Sveiki!
Kažkada
labai mėgau Migloko! Pamenu, tikrai prieš daugiau nei 15-20 metų, dar
studentaudamas, kai pasirodė jos pirmosios puikios dainos, klausydavausi, todėl
labai nostalgiškai atsiliepiu apie ją. Visgi kurį laiką ji buvo visiškai
dingusi iš eterio ir muzikos pasaulio. Bent jau mano periferijoje. Apie
naujausią Migloko albumą „Ievos obuoliai“ perskaičiau sėdėdamas pajūrio
kavinėje „Senoji Hansa“, kur po ranka pasitaikė padėtas žurnalinis laikraštis „370“,
kur ten recenzentas negailėjo liaupsių jos naujajam albumui. Perklausiau jį „YouTube“
kanale (gal reiktų apžvelgti visą albumą, kaip darydavau anksčiau?). Tai jau kitokia
Migloko, nei prisimenu, bet irgi savita, kiek keista ir dėl to labai žavi,
kitaip sakant, ji nuostabi dėl to, kad ji va... tokia. Keletas kūrinių man
labiau patiko už kitus. Viena iš jų – „Žirgų mergaitė“.
Norėtųsi
ir kiek oficialiau, kas išvis nežino Migloko, – po pseudonimu slepiasi Miglė
Vilčiauskaitė (g. 1990), pastaroji yra viena iš Lietuvos alternatyviosios
muzikos atlikėjų, dainų autorė ir prodiuserė. Savo muzikinę karjerą pradėjusi
dar 2006 metais, ji greitai išsiskyrė savitu, eklektišku stiliumi, kuriame
meistriškai derina džiazo, R&B, soulo, elektroninės muzikos ir net roko
elementus. Migloko kūrybą dažnai apibūdina kaip savotišką asmeninį dienoraštį,
kuriame ji drąsiai eksperimentuoja su garsais, siekdama perteikti ne tik
techninį skambesį, bet pirmiausia autentišką emociją bei vidines
transformacijas.
2026
metais atlikėja pristatė savo albumą „Ievos obuoliai“, kurio pasirodymas buvo
pažymėtas specialiu pristatymo koncertu „Vasaros Terasoje“ gegužės mėnesį. Šis
darbas, kaip ir ankstesni jos projektai, atspindi atlikėjos gebėjimą kurti
daugiasluoksnę muziką, apimančią tiek introspektyvius, gilius kūrinius, tiek
ritmiškesnes kompozicijas. Nors specifinių kritikų recenzijų apie patį „Ievos
obuolių“ vertinimą viešai pateikiama mažiau nei apie ankstesnius didelio
atgarsio sulaukusius darbus, pavyzdžiui, albumą „Sacred Tears“, „Ievos
obuoliai“ yra priimami kaip nuoseklus Migloko kūrybinio kelio tęsinys, kuriame
ji ir toliau lieka ištikima savo ekscentriškam, laisvam ir ieškančiam meniniam
braižui.
Kūrinys
„Žirgų mergaitė“, kurios pirmiausia ir pradėjau klausyti, nes pradėjau albumą
klausyti nuo antro galo, įsiminė savo atmosferiška kompozicija, kurioje
persipina šiuolaikinė elektroninė muzika su subtiliais, beveik archajiškais
folkloriniais motyvais. Migloko balsas čia skamba intymiai ir
hipnotizuojančiai, tarsi vedantis klausytoją per sapnišką, mitologinę erdvę.
Nors kūrinys išlaiko modernų skambesį, jame juntama gili pagarba tradicinei
lietuvių kultūrai, o pati dainos struktūra sukuria tam tikrą rituališką ramybę,
kuri leidžia klausytojui visiškai pasinerti į atlikėjos kuriamą garsinį
pasaulį.
Šią
dainą geriausia būtų priskirti eksperimentinės popmuzikos ar „art-pop“ žanrui,
kuriame meistriškai integruojami etnomuzikos elementai. Kūrinio vertinimas yra
teigiamas būtent dėl drąsaus ir originalaus požiūrio į tradiciją: Migloko
pavyksta išvengti klišinių tautosakos interpretacijų ir sukurti kažką visiškai
naujo bei šviežio. Tai kūrinys, rodantis atlikėjos brandą ir sugebėjimą
meistriškai balansuoti tarp populiariosios muzikos estetikos ir gilaus, savito
meninio ieškojimo, todėl „Žirgų mergaitė“ išsiskiria kaip vienas
įsimintiniausių ir meniškiausių albumo „Ievos obuoliai“ akcentų.
Siūlau
pasiklausyti oficialaus įrašo iš atlikėjos YouTube kanalo:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą