Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 202: atpažink, kada ir kaip esi gėdinamas dėl savo kūno ir nesusitapatink su primestais standartais

 

Dažnai asmeniškai pagalvoju apie žmogaus gėdinimą. Ypač, kaip gėdos įrankis panaudojamas socialiniame žmonių gyvenime, kaip smarkiai iki šių dienų politikai visu tuo spekuliuoja gėdindami toliau ir kiek susižavėjusių ir pritariančių klausytojų jie pritraukia. Galvoju apie žmogaus prigimtinį kūną, kuris įkalintas mados industrijoje. Moterys savo krūtis įkalina liemenėlėse, vyrai priversti išlikti vyriški mados padiktuotame, jeigu jie save nori išlaikyti ne kokiais queer atstovais. Ir nors mada jau seniai šaukia apie jokių standartų nesilaikymą, mes vis dar į žmogaus nuogą kūną ir jo pridengimą linkę žiūrėti įtariai. Net guglės vaizdai blokuoja intymesnį turinį. Mums tai lyg ir sako: apsaugokime vaikus ir savo akis nuo... gėdos, nuo mūsų pačių nepridengtų. Tai keista, ar ne? Tačiau tai tik viena didelė apgaulė ir iliuzija, dėl kurios esame sutarę.
 
Afrikos gentys nepažįsta tokio kūno gėdino kulto. O ir Antikos skulptūros, keramika vaizdavo dažnai nuogus žmones. Kažkada mūsų civilizacija dėl šito nekentėjo. Koks sunkus ir ilgas išsilaisvinimas iš to šiandien. Neseniai aptikau nudisto vieno facebooko pažįstamo profilį, kuris keliauja nuogas dviračiu su nudistų vyrų bendruomene tiesiog Berlyno gatvėmis, vaikšto parkais, mėgaujasi saule ir tuo natūraliu būviu, kuris ilgą laiką iš žmonių tarsi buvo pavogtas. Tam tikra prasme aš jiems pavydžiu. Jie išsilaisvinę nuo pančių ir tai, manau, yra teisinga. Visada jutau, kad visuomenės standartai pakerta tikrąjį žmogaus būvį, verčia jį save įrėminti ir cenzūruoti, pradedant jo kūnu, bet ir baigiant jo socialiniais vaidmenimis. Visi, kurie šito nesilaiko ir išeina į paraštes, yra nusipelnę pagarbos. Kiekvienas jų progresyvumas atveda kitus į išsilaisvinimo galimybę nuo prievartos, uždarumo ir gėdos.
 
Radau keletą minčių šia tema.
 
***
 
„Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba jam tam yra priežastis.“ — Markas Tvenas
 
„Viskas, kas kilę iš krikščionybės, išrado gėdą – gėdą dėl kūno, gėdą dėl aistros, gėdą dėl žmogiškosios prigimties.“ — Frydrichas Nyčė
 
„Kūno neigimas yra didžiulė klaida. Siela ir kūnas yra viena.“ — Oskaras Vaildas
 
„Kūnas nėra daiktas, jis yra situacija: mūsų ryšio su pasauliu išraiška.“ — Simona de Bovuar
 
„Mes užgniaužiam savo kūno kalbą, nes išmokome bijoti to, kas natūralu. Gėda gimsta ne iš paties kūno, o iš svetimų akių žvilgsnio.“ — Anais Nin

 
Maištinga Siela

Asmeninis reakcijos testas: Agness Landau ant "Stiliaus" viršelio

Sveiki,

Išties šokiruojantis žurnalo „Stiliaus“ viršelis. Prieš 20 metų vargu, ar apie tokį dalyką galėjome pagalvoti mūsų Marijos žemelėje. Tiesą sakant, trikdo. Ir mane. Nesuprantu, ar tai, kad Raulis, tapęs Agness Landau, išgyvenęs transformaciją tiek sielos, tiek fizinį būvio kartu su visos žiniasklaidos skaitovais ir žvilgsniu tolimą žiūros tašką priartinęs prie to, į ką skaudžiai reaguoja mūsų visuomenė – į seksualinius klausimus. Juk žinote, pas tą lietuvį, viskas gi lentynėlėje turi būti sudėliota, viskas turi būti normalu ir taip, kaip kiekvienoje vištidėje... Aišku, tas natūralumo-normalumo per dominuojančias moralinės mados ir vertybių tendencijas trikdo ne mažiau nei šis žurnalo viršelis.

Na, gerai, prisipažinsiu, trikdo ne tiek šis azerbaidžianietis, kuris tapo moterimi, bet antraštė – „noriu šeimos ir vaikų“. Kitų akimis: tarsi negana to, kad ryžtasi save viešai „afišuoti“, dar ir koja primynė gerklę, kvapą gaudančiam homofobui– vaikų ir šeimos! Nesiruošiu nei smerkti, nei teisti. Tikriausiai Landau tapo pagaliau laiminga, o daugelis Lietuvoje paspringo purvu. Kaip šitaip galima? Ir atvirkščiai, jei operacija būtų nepavykusi, tikriausiai daugelis plotų katučiu. Koks sąlyginis žodis „laimė“. Bet ne apie tai...

Apie tai, kad žmogus pasakė, nesvarbu, po kokių kūno ir dvasios transformacijų, kad nori to paties, ko ir mes visi – artumos ir tęstinumo, nepaisant savo kūno reprodukcijos galimybių. Nori. Ir tapatinasi su kolektyvine visuomenės sąmone, su pamatinėmis vertybėmis. Ir pasakė tai pačiu mums dabar jau natūraliausiu būdu – ant žurnalo viršelio, rėkiančiai, ryškiai ir aiškiai – teiskit, bet nuteisti vis tiek negalit. Gal tai labiausiai ir sutrikdė. Žmogus, kuris kitų akimis mažų mažiausiai yra tik „padaras“, per savo tikslus ir troškimus tampa kažkuo, kas esame mes visi.

Ir visgi, žinant, šitą momentą, susikirtimą, kai suglumsti, susimąstai, vertybės, moralės, stereotipai byra vėl klijuojasi ir staiga pasimeti... Apibendrinimas lyg ir įvykęs, o jausena tokia, lyg vis tiek žmogus, šiuo atveju Agness Landau, būtų padaręs kažką negero, kažką įžeidęs, sumenkinęs, galų galiausiai pavogęs kažkokias moralines nuostatas. Ir visiškai manęs to netrikdytų, jei ir nuoga būtų pavaizduota Oksana Pikul su užrašu: noriu 10 vaikų! Tai tokie priėmimo ir sutrikimo momentai mane tikriausiai labiausiai ir testuoja, ir demaskuoja, atskleidžiant ne tiek tolerancijos ribas, bet tiek, kiek tu esi pats, žmogau, tapatus visuomenės stereotipais, o kiek nuo jų atitrūkęs. 

Jūsų Maištinga Siela