ar vėliau
Aš laukiu lietaus
Taip laukiu lietaus
Anksčiau ar vėliau
Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau
nеmatau
Au (o)
Au, au
Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia
lietaus
Au (o)
Au, au
Šiandien, niеko nieko be tavęs toliau
nematau
Au (o)
Au, au
Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau
ar vėliau
