Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 202: atpažink, kada ir kaip esi gėdinamas dėl savo kūno ir nesusitapatink su primestais standartais

 

Dažnai asmeniškai pagalvoju apie žmogaus gėdinimą. Ypač, kaip gėdos įrankis panaudojamas socialiniame žmonių gyvenime, kaip smarkiai iki šių dienų politikai visu tuo spekuliuoja gėdindami toliau ir kiek susižavėjusių ir pritariančių klausytojų jie pritraukia. Galvoju apie žmogaus prigimtinį kūną, kuris įkalintas mados industrijoje. Moterys savo krūtis įkalina liemenėlėse, vyrai priversti išlikti vyriški mados padiktuotame, jeigu jie save nori išlaikyti ne kokiais queer atstovais. Ir nors mada jau seniai šaukia apie jokių standartų nesilaikymą, mes vis dar į žmogaus nuogą kūną ir jo pridengimą linkę žiūrėti įtariai. Net guglės vaizdai blokuoja intymesnį turinį. Mums tai lyg ir sako: apsaugokime vaikus ir savo akis nuo... gėdos, nuo mūsų pačių nepridengtų. Tai keista, ar ne? Tačiau tai tik viena didelė apgaulė ir iliuzija, dėl kurios esame sutarę.
 
Afrikos gentys nepažįsta tokio kūno gėdino kulto. O ir Antikos skulptūros, keramika vaizdavo dažnai nuogus žmones. Kažkada mūsų civilizacija dėl šito nekentėjo. Koks sunkus ir ilgas išsilaisvinimas iš to šiandien. Neseniai aptikau nudisto vieno facebooko pažįstamo profilį, kuris keliauja nuogas dviračiu su nudistų vyrų bendruomene tiesiog Berlyno gatvėmis, vaikšto parkais, mėgaujasi saule ir tuo natūraliu būviu, kuris ilgą laiką iš žmonių tarsi buvo pavogtas. Tam tikra prasme aš jiems pavydžiu. Jie išsilaisvinę nuo pančių ir tai, manau, yra teisinga. Visada jutau, kad visuomenės standartai pakerta tikrąjį žmogaus būvį, verčia jį save įrėminti ir cenzūruoti, pradedant jo kūnu, bet ir baigiant jo socialiniais vaidmenimis. Visi, kurie šito nesilaiko ir išeina į paraštes, yra nusipelnę pagarbos. Kiekvienas jų progresyvumas atveda kitus į išsilaisvinimo galimybę nuo prievartos, uždarumo ir gėdos.
 
Radau keletą minčių šia tema.
 
***
 
„Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba jam tam yra priežastis.“ — Markas Tvenas
 
„Viskas, kas kilę iš krikščionybės, išrado gėdą – gėdą dėl kūno, gėdą dėl aistros, gėdą dėl žmogiškosios prigimties.“ — Frydrichas Nyčė
 
„Kūno neigimas yra didžiulė klaida. Siela ir kūnas yra viena.“ — Oskaras Vaildas
 
„Kūnas nėra daiktas, jis yra situacija: mūsų ryšio su pasauliu išraiška.“ — Simona de Bovuar
 
„Mes užgniaužiam savo kūno kalbą, nes išmokome bijoti to, kas natūralu. Gėda gimsta ne iš paties kūno, o iš svetimų akių žvilgsnio.“ — Anais Nin

 
Maištinga Siela

Knyga: Percival Everett "Džeimsas"

 

Percival Everett. „Džeimsas“ – Vilnius. Jotema, 2026. – p. 320.

 
Sveiki, skaitytojai!
 
Vaikystėje prisimenu, kad žiūrėjau tokį animacinį serialą, sukurtą pagal amerikiečių rašytojo klasiko Marko Twaino romano vaikams ir jaunimui Heklberio Fino nuotykiai, kuris originalo kalba pirmiausia išleistas Didžiojoje Britanijoje 1884 m., o po metų ir JAV. Kūrinys anuomet kalbėjo iš berniuko Heklberio perspektyvos apie Misūrio valstijoje esančiame miestelyje Hanibale juodaodžių gyvenimą ir Heklberio bei jo tėvo alkoholiko santykius. Knyga anuomet buvo sukurta po to, kai M. Twainas sukūrė sėkmingą Tomo Sojerio nuotykiai. Nors knyga nėra tęsinys, tačiau daugelis laiko kūrinį kaip pirmtako tęsinį, nes susitinka tam tikri veikėjai iš abiejų knygų. Šis Twaino kūrinys ne tik ekranizuotas, jo pasakojimus savaip interpretuoja ir transformuoja šiuolaikiniai rašytojai.
 
Garsus šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Percival Everett (g. 1956) yra laikomas vienu garsiausiu šių dienų JAV rašytoju, kurio kūriniai dažnai nominuojami įvairiems prestižiniams apdovanojimams, o vienas naujausių jo kūrinių Džeimsas (angl. James) tapo ne tik bestseleriu ir buvo nominuotas Booker Prize, bet ir pelnė tokius svarbius apdovanojimus kaip Pulitzerio, USA National Book Award. Džeimsas – tai pirmasis autoriaus romanas išverstas į lietuvių kalbą, o tai padarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla Jotema. Everett yra parašęs per 30 knygų, tačiau jis niekada nekartoja to paties žanro ar formos. Jo kūryboje susipina eksperimentinė proza, filosofinė satyra, vesternai, detektyvai ir poezija. Kritikai dažnai juokauja, kad pats Percival Everett yra tarsi atskiras literatūros žanras. Jis studijavo filosofiją, todėl jo kūriniuose gausu gilių intelektualinių sluoksnių. Jis tyrinėja tapatybės, rasės, kalbos, tikrovės ir moralės ribas, dažnai paversdamas sudėtingas filosofines idėjas įtraukiančiais, sąmojingais ir net absurdiškais siužetais.
 
Romanas Džeimsas itin giriamas internetinėse platformose. Buvau nustebintas, kad rimtosios literatūros kūrinys buvo vienas skaitomiausių 2025 metų puslapio goodreads.com  knygų, pastarojo sąraše paprastai dominuoja labiau populiariosios literatūros kūriniai, nereikalaujantys didelio literatūrinio gylio. Kai pradėjau skaityti Džeimsą, sukilo dvejopi jausmai. Ar tikrai ši knyga pelnė Pulitzerį? Už ką? Knyga iš pradžių sukelia infantilios literatūros įspūdį, kadangi parašyta itin taupia, paprasta, o kai kada apgaulingai primityvia kalba: sakiniai lakoniški, autorius vengia aprašymų, pagrindinis pasakotojas Džimas (tikrasis vardas Džeimsas) nelinkęs į plačius filosofinius apmąstymus. Kitaip sakant, šį romaną neprastai paskaitytų, atpasakotų ir paaiškintų vidutinių gabumų progimnazijos mokinys, kuris jau gali skaityti Dėdės Tomo trobelę. Visgi tai tėra tik pirminis įspūdis, nes perskaičius romaną susidėlioja kiek kitoks prasmių koliažas, kurį gali apmąstyti tiek augantis skaitytojas, tiek brandus, o tai yra, be jokios abejonės, universalios literatūros požymis.
 
P. Everett savai pertransformuoja ir interpretuoja M. Twaino Heklberio Fino nuotykius. Šių dienų literatūroje, ypač antikos kūrinių interpretacijos, sulaukė daugybės sėkmingų šiuolaikinių romanų. Tiesa, daugiausia fokusuojamasi į nutildytų, antraeilių moterų personažus, suteikiant joms atskiras istorijų perspektyvas. Kai kurie iš šių interpretacijų (nesinori sakyti perdirbinių, nes šis terminas netiktų tokiai literatūrai nusakyti) yra išties pavykusios, pvz., Margaret Atwood Penelopiada arba Madeline Miller Kirkė. Šįkart autorius, pats būdamas juodosios rasės atstovas, renkasi ne berniuko Heko perspektyvą, o suaugusio juodaodžio Džeimso perspektyvą, kuris M. Twain romane vaizduojamas šiek tiek naivokas ir priklausomas nuo kur kas gudresnio berniuko Heklberio. Iš esmės P. Everetto užduotis yra transformuoti kvailus, infantilius ir pritildytus juodaodžių vergų balsus literatūroje, o toks JAV klasikinis kūrinys kaip Heklberio Fino nuotykiai, laikomas neatsiejama JAV literatūros klasika, yra puiki galimybė kviesti visuomenę kalbėti apie rasinę (ne)lygybę šiandien, dėl kurios, kaip žinia, pastarieji penkeri metai JAV visuomenėje buvo tiek įtempti, kad daugelis nuo viso to pavargo.  
 
Autorius naudoja šį literatūrinį triuką: perkurti klasikinių kūrinių interpretacijas ir išplėtoti naujas perspektyvas. Romane veikėjas Džeimsas ne tik nėra kvailas, primityvus, bet jis moka skaityti ir šiek tiek rašyti, jis kalba kaip baltasis, tačiau esant šalia baltiesiems, jis, kaip ir visi vergai, kalba primityvia JAV pietinių valstijų kalba, kad vergvaldžiai ir toliau juos laikytų kvailais, primityviais ir nepavojingais. Džimas savo protingumą slepia net nuo Heklberio, tad net su juo didžiąją romano dalį bendrauja darkyta anglų kalba, kurios vertimą sukūrė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri nesibodi dažnai versti kūrinių, kuriuose reikia slengo, žargono ar tokias kalbos, kurią sukūrė P. Everett romane. Visgi toji naujakalbė neapsunksta, jos kūrinyje, tiesą sakant, nėra daug. Man regis, autorius kurdamas šį juodaodžių suokalbį norėjo atskleisti, kad anuomet vergų klasė tiek visuomenėje, tiek literatūroje dažnai buvo neišgirsta ir nuvertinama.

Percival Everett

 
Džeimso dvilypumo tema atskleista romane daugiasluoksniškai. Ne vien kalbiniu požiūriu, bet ir nuotykių siužetuose. Per atsitiktinumą Džimas nuperkamas keliaujančių dainininkų, kurie norėjo Džimiu pakeisti nuo jų atsiskyrusį tenorą, nudažyti jį baltai, o po to juodai, kad imituotų baltaodį, persirengusį juodaodžiu. Džeimsas nuperkamas už 200 dolerių, tačiau jam pasakoma, kad jis nebėra vergas, tačiau turi vis tiek trupei atidirbti tuos nelemtus 200 dolerių. Džimas svarsto vergovės ribas. Iš vienos pusės priklausyti pagal dokumentus šeimininkui reiškia būti tikru vergu, o netikru vergu – tai tarnauti už pinigus kitokiam šeimininkui. „...<...> Emmettas prašneko kaip bet kuris mano matytas vergvaldys. Keikė juočkius ir šaukė, kaip pasičiups botagą ir išplaks tave, o tada pakars ant ąžuolo (p 196)“. Iš esmės autorius to neanalizuoja, tačiau iš to išeina nemažai kritika kapitalistinei sistemai, kai kiekvienas iš mūsų iš esmės esame patys par(si)davinėjami vergai, priversti savo noru kitiems save eikvoti, kad būtų patenkinti tam tikri norai ir poreikiai. Įdomus ir Džeimso supratimas: jis šių vergovės skirtumų nepaiso, nes suvokia, kad tai tik ta pati vergovė, bet tik kitokia (veidmainiška?) forma, todėl pabėgęs nuo savo (ne)šeimininko, vis tiek yra gaudomas kaip tikras vergas, o tai tik laisvės iliuzija. Iš esmės autorius kviečia apmąstyti demokratinės vergovės ribas, kai dažnai dedamės tolerantiški ir humaniški, tačiau iš esmės norime savanoriško paklusnumo ir atsidavimo už tariamas švelnumo ir humaniškumo deklaracijas.
 
Autorius linkęs į istoriją įnešti mistinių elementų, kurie kelia nuostabą. Iš vienos pusės šis romanas yra nuotykiai ir iš esmės primena M. Twaino ar James F. Cooper romanų apie išgyvenimą ir atsitiktinumus sociumo individus persekiojamoje visuomenėje pasakojimus, o iš kitos – autorius tarsi Džimui suteikia orakulo, laisvės šauklio, pranašo misiją. Džimis nėra didelis rašytojas, tačiau jis gauna pavogtą pieštuką, svajoja apie knygas, nes yra slapta skaitinėjęs Hanibalo miestelio teisėjo bibliotekoje Apšvietos epochos mąstytojus: Voltaire‘ą, Jean-Jacques Rousseau, John Locke‘ą ir kt. Romane šie švietėjai pasirodo kritiškiausiomis Džimio akimirkomis kaip haliucinacijos ar sapno plano būtybės. Džeimsas su jais kalbasi apie laisvės ir vergovės idėjas, o tai jam suteikia jėgų atsitiesti ir siekti savo tikslų – grįžti į ūkį, išgelbėti žmoną ir dukrą. Taigi Apšvietos idėjos yra ne vien akademinis Džeimso žinojimas apie savo vertę, bet ir jėgos šaltinis, teikiantis dvasinės tvirtybės ir atsparumo brutaliame pasaulyje.
 
Romanas vaizduoja įvykius prieš pat Pilietinį JAV karą. Galiausiai šis karas prasideda ir Džimui sunku suvokti, kad jį kariauja ne juodaodžiai vergai, o baltieji prieš baltuosius. Hekas sako jam: „Matau, kaip labai tu ilgiesi savo šeimos, bet aš apie tai negalvoju. Pamirštu, kad tu jauti viską taip pat, kaip aš. Žinau, kad jas myli (p. 132-133).“ Daugelis vergvaldžių neturėjo sąžinės, nes jie buvo įtikėję, kad juodosios rasės žmonės ne tik buki, bet ir neturi sielos. Iš esmės spekuliacijos religijos tiesomis įgalino baltuosius pavergti kitus ekonominei naudai, užslopinti empatiją ir krikščioniškąjį gailestingumą iškreiptais įsitikinimais. Knygoje nuskamba idėja, kad jeigu didžioji visuomenės dalis nukankina individą, ji nėra kalta, nes negali būti kalti visi už tai, kas sutarta tarp daugumos dėl teisingumo sampratos. Viena svarbiausių romano temų – tikėjimas. Parodomasis religinis ir praktinis humanistinis. Džimis laiko save netikinčiu, jis atmeta krikščionių baltųjų Dievą, nes jis pernelyg adaptuotas ir pritaikytas baltųjų galiai ir žiaurumo siautėjimui, todėl šis Dievas savaime negali būti nei mylintis, nei gailestingas, nei teisingas, todėl jis negali būti ir tikras.
 
Apskritai romanas nepaprastai lengvai skaitosi ir kaip nuotykių literatūra, ir kaip nauja šių dienų vergovės interpretacija. Nors įvykiai vyksta XIX amžiuje, tačiau tikėjimo, teisingumo, paklusnumo ir galios problemos egzistuoja ir šiandien, tik sudemokratėjusiomis formomis. Per šį kūrinį galima apmąstyti už teksto pasilikusias prasmes apie žmogaus vertę, kitoniškumą ir tariamą toleranciją ir pakantumą, kurie dažnai pas mus yra netvirti, svyruojantys ir dažnai visuomenėje tik formaliai deklaratyvūs. Šiandien į Lietuvą plūsta tūkstančiai imigrantų iš Azijos ir kitų kraštų, regime šalies didmiesčiuose kitos rasės žmones, kurie vaikšto būriais, jaučiame visuomenėje kylančias politines įtampas visą tą suvalyti, norą sukontroliuoti, kad nebūtų pažeista mūsų pačių viršenybė. Ar tai toji pati galia, kuria tikėjo baltasis kolonistas amerikietis atsivežęs vergus į nukariautą žemyną? Knyga perskaitoma kaip dinamiškas nuotykis, tačiau, kad jame atsiskleistų dabarties tendencijos, reiktų stabtelėti ir gretinti nepasenusius, tik formą pakeitusius modelius, kad demaskuotume dažnai tariamą savo humaniškumą ir toleranciją. Šis kūrinys man, visų pirma, yra liniuotė pasimatuoti, o koks aš pats toje teisiųjų ložėje.
 
Maištinga Siela