„Vergas
svajoja ne apie laisvę, o apie savo paties vargus.“ Markas
Tulijus Ciceronas
Šis Cicerono, manyčiau, pasakymas atskleidžia gilią
psichologinę priklausomybės prigimtį: žmogui, ilgą laiką gyvenusiam svetimos
valios rėmuose, laisvė tampa ne trokštamu tikslu, o bauginančiu nežinomybės
lauku, todėl jis pasąmoningai pasirenka guostis pažįstamais, nors ir slegiančiais,
„savais“ vargais. Tai – savotiška dvasinės vergijos diagnozė, parodanti, kad
komforto zona neretai yra labiau gąsdinanti nei kančia, nes atsakomybė už savo
gyvenimą reikalauja drąsos, kurios asmuo, praradęs savo orumą ir autonomiją,
jau nebėra pajėgus sukaupti.
Markas Tulijus Ciceronas (pr. Kr. 106-43 m.), kaip
žinia, buvo vienas įtakingiausių Senovės Romos valstybės veikėjų, teisininkų ir
oratorių, kurio intelektualinis palikimas suformavo Vakarų politinę mintį. Nors
jis gyveno Romos Respublikos saulėlydžio epochoje ir pats buvo sistemos,
kurioje egzistavo vergovė, dalis, Ciceronas savo filosofiniuose veikaluose
akcentavo prigimtinę teisę bei moralinę kiekvieno žmogaus vertę. Jo požiūriu,
orumas ir laisvė nebuvo tik privilegija, o pilietiškumo pagrindas, nes tik per
aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime ir įstatymų laikymąsi žmogus galėjo
pasiekti tikrąją dvasinę nepriklausomybę.
Savo kalbose ir traktatuose Ciceronas pabrėždavo, kad
tikrasis žmogaus orumas priklauso nuo jo sugebėjimo valdyti savo aistras ir
tarnauti bendram gėriui, o ne vien išoriniam statusui. Nors istoriniame
kontekste jis neneigė vergovės kaip socialinės institucijos, jis visgi kėlė
klausimą apie moralinę atsakomybę elgtis su pavaldiniais humaniškai, teigdamas,
kad net ir vergas turi tam tikras teises bei orumą, kylančius iš bendros
žmogiškos prigimties. Laisvę Ciceronas suprato ne kaip visiško savivalės buvimą,
o kaip gyvenimą pagal teisingus įstatymus, tad bet kokia priklausomybė nuo
tirono ar nekontroliuojamų savo paties ydų jam buvo viena didžiausių įmanomų
dvasinių nelaisvių.
Jo mirtis buvo tragiška ir tiesiogiai susijusi su jo
politine veikla. Po Julijaus Cezario nužudymo Ciceronas aktyviai pasisakė prieš
Marką Antonijų, savo garsiosiose „Filipikose“ viešai smerkdamas jį kaip tironą.
Kai Markas Antonijus, Oktavianas (būsimasis Augustas) ir Lepidas sudarė Antrąjį
triumviratą, jie sudarė mirties sąrašus (proskripcijas), kuriuose atsidūrė jų
politiniai priešai. Ciceronas, kaip vienas aršiausių Antonijaus kritikų, buvo
įtrauktas į šį sąrašą ir tapo taikiniu. 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. jis buvo
užpultas ir nužudytas savo vilos apylinkėse, mėginant pabėgti. Pabrėžiant jo,
kaip oratoriaus, „kaltę“ už kritiškus žodžius, nupjauta jo galva ir dešinioji
ranka buvo atvežtos į Romą ir viešai išstatytos ant Forumo tribūnų.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą