Sveiki,
meno žmonės!
Sylvia
Sleigh (1916-2010) – XX amžiaus antrosios pusės Didžiosios
Britanijos ir JAV menininkių, sugebėjusi visiškai pakeisti tradicinį požiūrį į
žmogaus kūno vaizdavimą. Tuo metu, kai meno pasaulyje dominavo abstrakcijos, o
moterys tapytojos vis dar kovojo dėl lygių teisių su vyrais, Sleigh pasirinko
eiti prieš srovę. Ji sugrįžo prie klasikinio realizmo ir portreto žanro, tačiau
suteikė jam radikalų feministinį atspalvį. Menininkė labiausiai išgarsėjo tuo,
kad atėmė istorinę teisę iš vyrų būti vieninteliais, kurie stebi ir vertina nuogą
moters kūną, pati perimdama šį kūrybinį „žvilgsnį“ ir perkeldama jį į vyrų
aktus.
Jos
meninių idėjų ašis rėmėsi lyčių vaidmenų apvertimu ir siekiu dekonstruoti
tradicinį grožio suvokimą. Sleigh pastebėjo, kad meno istorijoje moterys buvo
vaizduojamos kaip pasyvūs, idealizuoti objektai vyro malonumui. Atsakydama į
tai, ji pradėjo tapyti nuogus vyrus – dažnai savo draugus, meno kritikus bei
poetus. Tačiau ji niekada jų neobjektino taip, kaip vyrai menininkai elgėsi su
moterimis. Sleigh savo modelius vaizdavo kaip realius, asmeniškus ir
psichologiškai gilius herojus, neslėpdama kūno netobulumų, o tai suteikė vyrų
aktams netikėto jautrumo ir pažeidžiamumo.
Sylvia Sleigh
Vienas
įdomiausių ir labiausiai pasikartojančių motyvų jos kūryboje buvo liekno,
elegantiško kūno sudėjimo ir gausių garbanų vyro vaizdavimas. Šis konkretus
estetinis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Tokie modeliai, kaip jos vyras –
įtakingas meno kritikas Lawrence'as Alloway – bei jaunas poetas ir muzikantas
Paulas Rosano, įkūnijo Sleigh idealą, kuris tiesiogiai prieštaravo to meto
stereotipiniam vyriškumui. Vietoj raumeningų, agresyvių ar herojiškų figūrų ji
rinkosi vaizduoti švelnų, jautrų ir netgi šiek tiek androginišką grožį.
Garbanos ir lieknas kūnas jos paveiksluose tapo simboliu, kuris leido vyro kūną
pateikti kaip estetišką, poetišką ir juslingą meno kūrinį.
Garbanoto,
liekno vyro aktai Sleigh taip pat tarnavo kaip tiesioginė ironiška užuomina į
meno istorijos klasiką. Tapytoja savo modelius dažnai guldydavo į tokias pačias
pozas, kokiomis praeities meistrai, pavyzdžiui, Ticianas ar Velázquezas,
vaizdavo Venerą. Tokiu būdu plonos linijos ir vešlios garbanos tapdavo
kontrastu pačiam nuogumo faktui, išryškindamos ironiją: vyras, istoriškai buvęs
stebėtoju, dabar pats tapo stebimuoju objektu. Sleigh šiuos modelius tapė su
ypatingu dėmesiu detalėms – kruopščiai išvedžiodama kiekvieną plauką,
pabrėždama odos blyškumą ir minkštumą, kas kūriniams suteikė intymumo.
Šiandien
Sylvios Sleigh palikimas vertinamas kaip esminis lūžis feministinėje dailėje.
Jos sprendimas vaizduoti švelnų, neagresyvų vyrišką grožį ne tik išlaisvino
moters žvilgsnį mene, bet ir pasiūlė naują, kur kas humaniškesnį būdą žiūrėti į
patį žmogaus kūną. Ji įrodė, kad nuogumas mene gali būti ne apie galią ar
dominavimą, o apie grožį, lygybę ir abipusį pasitikėjimą tarp menininko ir jo
modelio.
Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą