Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 202: atpažink, kada ir kaip esi gėdinamas dėl savo kūno ir nesusitapatink su primestais standartais

 

Dažnai asmeniškai pagalvoju apie žmogaus gėdinimą. Ypač, kaip gėdos įrankis panaudojamas socialiniame žmonių gyvenime, kaip smarkiai iki šių dienų politikai visu tuo spekuliuoja gėdindami toliau ir kiek susižavėjusių ir pritariančių klausytojų jie pritraukia. Galvoju apie žmogaus prigimtinį kūną, kuris įkalintas mados industrijoje. Moterys savo krūtis įkalina liemenėlėse, vyrai priversti išlikti vyriški mados padiktuotame, jeigu jie save nori išlaikyti ne kokiais queer atstovais. Ir nors mada jau seniai šaukia apie jokių standartų nesilaikymą, mes vis dar į žmogaus nuogą kūną ir jo pridengimą linkę žiūrėti įtariai. Net guglės vaizdai blokuoja intymesnį turinį. Mums tai lyg ir sako: apsaugokime vaikus ir savo akis nuo... gėdos, nuo mūsų pačių nepridengtų. Tai keista, ar ne? Tačiau tai tik viena didelė apgaulė ir iliuzija, dėl kurios esame sutarę.
 
Afrikos gentys nepažįsta tokio kūno gėdino kulto. O ir Antikos skulptūros, keramika vaizdavo dažnai nuogus žmones. Kažkada mūsų civilizacija dėl šito nekentėjo. Koks sunkus ir ilgas išsilaisvinimas iš to šiandien. Neseniai aptikau nudisto vieno facebooko pažįstamo profilį, kuris keliauja nuogas dviračiu su nudistų vyrų bendruomene tiesiog Berlyno gatvėmis, vaikšto parkais, mėgaujasi saule ir tuo natūraliu būviu, kuris ilgą laiką iš žmonių tarsi buvo pavogtas. Tam tikra prasme aš jiems pavydžiu. Jie išsilaisvinę nuo pančių ir tai, manau, yra teisinga. Visada jutau, kad visuomenės standartai pakerta tikrąjį žmogaus būvį, verčia jį save įrėminti ir cenzūruoti, pradedant jo kūnu, bet ir baigiant jo socialiniais vaidmenimis. Visi, kurie šito nesilaiko ir išeina į paraštes, yra nusipelnę pagarbos. Kiekvienas jų progresyvumas atveda kitus į išsilaisvinimo galimybę nuo prievartos, uždarumo ir gėdos.
 
Radau keletą minčių šia tema.
 
***
 
„Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba jam tam yra priežastis.“ — Markas Tvenas
 
„Viskas, kas kilę iš krikščionybės, išrado gėdą – gėdą dėl kūno, gėdą dėl aistros, gėdą dėl žmogiškosios prigimties.“ — Frydrichas Nyčė
 
„Kūno neigimas yra didžiulė klaida. Siela ir kūnas yra viena.“ — Oskaras Vaildas
 
„Kūnas nėra daiktas, jis yra situacija: mūsų ryšio su pasauliu išraiška.“ — Simona de Bovuar
 
„Mes užgniaužiam savo kūno kalbą, nes išmokome bijoti to, kas natūralu. Gėda gimsta ne iš paties kūno, o iš svetimų akių žvilgsnio.“ — Anais Nin

 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade): biografija, gyvenimas, knygos, erotika, "120 Sodomos dienų" ir kt.

 

Sveiki, brangieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulių rašytojų gyvenimus ir jų nuveiktus darbus. Šįkart labai prieštaringai savu metu vertintą erotinio (gal net beveik pornografinio) romano rašytoją prancūzą Markizą de Sadą.

 

ANKSTYVASIS MARKIZO DE SADO GYVENIMAS: TĖVAI, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJA IR SOCIALINĖ PADĖTIS

 

Donatienas Alphonse’as François de Sade’as (mums labiau žinomas kaip Markizas de Sadas) gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje, Condé rūmuose. Jo kilmė buvo itin aukšta ir prestižinė: tėvas, grafas Jeanas-Baptiste’as de Sade’as, buvo diplomatas ir karininkas, o motina Marie-Éléonore de Maillé de Carman buvo artima karališkosios giminės giminaitė. Nors šeima priklausė senajai aristokratijai, jų finansinė padėtis nebuvo stabili, o santykiai šeimoje – šalti. Ankstyvoji vaikystė praėjo prabangoje, tačiau be tėvų šilumos: motina netrukus pasitraukė į vienuolyną, o tėvas didžiąją laiko dalį leido tarnyboje ar ieškodamas pramogų, tad berniuko auklėjimu rūpinosi dėdė abatas, pagarsėjęs savo meile literatūrai ir, ironiška, gana laisvamanišku gyvenimo būdu.

 

De Sadas augo Liudviko XV valdymo laikais, kai Prancūzija išgyveno „galantiškąjį“, bet kartu ir gilaus moralinio dvilypumo laikotarpį. Tai buvo Švietimo amžius – mąstytojai kaip Voltaire’as ir Rousseau kėlė laisvės idėjas, tačiau už blizgančio Versalio rūmų fasado slypėjo korupcija, didžiulė socialinė nelygybė ir dekadansas. Aristokratija mėgavosi absoliučia privilegija, o elito sluoksniuose libertinizmas (moralinių ir religinių suvaržymų atmetimas) tapo savotiška mada. Mažasis Donatienas matė šį kontrastą: griežtas religines apeigas ir tuo pat metu egzistuojantį visišką hedonizmą bei cinizmą aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.

 

Būdamas dešimties, de Sadas pradėjo mokytis prestižinėje jėzuitų Louis-le-Grand kolegijoje Paryžiuje. Čia jis gavo puikų klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką, filosofiją ir kalbas. Jėzuitų mokymo metodai buvo griežti, tačiau būtent čia pasireiškė jo didžiausia aistra – teatras. Mokykloje vaidinami spektakliai jam paliko neišdildomą įspūdį; jis visą gyvenimą liko pamišęs dėl scenos menų, režisūros ir vaidybos. Šis polinkis į teatrališkumą vėliau persikėlė ir į jo asmeninį gyvenimą bei kūrybą – jis viską matė kaip didelį, dažnai žiaurų ir provokuojantį vaidinimą.

 

Paauglystėje, būdamas vos 14-os metų, de Sadas įstojo į kavalerijos mokyklą ir netrukus pasinėrė į Septynerių metų karą. Karinė tarnyba jam sekėsi neblogai – jis pasižymėjo drąsa, gavo kapitono laipsnį ir išmoko kietos disciplinos, tačiau tuo pačiu metu kare pamatė mirtį, prievartą ir žmogaus gyvybės trapumą. Ši patirtis sutvirtino jo cinizmą ir suvokimą, kad jėga dažnai yra vienintelis galiojantis įstatymas. Grįžęs iš karo kaip jaunas karininkas, jis buvo laikomas žavingu, išsilavinusiu, bet itin ūmiu ir neprognozuojamu jaunuoliu, kurio temperamentas pradėjo kelti nerimą jo šeimai.

Markizo de Sado tėvas buvo vardu Jeanas-Baptiste'as François Joseph de Sade buvo taip nusivylęs sūnumi ir juo gėdijosi, kad stengėsi jį laikyti izoliuotą nuo visuomenės psichiatrijos klinikose.

 

Iki tol, kai tapo žinomu rašytoju, de Sado charakteris pasižymėjo kraštutinumais. Jis buvo nepaprastai inteligentiškas, ambicingas ir turėjo puikų humoro jausmą, tačiau kartu buvo egocentriškas, linkęs į pykčio priepuolius ir nepakenčiantis jokių autoritetų. Jo socialinė padėtis garantavo jam neliečiamumą, kuo jis mielai naudojosi. Finansinės tėvo bėdos vertė jį ieškoti naudingų vedybų, tad 1763 m. jis vedė Renée-Pélagie de Montreuil. Nors santuoka turėjo jį sutramdyti, ji tik suteikė jam daugiau išteklių tenkinti savo vis labiau tamsėjančius pomėgius.

 

Dar prieš pirmąsias knygas de Sadas tapo žinomas ne skaitytojams, o Paryžiaus policijai. Jo pomėgis lankytis viešnamiuose ir organizuoti orgijas, kuriose jis bandydavo įgyvendinti savo filosofines ir seksualines fantazijas, greitai tapo vieša paslaptimi. Pirmieji rimti teisiniai nemalonumai prasidėjo dėl „Rose Keller skandalo“, kai jis buvo apkaltintas smurtu prieš jauną moterį. Šie ankstyvieji suėmimai ir laikas, praleistas kalėjimuose (kur jis patekdavo dėl karaliaus pasirašytų slaptų įsakymų – lettres de cachet), tapo ta terpe, kurioje jo pyktis visuomenei ir religijai transformavosi į radikalią literatūrą.

 

MARKIZO DE SADO LITERATŪRINIS IŠKILIMAS, EROTINĖ LITERATŪRA, SKANDALAI IR KALĖJIMAI

 

Markizo de Sado virsmas iš dekadentiško aristokrato į radikalų rašytoją nebuvo atsitiktinis kūrybinis pasirinkimas, o veikiau desperatiška reakcija į ilgus izoliacijos metus. Didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo – iš viso apie 27 metus – jis praleido įvairiuose kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse, tad popierius jam tapo vienintele erdve, kurioje jis galėjo nebaudžiamas manifestuoti savo neapykantą visuomenei ir Dievui. Jo rašymo procesas buvo paženklintas obsesijos: sėdėdamas ankštose celėse, jis rašydavo valandų valandas, dažnai naudodamas itin smulkų šriftą, kad sutaupytų brangų popierių. Garsusis „120 Sodomos dienų“ rankraštis, rašytas ant 12 metrų ilgio ritinio, tapo jo asmeniniu ritualu – savotiška „juodąja liturgija“, kurioje jis sistemingai katalogavo visas įsivaizduojamas žmogaus iškrypimo formas, siekdamas sukurti išsamiausią blogio enciklopediją.

 

De Sado literatūrinė filosofija rėmėsi idėja, kad gamta yra negailestinga ir destruktyvi, o žmogus, sekdamas savo prigimtimi, privalo atsikratyti moralės pančių. Jis pats yra sakęs, kad jo rašymas yra „pavojingas tik tiems, kurie neturi pakankamai drąsos pažvelgti į tiesą apie žmogaus sielos gelmes“. Seksą jis laikė ne meilės išraiška, o galios įrankiu, mechaniniu veiksmu, kurio metu stipresnis subjektas dominuoja silpnesnį. Jo svarbiausi kūriniai, tokie kaip „Justina, arba dorybės nelaimės“ bei „Žiuljeta, arba ydos suklestėjimas“, iliustravo šią cinišką pasaulėžiūrą: dorybingi personažai juose visada kenčia ir žūsta, o tie, kurie pasiduoda žiaurumui ir egoizmui, klesti ir mėgaujasi gyvenimu.

 

Realiame gyvenime de Sadas neapsiribojo vien teoriniais pasvarstymais, o aktyviai siekė įgyvendinti savo fantazijas, kurios anuomet kėlė tikrą siaubą. 1768 m. įvykęs „Rose Keller skandalas“ parodė jo polinkį į flageliaciją (plakimą) – jis pasamdė moterį, ją uždarė savo namuose Arcueil ir fiziškai kankino, stebėdamas jos skausmą. Dar garsesnis buvo 1772 m. Marselio incidentas, kurio metu markizas kartu su savo tarnu Latouru pasisamdė kelias prostitutes orgijai. Jos metu de Sadas naudojo stiprius afrodiziakus (vadinamąsias „ispanines museles“), kurie sukėlė moterims sunkius apsinuodijimus. Šie žaidimai neapsiribojo vien heteroseksualiais ryšiais – de Sadas atvirai praktikavo sodomiją, kuri tuo metu Prancūzijoje buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, už kurį teoriškai grėsė mirties bausmė sudeginant.

 

Policijos persekiojamas jis buvo beveik nuolatos, o jo byla tapo asmeniniu policijos inspektoriaus Marais ir paties karaliaus galvos skausmu. Kadangi jis buvo aukšto rango aristokratas, valstybė dažnai naudojo lettres de cachet – slaptus suėmimo orderius, leidžiančius jį įkalinti be teismo, siekiant išvengti viešos gėdos jo šeimai. Jo tėvas, grafas de Sade’as, sūnumi nusivylė labai anksti, laikydamas jį gėda giminei ir visiškai atsiribodamas nuo jo likimo. Tuometinė visuomenė į jį žiūrėjo kaip į monstrą, kurio vardas tapo sinonimu viskam, kas yra iškrypę ir pagedę. Net ir revoliucijos metais, kai de Sadas trumpam buvo išlaisvintas, jo radikalumas gąsdino net pačius didžiausius maištininkus, tad jis vėl buvo uždarytas, šįkart kaip „per daug pavojingas naujajai tvarkai“.

 

Kalinimo metai Bastilijoje ir Vincennes pilyje jį pakeitė fiziškai – iš žavingo jaunuolio jis virto liguistai nutukusiu, beveik aklu seniu, tačiau jo protas išliko aštrus ir tulžingas. Jis nuolat skundėsi kalėjimo sąlygomis, tačiau būtent ten gimė jo žiauriausi tekstai. Sadas teigė, kad seksas be smurto yra „blankus kaip maistas be druskos“, ir savo kūryboje detaliai aprašinėjo ne tik orgijas, bet ir kankinimo įrankius, anatomines detales bei psichologinį aukos palaužimą. Jis tikėjo, kad dvasinis išsivadavimas įmanomas tik per visišką moralinių tabu sulaužymą, o sodomiją laikė aukščiausia maišto prieš gamtą ir religiją forma.

 

Paskutinius savo gyvenimo metus Markizas de Sadas praleido Charentono psichiatrinėje ligoninėje, kur jį apgyvendino šeimos prašymu, norint galutinai izoliuoti nuo visuomenės. Net ir ten jis nenustojo kurti – jis režisavo spektaklius, kuriuose vaidino kiti ligoninės pacientai, paversdamas gydymo įstaigą savotišku teatru. Mirė jis 1814 m., sulaukęs 74-erių, palikęs testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių religinių apeigų, o jo kapą turėjo užželti piktžolės, kad „mano vardas būtų ištrintas iš žmonių atminties“. Visuomenė jo norą iš dalies įvykdė – jo knygos dešimtmečius buvo draudžiamos ir platinamos tik pogrindyje, o oficiali istorija stengėsi jį pamiršti kaip tamsų Prancūzijos istorijos puslapį.

MARKIZO DE SADO POVEIKIS ATEINANČIOMS KARTOMS IR ŠIUOLAIKINEI MASINEI KULTŪRAI

 

Markizo de Sado palikimas XX amžiuje patyrė neįtikėtiną transformaciją: iš „prakeiktojo aristokrato“ ir pornografo jis tapo viena svarbiausių figūrų moderniajam supratimui apie žmogaus psichiką, meną ir politinę laisvę. Jo idėjos tapo pamatu ne tik seksualinei revoliucijai, bet ir gilioms filosofinėms bei meninėms diskusijoms apie tai, kas iš tikrųjų slypi už civilizuoto žmogaus kaukės.

 

Siurrealistai, vadovaujami André Bretono, de Sadą tiesiog sudievino. Jiems jis nebuvo nusikaltėlis, o greičiau didžiausias visų laikų maištautojas, kuris išdrįso išlaisvinti vaizduotę iš logikos ir moralės kalėjimo. Siurrealistai manė, kad de Sado tekstai pasiekė tai, ko jie patys siekė savo mene – visišką pasąmonės išsilaisvinimą. Garsusis menininkas Man Ray sukūrė jo įsivaizduojamą portretą, o Guillaume'as Apollinaire'as pavadino jį „laisviausia dvasia, kokia tik kada nors gyveno“. Menininkams jo kūryba buvo ne apie seksą, o apie absoliučią, bekompromisę laisvę kurti be jokių cenzūros rėmų.

 

Mokslo pasaulyje de Sado įtaka įsitvirtino per terminologiją. XIX a. pabaigoje Richardas von Krafftas-Ebingas įvedė terminą sadizmas, tiesiogiai nuorodą į markizo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau būtent Sigmundas Freudas ir vėlesni psichoanalitikai (pavyzdžiui, Jacques'as Lacanas) de Sado tekstus pradėjo nagrinėti kaip tikslius žmogaus impulsų žemėlapius. Jie suprato, kad de Sadas aprašė tai, ką Freudas vėliau pavadino „mirties varu“ (Thanatos) – žmogaus prigimtyje tūnantį destrukcijos troškimą, kuris yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės bei sekso varovas (Eros).

 

Po Antrojo pasaulinio karo intelektualai, tokie kaip Michelis Foucault ir Simone de Beauvoir, pradėjo de Sadą interpretuoti per politinę prizmę. Foucault savo darbuose apie seksualumo istoriją rėmėsi de Sado pavyzdžiu, rodydamas, kaip visuomenė bando kontroliuoti ir „normalizuoti“ kūną. Simone de Beauvoir savo garsioje esė „Ar turime sudeginti de Sadą?“ (Must We Burn Sade?) kėlė klausimą, ar žmogus gali būti laisvas, jei jo laisvė reikalauja kito asmens kančios. De Sadas tapo lakmuso popierėliu diskusijoms apie tai, kur baigiasi individo teisės ir prasideda kito žmogaus saugumas.

 

Populiariojoje kultūroje ryškiausią pėdsaką paliko režisierius Pieras Paolo Pasolini su filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975). Pasolini perkėlė de Sado knygos veiksmą į fašistinę Italiją, taip parodydamas, kad markizo aprašyti seksualiniai kankinimai iš tiesų yra puiki metafora politiniam smurtui ir totalitarizmui. Filmas buvo toks šokiruojantis, kad daugelyje šalių buvo uždraustas dešimtmečiams, tačiau jis galutinai įtvirtino de Sado vardą kaip priemonę kalbėti apie pačias tamsiausias žmogaus ir valstybės puses.

Piero Paolo Pasolini filmą „Solo, arba 120 Sodomos dienų“ kurį laiko rodė Vilniaus „Skalvijos“ kino teatras.Homoerotiniai santykiai nėra pateikiami kaip romantinė ar tapatybės išraiška, o veikiau kaip kraštutinė galios ir dominavimo forma. Keturi valdžios atstovai (libertinai) prievartos aktus prieš jaunus vaikinus naudoja tam, kad pademonstruotų savo absoliučią kontrolę ir visiškai sunaikintų aukų orumą. Filme gausu scenų, kuriose vyriškas kūnas tampa politinės agresijos objektu, o sodomija vaizduojama kaip priemonė sulaužyti bet kokius visuomenės moralinius tabu. Šie santykiai perteikiami per šaltą, beveik klinikinį žvilgsnį, pabrėžiant ne aistrą, o mechaninį išnaudojimą ir hierarchiją. Jaunuoliai verčiami dalyvauti seksualiniuose aktuose tarpusavyje arba su budeliais, taip iliustruojant fašistinę ideologiją, kurioje kūnas tėra valstybės nuosavybė. Tokiu būdu Pasolini de Sado tekstą paverčia vizualia analize, kurioje bet kokia seksualinė išraiška, įskaitant homoerotinę, tampa totalitarinio smurto įrankiu.

 

Radikalioji feministė Andrea Dworkin į Markizą de Sadą žiūrėjo ne kaip į laisvės simbolį, o kaip į brutalų patriarchalinės ideologijos architektą, kurio kūryba atvirai šlovina moterų pavergimą. Jos nuomone, de Sado tekstai nėra nekalta fantazija, bet tikslus žemėlapis, rodantis, kaip vyriška galia sistemoje realizuojama per smurtą, kankinimą ir seksualinį dominavimą. Dworkin griežtai kritikavo intelektualus, aukštinusius de Sadą, teigdama, kad jų ginama „kūrybinė laisvė“ yra pastatyta ant realių moterų skausmo ir nužmoginimo. Analizuodama de Sado personažus Justiną ir Žiuljetą, ji darė išvadą, kad autorius moterims paliko tik du pasirinkimus: būti kankinamai dorybingai aukai arba tapti žiauria budelio bendrininke. Ji laikė de Sadą modernios pornografijos pradininku, kuris seksualizavo neapykantą moterims ir pavertė ją priimtina vyriško malonumo forma. Pasak Dworkin, de Sado „maištas“ prieš Dievą ir visuomenę iš tiesų buvo tik radikali pastanga įtvirtinti absoliučią vyro teisę savintis ir naikinti moters kūną. Galiausiai jai de Sadas buvo ne revoliucionierius, o simptomas giliai sergančios kultūros, kurioje vyro malonumas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus naikinimo.

 

Šiandien de Sadas vertinamas nebe kaip pornografas, o kaip radikalus mąstytojas, kuris pirmasis išdrįso pasakyti, kad žmogus nėra vien tik gera ir dorybinga būtybė. Jis parodė, kad civilizacija yra tik plona plėvelė, po kuria slepiasi žiaurūs instinktai. Nors jo aprašyti veiksmai išlieka atstumiantys ir nusikalstami, jo drąsa tyrinėti uždraustas temas atvėrė duris moderniai psichologijai, egzistencializmui ir šiuolaikiniam menui, kuriame nebijoma kelti nepatogių klausimų apie žmogaus prigimtį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 124: mus gėdino mūsų kūnų, o dabar gėdina priimti save

 

Sveiki,

 

Ar turite kokį nors savo santykį ar požiūrį į kūną? Kaip jis atsirado? Tikriausiai iš įsitikinimų ir kitų nuomonės. Dažniausiai apie savo ar kitų kūnus galvojame arba seksualiai fantazuodami, arba brėždami moraliai apibrėžtus įsitikinimus. Mūsų visuomenėje vis dar labai neigiamo požiūrio į kūną, kurį įrėmina įvaizdis, seksualumas, neseksualumas, mada, proporcijos, amžius ir kiti dalykai. Ypač tai atsiskleidžia internete, nes žmonėms sunku priimti kito kitoniškumą ir seksualumą ir apskritai kūniškumą dažniausiai dėl to, kad pats žmogus savęs nepriima, todėl turi sau pasilikęs „teisę“ teisti ir smerkti kitus, nes pats tikriausiai dažniausiai sulaukia šitokios reakcijos. Dažniausiai gėdinimo, patyčių, norminimo, įrėminimo.

 

Kai žmogus mokosi terapiškai pamilti save, kad galėtų mylėti visą gyvenimą, įskaitant ir visą tą negatyvą, jis vėl yra gėdinamas, nes „kas čia per nesąmonė, per didelis ego ir narciziškumas mylėti save“. Va, vaikeliai, ir ne! Meilės galia gydyti save ir stiprinti pasitikėjimą, priimti save su visais įsivaizduojamais trūkumais, kurie vėliau pasirodo net ne trūkumai, o etiketės ir įsitikinimai, yra dalis proceso ėjimo per save į pasaulį, tikroji netraumuojančioji integracija į visuomenę. Tik save priimantis, save gerbiantis, nesityčiojantis nei iš savęs, nei iš kitų kitoniškumo iš esmės gali būti pavyzdžiu kitiems eiti priėmimo keliu.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 120: Erosas ir Kupidonas – ko tavyje yra daugiau?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad yra Meilė! Pagalvojau, pažiūrėjęs tą baisų dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėjos pabėgėlius „Už utopijos sienos“ (2023). Šiandien taip pat pabaigiau daug minčių sukėlusią filosofinę Byung-Chul Han knygą „Eroso agonija“.

 

Erosas ar Kupidonas – tas pats dievas ar skirtingi?

 

Graikų mitologijoje Erosas, ypač senesnėse versijose, buvo vienas iš pirmųjų dievų, atsiradusių iš Chaoso, ir buvo laikomas kosminės meilės ir vaisingumo simboliu. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip jaunuolis ar paauglys. Vėlesniuose mituose jis tapo Afroditės ir Arėjo (arba Hefaisto) sūnumi. Romėnų Kupidonas, kita vertus, dažniausiai vaizduojamas kaip mažas, sparnuotas berniukas su lanku ir strėlėmis, ir yra Veneros (romėnų Afroditės atitikmens) sūnus.

Nors abu yra meilės dievai, graikų Erosas kartais turėjo platesnę reikšmę, susijusią su kūryba ir pirmaprade jėga, kuri tvarko pasaulį. Romėnų Kupidonas labiau sutelkė dėmesį į asmeninę meilę, aistrą ir tai, kaip jo strėlės paveikia dievus ir mirtinguosius.

 

Galvoju, kad mes esame tam tikra Romos tąsa, nors ir perėmėme krikščioniškojo pasaulio modelį, tačiau klestėjimas vis dar suvokiamas dažnai kaip įnertiškas užkariavimas, savęs ar kito įveikimas – žodžiu, pastangos. Vis dar daug ką bandome supaprastinti, suprimityvinti, padaryti praktiška, kad viskas kuo greičiau, efektingiau, našiau ir daugiau, tačiau gausa visko suvaldyme neatsiranda. Ji atsiranda su dvasiniu sudėtingumu ir harmonija, su lėtojo mąstymo, skaitymo, veikimo, žiūrėjimo dalykais. Romos imperija išmokė kuo greičiau užkariauti, nuveikti, įrodyti, sukaupti kapitalą... Štai kodėl Erosas, man regis, yra pranašesnis už Kupidoną, kuris yra romėnų perimtas dievas lyg iš pažiūros ir tas pats dievas, bet jo funkcijos suprimityvintos.

 

Ant nosies – atostogos! Jau gyvenu jų nuotaikomis ir nejučia užplūsta daug minčių apie tai, kaip jas turiningiau praleisti, nesuprimityvinti to laiko ir skirti sveikatai, geroms mintims ir patirtims, kad tai nebūtų inertiškas lėkimas per laiką ir pojūčių, kaip tie jaučiai, kuriuos pirmąkart išleidžia į ganyklą ir, kai siurbi viską – nieko neatsigeri. Lėtas ir giliamintis santykis visgi yra kur kas įdomesnis už visko daug ir po truputį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eglė Frank "Mirę irgi šoka"

 

Eglė Frank. „Mirę irgi šoka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su naujausia lietuvių literatūra. Ilgą laiką trukęs lietuviškos prozos sausmetis man pasibaigė pernai, kai vėlei atsigręžiau ir susidomėjau mūsų literatūra, kuri, tiesą sakant, nėra prastesnė nei daugelis verstinių beletristinių kūrinių. Apie debiutinę novelių Eglės Frank (g. 1975) knygą Mirę irgi šoka buvau prisiskaitęs nemažai atsiliepimų. Tiesą sakant, apie ją rašė beveik visi mano amžiaus nors kiek literatūros pasauliu besidomintys skaitytojai: vieniems knyga patiko, kiti ieškojo priekabių.

Skaitinėdamas komentarus susidariau įspūdį, kad mūsų komentatoriai dvilypiai. Vienaip pasitinka juodus, tamsius ir perversijomis akinančius pasakojimus verstinėje prozoje, pavyzdžiui, Samanta Schweblin ar Mariana Enriquez, kurios irgi fatališkos rašytojos, tačiau kai akys krypsta į lietuvių literatūros lauką, atrodo, jos įtariai susiaurėja. Ar man vienam kartais susidaro įspūdis, kad rašyti kaimiška ar istorine tema – tai autoriaus autentiškumas, o rašyti nutrynus bet kokį kaimiškąją, istorinius kontekstus ir lietuviškumą – jau tik pretenzinga literatūra be lūkesčių išsipildymo? Nesakykite, toks požiūris neretai pasitaiko skaitinėjant ne tik pavienius atsiliepimus, bet ir periodinės spaudos recenzijas.

 

Grįžtant prie knygos Mirę irgi šoka, tenka pripažinti, kad knyga kelia nevienareikšmišką įspūdį. 13 novelių rinkinyje pagrindinė mirties tema reiškiama kaip esminė fatališkosios pasakotojos būties matas. Su mirtimi žaidžiama, jos baiminamasi, iš jos juokiamasi, ji sapnuojasi, šnopuoja veikėjams į ausį. Centrine novele galima laikyti Mirę irgi šoka, kuria pavadintas ir visas rinkinys. Pats gerai menu tą pavasario metą, kai Bernardinų kapinės sužydi smulkiomis mėlynomis gėlytėmis. Įstabus vaizdas, kuris koreliuoja su veikėjos patirtimis ne tik svaiginantis su draugais tarp antkapių, bet ir skaitinėjant paskutiniuosius savižudžių socialinių tinklų įrašus, ieškant ir permąstant ten galimai išreikštus mirties ženklus. (Kas neskaitė paskutiniųjų postų, pvz., Agnės Jagelavičiūtės facebooke, ką?). Facebookas man visą novelę švytėjo būtent ta persmelkta mėlyna Bernardinų kapinių spalva.

 

Novelėse išryškėja įvairialypės, besikeičiančios daugiaveidės moters paveikslas. Nesuklysiu sakydamas, kad ji – fatališka, erotiškai hiperbolizuota ir į kraštutinumus linkusi moteris. Man asmeniškai ji labai panaši į tam tikras Jurgos Ivanauskaitės sukurtų moterų pasažus, ypač ankstyvojoje rašytojos prozoje Pakalnučių metai, Kaip užsiauginti baimę, Mėnulio vaikai, Ragana ir lietus. Iš esmės Eglė Frank tarsi pratęsia J. Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kartos nihilizmo pajautas. Amerikiečiai savo literatūroje ir apskritai plačiojoje kultūroje 9-10 praėjusios amžiaus dešimtmečiuose turėjo vadinamąją Prozako kartą. Skaitant tam tikras E. Frank noveles labai ryškėja būtent Lietuvoje pradėtos, bet taip iki galo ir nesusiformavusios nihilizmo literatūros, kuri reikštų besikeičiančių kartos vertybių ir egzistencinių krizių įsigalėjimą. „Tie, kurie nepuolė daryti karjeros, slopindavo depresiją lėbavimu, alkoholiu, su migdomaisiais ir raminamaisiais pramaišiui, kartkartėmis atguldami į Vasaros gatvės lengvesnius skyrius. Tuštuma nuolat mausdavo saulės rezginiuose, kur, tarsi į aukštakrosnę, kraudavom kraštutinumus. Rami kasdienybė, subalansuotas jausmų melanžas, kur baltai tenka tiek pat juodos, netiko; nepasotinta ertmė plėsdavosi ir anksčiau ar vėliau vis tiek prarydavo jos nešiotojus (p. 76-77)“.

 

Kitą vertus, juntama prozakiškosios kartos pajautas ištirpina pasireiškusi nauja hipsteriškoji kultūra, kuri aiškiai ateina per naujosios kartos miesto kultūrą t. y., barų ir pokalbių kultūra, lengvi meilės romanai, siekis neįsipareigoti, saugoti savo individualumą, kritiškai vertinti šeimos instituciją ir motinystę. Tą hipsteriškumą papildo LGBTQ temos ir problemos, kurios novelėse vienos ryškiausių. Autorė savo pasakojimais tarsi įtvirtina požiūrį, kad žmogaus seksualumas ambivalentiškas ir neturintis išskirtinių kriterijų. Vienas labiausiai pavykusių pasakojimų knygoje buvo Pasimatymas, kuriame mokytoja pasakoja savo lesbietiškas meilės istorijas, o pastarosios atskleidžia sutrūkinėjusių, įsipareigoti negalinčių individų visuomenę. Nors nėra ko norėti, viešojoje erdvėje vis dar tokie santykiai smerktini, todėl reikia saugotis, o pagrindinei veikėjai dėl romantinių santykių reikia važiuoti į kitą miestą, nes, neduok Dieve, mokiniai sužinos apie jos orientaciją. Novelė užsibaigia itin vykusiai – bažnyčioje ji pamato seną savo mylimąją, erdvėje, kuri prieštaringai vertina tikinčiųjų seksualinius pasirinkimus, bet kartu teikia susitaikymą ir priėmimą: „ramybės“.

Eglė Frank

 

Tarp intriguojančių novelių įvardyčiau ir Pabėgusio briedžio metas, kurioje autorė mistinėje briedžio avarijoje suduria išsilavinusios moters ir kaimietiškos mužikės pokalbį, kuria socialinę įtampą tarp stereotipų nesilaikančios ir atsakingosios gelbėtojos. O štai novelėje Jaučio širdis kalbama apie moterį, kuri negali susilaukti dukrelės ir kaip ji irzliai laukia savo vyro vaiko atvykstančio į namus, manding, savo išmoninga struktūra per buities detales priminė Dainos Opolskaitės Dienų piramidės noveles: dideli ir persirpę jaučio širdį primenantys pomidorai, kuriuos taip saugojo nuo agurkų, istorijos pabaigoje sužnaibomi pačios veikėjos. Apskritai Eglė Frank nevengia buitiškumo, pvz., Morta kepa kepsnį seseriai Marijai, o Greta su Audra kitoje novelėje iki išnaktų geria portugališką vyną rytietiškoje aplinkoje, kur daug katės plaukų ir dulkių. Buitis įprasmina veikėjų kasdieniškumą, padaro juos žemiškais, o pasakojime turi atskaitos tašką ir padeda autorei iš tos erdvės fragmentiškai plėsti veikėjų biografijas, buitiškumas pasitarnauja novelių struktūrai, kuri yra daugelio pasakojimų stipriausias elementas.

 

Be buitiškumo autorei būdingi aprašymai, perteikiantys pagrindinių veikėjų charakteristiką, gyvenimo filosofiją. Neretai panaudojami gotikiniai hiperbolizuoti įvaizdžiai, bjaurasties estetika įtaigai sustiprinti, nusakyti su mirtimi susijusius leitmotyvus. „“Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais nagais (p. 134)“. „Ją visada trikdydavo jų požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitrakusias varpas kruopščiai įtaisydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos, skusdavo ir apiprausdavo. Guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties... (p 135)“.

 

Netikėtai ir kiek makabriškai nustebino novelė Siuntinys, kai šešiasdešimtmetė, it geiša vilkėdama kimono, sėdasi ant guminio falo, apmąstydama savo vyro Hė mirties kančias ligoninėje. Aišku, autorė randa aštrių, nors ir itin tamsių istorijose mirties ir gyvenimo sąsajų, fatališkai juos perteikia pernelyg nenutoldama nuo tikrovės. Pavyzdžiui, man buvo artima paskutinioji novelė Aš esu Romka, savitas film noir klajonės po naktinį Vilnių, pavojingai gretinantis prie socialinėse paraštėse atsidūrusių benamių, nes nežinia, kaip kurti ir ką daryti su gyvenimu, kai tau dar vaikystės darželyje užrišamos akys svetimo vaiko šaliku, kad užmigtum ir būtum paklusniai normalus.

 

Mirę irgi šoka – novelės apie normalumo ribas, kurios tikriausiai neegzistuoja ir yra kiekvienoje žmonių kartoje vis skirtingos. Kiekvienas pasakojimas savaip nagrinėja socialinius, kultūrinius, psichologinius barjerus, jų įveiką, kuri tampa asmenį transformuojančiomis, perkuriančiomis patirtimis. Juk ir tamsi, negatyvi patirtis yra irgi patirtis, kuri kreipia kitokio gyvenimo pajautai. Kitą vertus, nuolat mąstant ir jaučiant, kad gyvenimas yra baigtinis, nes aplinkui visi miršta, kaskart keisdamas save, irgi miršti. Viršelyje lyg nusidėjėlė Ieva pavaizduota moteris man primena mitinę Lilit, kurios plaukų kasa, supintas likimas, gali įgelti sau pačiai, ką jau kalbėti apie kitus. Nemanau, kad knyga turėtų ką nors įkvėpti, akivaizdu, kad ir nors struktūra stipri ir ji literatūriškai gerai apgalvota, tai veikiau terapinio rašymo pavyzdžiai, kaip, beje, ir tam tikra Jurgos Ivanauskaitės proza, pastarosios, kaip ir E. Frank Mirę irgi šoka, neskirta kiekvienam. Kitą vertus, pasakojimuose veriasi ir kažin kas šiuolaikiško, atliepiančio dabarties tikrovę, panašių niuansų galima aptikti Virginijos Kulvinskaitės prozos knygoje Keturi. Reziumė: knyga apie moters savikūrą ir savigriovą, nuolatinę asmenybės pertransformavimą, išgyvenant ribines situacijas, susijusias su mirties priėmimu-atmetimu. Labai fatališka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Troye Sivan - One of Your Girls [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Žinau, žinau... Bet vis tiek apie šią dainą noriu pakalbėti. Mes sena įsigalėjusi tradicinė homofobinė šalis, kuri net neatseka, jog tas pastiprintas tradicinis pasišlykštėjimas kitais – tai sovietų okupantų palikimas, pastaruosius baisiausiai smerkiame, bet žįsdami dosniai paliktą „vertybių“ spenį. Argi nekeista, kai giriame budelio botagą? Bet šįkart ne apie tai, o apie australų atlikėją ir aktorių Troye Sivan (g. 1995), kuris neseniai išleido savo trečiąjį solo albumą „Something to Give Each Other“, o su jo pasirodymu ir trečiąjį singlą „One of Your Girls“ (liet. Viena iš tavo merginų). Noriu pabrėžti, kad visi jo pasirodę trys albumai susilaukė nepaprastai gerų muzikos kritikų įvertinimų, o paskutinysis albumas ypač. Labai kūniškos, erotizuotos ir jaunatviškos dainos apie seksualinius potraukius, laisvę būti savimi, mėgautis kūnu, kol jaunas, ir dėl to nesigėdyti, regis, yra pagrindinis viso albumo konceptas.

 

Visgi šioji daina, nors ir lėtesnė, pritvinkusi erotiško ilgesio, skamba asmeniškai geriausiai visame albume. Vaizdo klipas internete sukėlė tūkstantines reakcijas, mat atlikėjas, ir šiaip neslepiantis homoseksualumo ir tą puikiai išnaudojantis šio albumo reklamai, šįkart nustebino persirengęs mergina. Ir dar kokia, kad kitame kontekste tikriausiai nelabai kas pasakytų, jog tai ne tik Sivanas, bet apskritai, jog tai vaikinas. Bet ne dėl vaizdo klipo man šioji daina patinka, o dėl savo vibracijos, skambesio, energijos. Pats atlikėjas prisipažino, jog žodžius parašė draugaudamas su heteroseksualiu vyruku, kuris nenorėjo įsipareigojančių santykių, nes savęs nelaikė gėjumi. Pats Sivanas jam parašė žinutę, kad kai persigalvos, tegu jam paskambina tarp tų kitų merginų savo sąraše... Taigi tai tampa pagrindine fraze priedainio pradžioje. Filmas, kaip ir visi iki tol išleisti šio albumo vaizdo klipai, įskaitant ir albumo viršelį bei fotosesiją, yra smarkiai erotizuoti, drąsūs. Nors gal ir nenustebinsi persirengęs mergina, tačiau žiūrint į Sivaną ir turint galvoje, kad pats parašė dainą ir ją dainuoja, visgi stebina. Pasiklausykite.

 

Troye Sivan – One of Your Girls

[lyrics / žodžiai]

 

Everybody loves you, baby

You should trademark your face

Lining down the block to be around you

But baby, I'm first in place

 

Face card, no cash, no credit

Yes, God, don't speak, you said it

Look at you

Skip the application, interview

Sweet like Marabou

Look, look at you

 

Give me a call if you ever get lonely

I'll be like one of your girls or your homies

Say what you want, and I'll keep it a secret

You get the key to my heart, and I need it

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Everybody wants you, baby

Everybody

You should insure that waist

With the highest policy you can get

But nobody wants you bad as I do

Baby, let me plead my case

 

Face card, no cash, no credit

Yes, God, don't speak, you said it

Look at you

Pop the culture, iconography

Is standing right in front of me

Look, look at you

 

Give me a call if you ever get lonely

I'll be like one of your girls or your homies

Say what you want, and I'll keep it a secret

You get the key to my heart, and I need it

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Jūsų Maištinga Siela

Paveikslas: dailininkas Laurits Regnes Tuxen ir jo paveikslas vyro aktas

 

Sveiki,

Šį paveikslą aptikau visai netikėtai. Nužvelgiau ir perėjau prie kitų internetinių atsitiktinumų, tačiau teko sugrįžti atgal. Kažkuo užkabino. Atviras ekshibicionizmas, o gal XIX amžiaus pabaigos impresionizmo atšvaitai? Gal tas perdėtas lietuviškas drovumas (iki šiol nesuprantu, kaip reiktų deramai atskirti erotiką nuo tapomo nuogo kūno akto?) Ar tai ne tas pats? Tyrinėti ir perteikti tomis spalvomis, pasirinkta perspektyva savo matymo santykį su subjekto fiziniu kūnu?

Danų tapytojas, dailininkas Laurits Regnes Tuxen (1853-1927) gali pasigirti tiek marinistiniais, tiek aktiniais darbais, bet labiausiai tuo, kad jis tapė ir Anglijos karališkąją šeimą. Peržiūrėjau jo darbus. Labiausiai įstrigo šis. Iš tamsos, lyg nuo teatro užkulisių žvelgiama į apsirengusių ponų dailininkų galerą pro tamsų išraiškingo vyro formas, tarsi jis būtų užuolaida, o kartu tapoma iš atsitiktinai neparankios „pastatytos“ pozicijos.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: fotografas Peter Hujar, nuotraukos, aktai, LGBTQ+

 

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų: filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.

Peter Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.

Peter Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).

Kviečiu pasižiūrėti į Peter Hujar darbus.

Jūsų Maištinga Siela