Dailė: Sylvia Sleigh ir jos nuogų vyrų aktai paveiksluose

Sveiki, meno žmonės!
 
Sylvia Sleigh (1916-2010) – XX amžiaus antrosios pusės Didžiosios Britanijos ir JAV menininkių, sugebėjusi visiškai pakeisti tradicinį požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą. Tuo metu, kai meno pasaulyje dominavo abstrakcijos, o moterys tapytojos vis dar kovojo dėl lygių teisių su vyrais, Sleigh pasirinko eiti prieš srovę. Ji sugrįžo prie klasikinio realizmo ir portreto žanro, tačiau suteikė jam radikalų feministinį atspalvį. Menininkė labiausiai išgarsėjo tuo, kad atėmė istorinę teisę iš vyrų būti vieninteliais, kurie stebi ir vertina nuogą moters kūną, pati perimdama šį kūrybinį „žvilgsnį“ ir perkeldama jį į vyrų aktus.
 
Jos meninių idėjų ašis rėmėsi lyčių vaidmenų apvertimu ir siekiu dekonstruoti tradicinį grožio suvokimą. Sleigh pastebėjo, kad meno istorijoje moterys buvo vaizduojamos kaip pasyvūs, idealizuoti objektai vyro malonumui. Atsakydama į tai, ji pradėjo tapyti nuogus vyrus – dažnai savo draugus, meno kritikus bei poetus. Tačiau ji niekada jų neobjektino taip, kaip vyrai menininkai elgėsi su moterimis. Sleigh savo modelius vaizdavo kaip realius, asmeniškus ir psichologiškai gilius herojus, neslėpdama kūno netobulumų, o tai suteikė vyrų aktams netikėto jautrumo ir pažeidžiamumo.

Sylvia Sleigh

 
Vienas įdomiausių ir labiausiai pasikartojančių motyvų jos kūryboje buvo liekno, elegantiško kūno sudėjimo ir gausių garbanų vyro vaizdavimas. Šis konkretus estetinis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Tokie modeliai, kaip jos vyras – įtakingas meno kritikas Lawrence'as Alloway – bei jaunas poetas ir muzikantas Paulas Rosano, įkūnijo Sleigh idealą, kuris tiesiogiai prieštaravo to meto stereotipiniam vyriškumui. Vietoj raumeningų, agresyvių ar herojiškų figūrų ji rinkosi vaizduoti švelnų, jautrų ir netgi šiek tiek androginišką grožį. Garbanos ir lieknas kūnas jos paveiksluose tapo simboliu, kuris leido vyro kūną pateikti kaip estetišką, poetišką ir juslingą meno kūrinį.
 
Garbanoto, liekno vyro aktai Sleigh taip pat tarnavo kaip tiesioginė ironiška užuomina į meno istorijos klasiką. Tapytoja savo modelius dažnai guldydavo į tokias pačias pozas, kokiomis praeities meistrai, pavyzdžiui, Ticianas ar Velázquezas, vaizdavo Venerą. Tokiu būdu plonos linijos ir vešlios garbanos tapdavo kontrastu pačiam nuogumo faktui, išryškindamos ironiją: vyras, istoriškai buvęs stebėtoju, dabar pats tapo stebimuoju objektu. Sleigh šiuos modelius tapė su ypatingu dėmesiu detalėms – kruopščiai išvedžiodama kiekvieną plauką, pabrėždama odos blyškumą ir minkštumą, kas kūriniams suteikė intymumo.
 
Šiandien Sylvios Sleigh palikimas vertinamas kaip esminis lūžis feministinėje dailėje. Jos sprendimas vaizduoti švelnų, neagresyvų vyrišką grožį ne tik išlaisvino moters žvilgsnį mene, bet ir pasiūlė naują, kur kas humaniškesnį būdą žiūrėti į patį žmogaus kūną. Ji įrodė, kad nuogumas mene gali būti ne apie galią ar dominavimą, o apie grožį, lygybę ir abipusį pasitikėjimą tarp menininko ir jo modelio.
 
Maištinga Siela

Asmenybės: fotografas Peter Hujar, nuotraukos, aktai, LGBTQ+

 

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų: filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.

Peter Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.

Peter Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).

Kviečiu pasižiūrėti į Peter Hujar darbus.

Jūsų Maištinga Siela