Kas tas vyras, kuris leido juodus dūmus per gėjų (LGBTQ+) eitynes? Lithuania Pride 2026 užkulisiai ir homofobija

 

Sveiki,

 

Turėčiau kažką pasakyti apie šį vyrą, stebėtinai fiziškai panašų į Petrą Gražulį. Norėčiau kaip nors, kad jo buvimas nieko netrukdytų ir netrikdytų, tačiau... Ką mano apie jį jo šeima, giminės? Toks jam pasitenkinimas kyla, kai jį policija surakina, o žurnalistai pyškina jo atvaizdą. Ar gali jis būti pakaltinamas? Kaip, pvz., Antanas Kandrotas-Celofanas? Ar galima pakaltinti Stanislovą Buškevičių? Tik juoktis. Tik juoktis. Tik juoktis.

 

Dėl birželio 6 dieną vykusio incidento, kai „Lithuanian Pride“ eitynių metu vyras į minią metė dūmų užtaisą, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.  Sulaikytas asmuo yra 1969 metais gimęs vyras. Kadangi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, galutinė bausmė ar pasekmės priklausys nuo tyrimo eigos ir teismo sprendimo, tačiau viešosios tvarkos pažeidimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numato įvairias sankcijas – nuo viešųjų darbų ar baudos iki laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo, priklausomai nuo veikos pavojingumo ir aplinkybių.

 

Vyras, kuris gimė 1969 m., visą savo likusį gyvenimą bus sietinas kaip nusikaltėlis prieš gėjus. Labiausiai, ko nemėgsta, tuo ir susipurvino. Argi ne likimo ironija?

 

Maištinga Siela

Ar Romos imperiją tikrai sugriovė gėjai? Iš kur atsirado šis įsitikinimas ir kodėl iš tikrųjų žlugo Roma?

 

Sveiki!

 

Vis galima viešojoje erdvėje išgirsti tokį pasakymą, kad toleruoti gėjų ir apskritai visų homoseksualų negalima, nes jie civilizacijai neša pražūtį, o kaip pagrindinis argumentas iš „iš oro“ pateikiamas argumentas, jog Roma žlugo būtent dėl ją užvaldžiusių gėjų (aliuzija į gėjų Europą, gėjų Briuselį ir gėjų diktatūrą, mafiją), pastarieji sietini su vertybių degradacija, nevaldomu seksualiniu ištvirkimu ir palaidu, lengvabūdišku ir disciplinos neturinčiu gyvenimo būdu.

 

Paskutinėmis dienomis socialiniuose tinkluose, besiruošiant LGBTQ+ eitynėms, vėl užplūdo mitiniai kaltinimai, kad Romą sužlugdė... homoseksualai. Tai absurdiškai juokinga, bet nutariau plačiau pasidomėti, iš kur šis homofobinis nepagrįstas įsitikinimas susiformavo ir kaip jis prigijo net tarp intelektualų, kurie tikriausiai tos senovės Romos istorijos nei girdėjo, nei jos išmano, bet MANO, KAD ŽINO, kas dėl jos žlugimo kaltas, bet manyti netolygu žinoti.

 

Kaip susikūrė šiuolaikinis mitas, kad Romą sužlugdė gėjai? Kas ir kodėl skleidžia šitą propagandą ir kam jis naudingas?

 

Idėja, kad Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas ar „gėjai“, yra ne istorinis faktas, o modernus mitologinis darinys, suformuotas XIX–XX a. konservatyviosios kultūros atstovų. Šis naratyvas atsirado bandant įpinti Antikos istoriją į šiuolaikinius politinius debatus apie moralę ir visuomenės tvarką. Užuot objektyviai analizavę sudėtingas imperijos žlugimo priežastis, šio mito kūrėjai pasitelkė „nuosmukio“ retoriką, kurią patys romėnai naudojo savo politiniams oponentams kritikuoti. Taip atskiri moralizuojantys komentarai iš senovės tekstų buvo išplėsti iki pasaulinės „teorijos“, siekiančios parodyti, kad neva nukrypimas nuo tradicinių patriarchalinės šeimos normų tiesiogiai lemia civilizacijų griūtį.

 

Šio mito ištakos glūdi pačių romėnų rašytojų, tokių kaip Tacitas, Svetonijus ar Juvenalis, darbuose, tačiau svarbu suprasti, kad jie seksualinį elgesį vertino visiškai kitame kontekste. Romėnų elito kritikai, rašydami apie imperatorių, pavyzdžiui, Nerono ar Heliogabalo, seksualinius nuotykius, siekė ne diagnozuoti seksualinę orientaciją, o pabrėžti politinį neveiksnumą ir nukrypimą nuo senosios Romos „virtus“ (vyriškumo ir dorybės) idealų. Šie autoriai savo politiniuose pamfletuose naudojo seksualumą kaip ginklą – apkaltinti vyrą „pasyviu“ seksualiniu elgesiu reiškė apkaltinti jį silpnumu, moteriškumu ir nesugebėjimu valdyti, o tai šiais laikais buvo klaidingai interpretuota kaip kova prieš „gėjus“.

 

Mokslinėje literatūroje šis mitas yra nuosekliai dekonstruojamas ir atmetamas. Istorikas Edwardas Gibbonas, savo fundamentaliame veikale „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“, nors ir minėjo moralinį nuosmukį, savo argumentus grindė krikščionybės įtaka ir instituciniu silpnumu, o ne seksualinėmis mažumomis. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Amy Richlin savo darbe „The Garden of Priapus“ arba Craigas Williamsas knygoje „Roman Homosexuality“, detaliai išanalizavo romėnų seksualumo sampratą ir patvirtino, kad „homoseksualumas“ kaip tapatybė Romoje apskritai neegzistavo. Mokslininkai pabrėžia, kad diskursas apie seksualinį dekadansą buvo tik retorinis įrankis, skirtas diskredituoti valdovus, o ne realus socialinis reiškinys, daręs įtaką imperijos karinei galiai.

 

Seksualumo suvokimas Romoje rėmėsi griežta hierarchija: svarbu buvo ne partnerio lytis, o tai, ar esi dominuojantis, ar pasyvus partneris. Romėnų vyrui buvo visiškai priimtina turėti lytinių santykių su vyrais, vergais ar prostitutėmis, su sąlyga, kad jis išlaikė savo, kaip piliečio ir „tikro vyro“, dominavimo poziciją. „Gėjai“ kaip socialinė grupė su bendrais interesais ar politine galia niekada neegzistavo; seksualinis elgesys buvo privatus reikalas, neatsiejamas nuo galios santykių, o ne politinė tapatybė. Taigi, romėnų visuomenė seksualiai buvo kur kas liberalesnė nei moderni Vakarų visuomenė, todėl kaltinimas „homoseksualų invazija“ yra anakronizmas, t. y. chronologinė klaida, kai įvykis, asmuo, daiktas, reiškinys ar idėja yra perkeliami į jiems nebūdingą laikmetį.

 

Galiausiai šiandieninis mitas apie „gėjus, sužlugdžiusius Romą“, yra pavojingas, nes jis ignoruoja tikrąsias Romos griūties priežastis: ekonominę infliaciją, nuolatinius barbariškų genčių įsiveržimus, valstybės aparato biurokratizaciją ir nuolatinius pilietinius karus dėl sosto. Šis mitas veikia kaip lengvai virškinamas, emocijomis grįstas paaiškinimas, leidžiantis tam tikroms ideologinėms grupėms išvengti sudėtingų geopolitinių ir ekonominių problemų analizės. Istoriškai patikrinus faktus, tampa aišku: Romos imperija žlugo ne dėl to, kad jos piliečiai gyveno per daug laisvą seksualinį gyvenimą, o dėl to, kad ji nebegalėjo atlaikyti milžiniško išorinio ir vidinio spaudimo, kurį suformavo šimtmečius trukusi imperinė ekspansija ir vėlesnė stagnacija. Toks būtų daugmaž istorinės tiesos kontekstas, bet ar nors vienam homofobui tai įdomu?

 

Maištinga Siela

Europos žemėlapis: kokios socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos kiekvienoje Europos šalyje

 

Europa negali be diskriminacijos?
 
Šis žemėlapis vizualiai suskirsto Europos žemyną į tam tikras zonas ir regionus pagal tai, kuri konkreti visuomenės grupė šalyje patiria daugiausia diskriminacijos ar išankstinio nusistatymo. Žemėlapio suskirstymas atspindi skirtingas sociopolitines realijas, istorines migracijos bangas bei kultūrinius kontekstus, kurie skiriasi priklausomai nuo Europos regiono – nuo Vakarų ir Šiaurės iki Rytų bei Pietų šalių.
 
Šiaurės Europos regionas, apimantis Skandinavijos šalis (Norvegiją, Švediją, Suomiją), bei žemėlapio pakraštyje esanti Turkija yra išskirti bendra juoda spalva. Šiame bloke kaip labiausiai diskriminaciją patirianti grupė įvardijami arabai. Tai glaudžiai susiję su pastarųjų dešimtmečių migracijos tendencijomis ir visuomenėje kylančiomis diskusijomis bei įtampomis dėl integracijos, kultūrinių skirtumų ir pabėgėlių politikos šiuose kraštuose.
 
Vakarų ir dalis Pietų Europos šalių žemėlapyje yra fragmentuotos į kelias skirtingas grupes, atspindinčias specifinius etninius ir religinius kontekstus. Prancūzijoje dominuoja žalia spalva, nurodanti musulmonus, o kaimyniniame Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje) bei Maroke (kuris žemėlapyje pažymėtas rožine spalva) išskiriami marokiečiai. Vokietija ir Austrija nuspalvintos pilkai, akcentuojant diskriminaciją prieš turkus, kas istoriškai paaiškinama didelėmis šių šalių turkų imigrantų bendruomenėmis. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė ir Italija vizualiai susietos per juodaodžių bendruomenės patiriamą diskriminaciją.
 
Rytų Europos regionas, nusidriekęs per Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą bei Serbiją, yra nudažytas vientisa mėlyna spalva, o pagrindine diskriminacijos ašimi čia įvardijami gėjai (LGBTQ+ asmenys). Šis pasidalijimas rodo aiškią takoskyrą tarp labiau konservatyvių Rytų Europos visuomenių, kuriose tradicinės vertybės ir teisinės bazės trūkumas sukuria didesnę socialinę atskirtį seksualinėms mažumoms, palyginti su etninėmis ar religinėmis grupėmis. Iš šio bloko išsiskiria tik Rumunija, nuspalvinta raudonai, kur didžiausią atskirtį patiria romų tautybės žmonės.
 
Galiausiai, žemėlapyje pastebimos baltos „Nėra šaltinio“ (angl. No Source) zonos, apimančios Balkanų šalis, Šveicariją bei Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją, Estiją). Šis suskirstymas rodo, kad pirminiame duomenų rinkinyje trūko tikslių ar palyginamų statistinių duomenų apie šias teritorijas. Vis dėlto, edukaciniame kontekste šios baltos dėmės atveria erdvę diskusijai apie tai, kaip svarbu atlikti vietinius tyrimus ir gebėti atpažinti neapykantos bei heiterinimo apraiškas savo artimoje aplinkoje.
 
Maištinga Siela

Vytautas Sinica švenčia 36-ąjį gimtadienį! Noriu palinkėti mažiau šakių, deglų ir daugiau smegenų

 

Reikia plėsti lietuvių kalbos žodžių reikšmes, nes cinizmas ir sinica - tai tas pats, sinonimai be konotacijos. Reikia tikrai smarkiai save mylėti ir įtikėti esantį teisuolį ir iš to uždarbiauti, durninant kvailesnius. Bet ar ne bičių tranai nuveikia sunkius darbus, atskiria kas yra kas ir mums parodo mūsų pačių liaudies įvairovę? Fašistuojantys radikalai (tokie kaip Vytautas Sinica) visada mus gelbėja, įteigdami, kad reikia statyti sienas nuo gėjų, imigrantų, rudaakių ir reptiloidų. Gerais ketinimais pragaro keliukai trinkelėmis grįsti.

 

Su gimtadieniu!

 

Lai košė kubile virsta protaujančiomis smegenimis.

 

Maištinga Siela

Ką atsakyti homofobui, kai šis vėl kalba apie šeimos apsaugą nuo LGBTQ, jų ėjimą prieš gamtą, ideologijos brukimą ir tiesiog... heitina?

 

Sveiki,

 

Iš esmės niekas nepadės, jeigu homofobo artimoje aplinkoje nebus pačių homoseksualų, o geriausiai tokius pamoko jų pačių vaikai homoseksualai, tad jie atmeta bet kokius paistalus apie tai, kad REIKIA IŠSIUGDYTI ATŽALAS HETEROSEKSUALIUS. Jie tiesiog nepajėgūs priimti to, kad patys susimovė.

 

Kita vertus, homofobai labai jautrūs dėl savo šeimos, jie 100 proc. įsitikinę, kad LGBTQ žmonės nori kažko iš jų šeimos. Užuot bendravę su savo šeima ir vaikais, stiprinę tarpusavio ryšius, homofobai rėks, kad gėjai ir lesbietės kėsinasi į šeimas. Ką patys padarė dėl savo šeimos, nežinia, bet ir jie tikriausiai patys nežino.

 

O iš tikrųjų lietuviams homofobams yra atsibodęs liberalizmas ir tolerancija, jie tiesiog ištroško diktatūros, ir ne bet kokios, o tos rusiškos su Putino kvapeliu, kuri paliudytų tik jų pačių tariamą dominuojančią „tiesą“ apie žmonių seksualinę įvairovę, t. y., kad visi iškrypę, o jie tai labai puikūs ir „normalūs“. Tokiems, kurie dažnai kaip liaudies dainą užtraukia apie brukamą lyčių ir seksualinės orientacijos įvairovės propagandą, reikia rodyti du pirštus: 1) vidurinį (Fuck You!); 2) smiliumi į Baltarusiją ir Rusiją, jeigu vakarų tolerancija ir liberalizmas smarkiai išsekino jautrias homofobų širdeles.

 

Maištinga Siela

Liudvika Trasykytė–Raslanienė: homofobė sąmokslo teorijų mylėtoja ir kultūros viceministrė? Algirdas Raslanas dovanoja valdžiai savo žmoną!

 

Sveiki,

 

Viena komentatorė sulaukė daugybės patiktukų, kai po panašiu įrašu apie skandalingą Liudvikos Trasakytės-Raslanienės įrašų kopijų pakomentavo: žurnalistai lenda į svetimus triusikus, kas kam rūpi, kas ką postina. Sakyčiau, viskas būtų labai tvarkoje, jeigu šie žmonės būtų ne viešojo sektoriaus, tiksliau – ne politikai, kurių galia ir sprendimai veikia kitų gyvenimus, tad priešingai – reikia betarpiškai žiūrėti, kas ateina į valdžią, kad kuo mažiau žemaitaičių, gražulių ir t. t. Liudvika Trasakytė-Raslanienė, nelipdant kažkokių išgalvotų etikečių, o žiūrime į jos pateiktis, aiškiai šviečiasi homofobija, kurią puikiai iliustruoja propagandinių heiterių sukurti kvaili memai: velnias siuva LGBTQ vėliavą. Kai turi homofobines nuostatas, niekas neišmuš, nebent... jei tavo paties/pačios vaikas prisipažintų esąs homoseksualus. To ir linkiu Liudvikai Trasakytei-Raslanienei.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Rita Tamašunienė, teisingumo ministrė, neslepia savo antidemokratinės pozicijos ir homofobijos

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar egzistuoja Lietuvoje demokratija? Žinoma, kad ne. Ar egzistuoja interesų grupuočių korumpuota politika? Tikrai taip! Kaip šita lenkų, atleiskite, Rita Tamašunienė lyg žiurkė prasigraužė iki Ministrės posto, jūs galite man pasakyti? Ir dar ne bet kokio, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės, kuri absoliučiai nieko, užuot savo partijos interesų, nemato šioje pozicijoje. Tai yra tas pats, kai šėtonas bažnyčioje veda šventas mišias ir gano sielas. Šiaip mano supratimu visais laikais demokratija ir išrinktieji turėjo aptarnauti ne vien savo rinkėją, bet ir ginti mažuosius, pažeidžiamuosius, nes tokia lyg ir Vakarų civilizacijos demokratijos pareiga, tačiau mūsų politikai kaip susividuriavę visada pirmiausia bruka savo homofobines ir iš „tradicinių šeimų“ patalynių atneštą supratimą. Tiksliau net ne supratimą, o apgailėtiną atsilikimą progresyviais klausimais.

 

Kaip apmaudu, kad beraščiai tampa rašto ministrais, o kvailiai proto etalonais, kurie, kaip Rita Tamašunienė, akivaizdžiai savo interviu teigia: tik nepykdykime daugumos, nekiršinkime, jie už mus balsavo, geriau jiems pataikaukime ir nusilenkime, paaukodami mažumas prastesniam teisingumo variantui. Blet, tą sako blizgančiomis nuo vazelino akytėmis Rita Tamašunienė, „teisingumo“ supermenė! Mūsų valstybė tiesiog neįgalumo ir persisotinusi šių atvirkštinių šleikštulių, žulikų ir be kompetencijos buožgalvių, akivaizdžiai spjauna į Vakarų civilizacijos vertybes ir peza tokius dalykus. Apmaudu, kad nuo tokios Ritos Tamašunienės priklauso kitų gyvenimai. Kaip negalima balsuoti už visokias padlas, aš nesuprantu.

 

„Mes ieškome ir analizuojame, ką mes dar galėtume pateikti Seimui. Bet, mano vertinimu, būtų sveikintina šios kadencijos Seimo ar Seimo narių grupės iniciatyva. Mes visi esame išrinkti rinkėjų ir, sutikime, du trečdaliai žmonių yra prieš tokius įstatymus. <...> Tačiau ar aš atnešiu tokį Partnerystės įstatymą, kokio laukia LGBT bendruomenė, tai tikrai ne, nes mes, kaip partneriai, atėję dirbti [į Vyriausybę], labai aiškiai deklaravome, kad tai prieštarauja mūsų programai. Tai būtų žmonių, kurie tikisi iš mūsų kitokios politikos, apgavystė.“ Rita Tamašunienė. Apie kokią programą ši idiotinė politikė gali dar kramtyti, atleiskite?!!

 

Apgailėtina.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gerda Kancieriūtė apie tai, kaip heteroseksulius asmenis LGBTQ+ vėliava padaro homoseksualais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tai aiški žinutė, apie ką siekia būti ši organizacija. Ar tai ne tiesus prievartavimas būti tokiu pačiu? Paaiškinkite, kaip tradicinės seksualinės orientacijos nariai galėtų nešti tokią vėliavą visomis prasmėmis?“ Gerda Kancieriūtė (g. 2001), Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkė (buvusi?)

 

Pradėkime nuo to, kad tradicinė orientacija, gerbiama Gerda, niekada neegzistavo ir neegzistuos. Visos orientacijos jau egzistavo tikriausiai nuo... urvinių laikų ir niekas seksualinės traukos nesukūrė, ji yra prigimtinė! Tik visuomenė skirtingais istoriniais etapais seksualumą diferencijavo ir priėmė labai skirtingai.

 

Šiek tiek gėda ir apmaudu, kad socialdemokratai, kurie šiaip turėtų būti įsipareigoję kaip jokia kita konservatyvi partija būti arčiau žmogaus, ypač mažumų ir vesti juos į visuomenę, šviesti, ginti ir apsaugoti, viešai kelia pajuokos vertus klausimus. Gal Gerda Kancieriūtė sumaišė partijas ir jų viešai deklaruojamas vertybes? Auuuuch socialdemokratų rinkėjams, kurie metė į balsadėžę tikėdami pokyčių žmogaus teisių srityje. Nebeperfrazuosiu viso Kancieriūtės pasisakymo apie tai, kad negalima mokyklose kalbėti apie LGBTQ+, tegu mažumos tyli dėl heteroseksualių vaikų tėvų ramybės, paaukokime mažumas, nes tradicinės šeimos turi būti apsaugotos, tai tiesiog... juoda žibalo dėmė visame socialdemokratų miraže. Bet verta paanalizuoti, kad Gerda Kancieriūtė nori pasakyti šiuo pasakymu?

 

Ogi verčiant į normalią kalbą išeina taip, kad, jeigu heteroseksualas laiko LGBT vaivorykštės vėliavą, jis savaime tampa... homoseksualus. Kitaip sakant, jeigu skaitai komiksą apie super didvyrius, tu tampi, tarkim, supermenu, nes tokia Kancieriūtės logika ir ji priklauso Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungai. Tai ne tik ne progresyvu, bet ir labai pavojinga, kai, atrodo, išsilavinę ir šviesūs jauni žmonės tik iš dalies dedasi tokiais, tačiau iš tikrųjų yra manipuliatyvūs jaunieji politikai, perėmę posovietinį senųjų politikų mentalitetą ir retoriką – vilkas prie oželių namo su paplonintu balseliu. Kol tokie bus renkami ir ateis į valdžią, niekas nesikeis. Taigi, kol egzistuos Gerda Kancieriūtė šioje ar bet kurioje partijoje, nebalsuosiu nė už ką, tą raginu daryti ir jus. Tiesiog negalima šitaip apsileisti, sekite, ką kalba į politiką besibraunantys jaunieji politikai, nes nuo jų tamsumos gali priklausyti kitų likimai.

P. S. Mažas papildymas

 

Kai reikalai pasisuko nemalonia linkme, nes partijoje pasisakiusiųjų prieš panelę Gerdą atsirado ir daugiau, ji per kelias dienas sukalė viešą laišką, kurios viena vieta labai svarbi ir papildanti ankstesnius pasisakymus: „Švietimo sistema ir taip susiduria su daugybe rimtų iššūkių: mokytojų trūkumu, ugdymo kokybės problemomis, vaikų psichikos sveikatos klausimais. Vietoje to, kad spręstume šias svarbias problemas, į švietimą prievarta bandoma įstumti viena ideologija – LGBTQ+ aktyvizmą, nepaisant tėvų, mokytojų ir plačios visuomenės pasipriešinimo.“ Ką tu padarei, kad netrūktų mokytojų? Nieko. Ką padarei, kad mokiniai jaustųsi blogiau? Pasisakei prieš įvairovės integraciją. Taip jau peršasi šis pasisakymas, bandant glaistyti savuosius įsitikinimus. Noriu atkreipti dėmesį, kad taip laviruoja didžioji dalis pasisakančių ir prieš partnerystę ir kitus LGBTQ matomumo ir saugumo reikalus.

 

Ką vėl daro p. Gerda? Kaip ir daugelis veteranų politikų atkartoja manipuliatyvius metodus, t. y. uždenkime iškilusią problemą kaip antraeilę labiau matomomis problemomis, t. y. „jie“ laukė 5 metus? Palauks. Laukė 10 metų? Palauks. Laukė 15 metų? Palauks. Ir t. t.. – žodžiu, bandymas sumenkinti šių dienų kasdienybę, dangstant nuomonę klišėmis apie kitas, „rimtesnes problemas“, nes niekas nenori žiūrėti į veidrodį, kadangi sunkiausia žmogui pakeisti įsitikinimus. Bet kas jaunam žmogui mokykloje gali būti atidėta ir nesvarbu? Kad nėra fizikos mokytojų, ar kad kasdien į tavo kuprinę prispjaudo klasiokai? Žodžiu, man sunku suvokti Gerdos propagandą, nes tiesiog... galvoje netelpa.

 

Maištinga Siela

Teisėsaugos dvilypumas: Klajumui – nemalonumai, o heiteriui už grasinimą nupjauti Pauliaus Ambrazevičiaus galvą – nieko?

 

Sveiki,

 

Ar žinojote, kad Lietuvoje net tarp teisėsaugos atstovų ir vykdytojų yra skirtingi įstatymai? Tai diskredituoja tiek policiją, tiek apskritai teisėsaugą. Už tai, kad Dominykas Klajumas, žinomas komikas, pajuokavo apie žemaūgius, generalinė prokurorė kreipėsi į policiją, prašydama įvertinti Klajumo tinklalaidėje nuskambėjusius teiginius ir nustatyti, ar nebuvo padarytas nusikaltimas. Policija vertina, ar buvo neapykantos kalba, to paties ėmėsi žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Štai aną savaitę kitas viešai puikiai žinomas žmogus Paulius Ambrazevičius pasidalijo atviru žmonių homofobiniais išpuoliais, nes savo paskyroje pasidalijo nuotrauka iš „Pride“. Parodęs ištrauką apie atvirą grasinimą nupjauti Pauliui galvą, sulaukė iš policijos... kad piktasis internautas tik pajuokavo, tad tereikia, supraskite, apsiraminti ir nekreipti dėmesio.

 

Neapykanta ir humoras labai įdomiai interpretuojami, kaip ir patyčios iš žemaūgių ir homofobijos apraiškos. Nes supraskite, jeigu homofobija – tai nieko rimto ir tik juokeliai, o jeigu jau iš ko kito – laikas susizgribti ir viską nuodugniai tirti. Suprantu, kad policija iki apsišikimo turėtų analizuoti tūkstančius panašių homofobinių grasinimų kasdien, tad paprasčiausiai yra iš tingėjimo linkusi tirti veikiau patyčias iš mažų žmonių (nesakau, kad jie nesvarbūs, jie irgi svarbūs, kaip ir visi), nes tokia... Lietuvoje, deja, diferenciacija.

 

Suprantu, kad Klajumas yra influenceris, jo turinys veikia mases, bet ar kiti nėra verti apsaugos? Tos pačios, už kurią instancijos ir pareigūnai, tyrėjai gauna algą iš tų pačių žmonių sunešto iždo? Labai gerai, kad nuskambėjo Pauliaus situacija, nes su tokia susiduria praktiškai kai kas kasdien. Pats idiotiškiausias po piktybinio internetinio išsiliejimo būna klaksėjimas bembio akutėmis: aš tik pajuokavau, juk nerimtai taip maniau, o galų gale tai tik mano nuomonė... Nuomonė ir heitinimas – dvi sesutės per kalniuką kartais sueinančios, ar ne? Įdomiausia, kad Klajumas išties tą sakė juoko formoje (nors suprantu, kai ką tikrai įžeidė), o Pauliaus heiteris – ne, tačiau sprendimai ir dėmesys atvirkštinis. Laikas vėl atsiversti A. Camus filosofiją apie absurdą. Nes dar labai didelė dalis komentuoja, kad Gražulio homofobiniai pasisakymai yra super, nes jis patriotas, ypač juo žavisi jo rinkėjos, kurios net negirdi, kad Petras kalba apie moterų paklusnumą vyrams. Bet kokia moteris, Petro rinkėja, nori būti paklusni? Nuo čia ir prasideda, kad esame beveik įsiteisinę homofobiją kaip kultūros reliktą, tad ir žuvis pradeda kartais pūti nuo galvos, nes tas, kas turėtų ginti, tiesiog tyliai rūko kampe ir laukia, gal netgi džiūgauja.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dainius Kepenis ragina susimąstyti: legendinis memas, kuris išties leidžia susimąstyti apie Dainių Kepenį (Pridemonth)

 

Sveiki,

 

Praeina internetiniai amžiai ir epochos, bet ima ir vieną dieną iškyla visu gražumu tai, kas pamiršta ir atsidengia visu gražumu Anus Penis. Nes... tikriausiai reikia ne tik raginti kitus mąstyti, bet ir pačiam mąstyti, ką ir dėl ko, o svarbiausia – KAIP ragini mąstyti. Memai, kurie nesensta.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Vytautas Raskevičius apie išpuolius ir homofobiją

„Per ketverius metus Seime susidūriau su tikru neapykantos cunamiu – nuo žeminančių žinučių ir grasinimų nužudyti iki kolegų Seimo narių peržegnojimų ir homofobinių užrašų ant mano tėvų namų Kaune. Bičiuliai dažnai manęs klausdavo: „Tomai, kaip tu išlieki toks ramus?“  [...] Ilgainiui atėjo suvokimas, kad neapykanta mus gali sužeisti tik tiek, kiek patys tą leidžiame. Manau, kad šią istoriją svarbu papasakoti, nes noriu, kad nė vienas žmogus Lietuvoje – nepriklausomai nuo to, kas jis yra – nebūtų įbaugintas ir nutildytas piktai šaukiančių komentatorių. Niekada neišsigąskite. Nepasiduokite. Jūs esate nuostabūs.“ Tomas Vytautas Raskevičius

Šios dienos citata: Zita Šličytė, homofobinis pasisakymas apie LGBTQ žmones ir Stambulo konvenciją

 Sveiki,

Trumpam Lietuvos žiniasklaidą sudrebino visuomenės veikėjos Zitos Šličytės pasisakymas Kovo 11-osios proga apie Stambulo konvenciją ir žmones, kurie, anot kalbančiosios, skatinami tapti belyčiais. Ką aš galiu pasakyti? Lyg ir svetima gėda, bet lyg ir apie mus pačius. Jos pasisakymas, žinoma, viešojoje erdvėje sulaukė pasmerkimo, tačiau net neabejoju, kad Šeimų maršo atstovai savo forumus susprogdino tarsi metuose būtų paskelbtos antros Kalėdos. Kol homofobai puotauja ir džiūgauja, visgi viešojoje erdvėje dominuoja kritiškas požiūris į Z. Šličytės pasisakymą.

Neseniai perskaičiau tokį pasakymą, kad geriau Lietuva gėjiškoje Europoje, nei Putino hitleriniame režime. Ar tikrai jau yra taip blogai, jeigu laisviems žmonėms leisime būti tuo, kuo jie nori būti ir jaučiasi esą? Tai kam dėl to Kovo 11-oji ir toji laisvė, jeigu vis dar norime žmonėms apynasrio, suvaldyti jų individualybes, susisteminti ir sunorminti jų gyvenimus? Žinoma, kiekvienas tą laisvę supranta vis kitaip ir ponia Zita gali turėti savo poziciją, tik šiek tiek gėda, kad šis ideologinis performansas įvyko tokia proga ir buvo atsiųstas kaip signatarų Trojos arklys. Nesame apsaugoti nuo bukumo. Iš kitos pusės galbūt tai netgi naudinga, nes tokie vieši pasisakymai leidžia greičiau vykti visuomenės lūžiams, nes tos problemos išlenda į viešumą ir tampa aktualios, matomos. Kitaip sakant, homofobė Zita Šličytė pati to neįtardama pasitarnavo Lietuvai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Elžbieta Latėnaitė apie homobojiją ir poreikį kalbėti apie savo seksualinę orientaciją

 

Sveiki,

Kol vieniems kyla klausimas, kam reikia viešinti ir demonstruoti(s) savo seksualinę orientaciją, nors patys nuo ryto iki vakaro tai demonstruoja, kitiems klausimų, kodėl reikia tai viešinti, jau nebekyla. Aktorė Elžbieta Latėnaitė (g. 1986) jau kuris laikas dėmesio centre dėl to, kad socialiniame savo tinkle prabilo apie savo biseksualumą. Šiandien cituoju jos mintį.

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Igor Jelinčuk (Igor Jelincuk) linki gaidžiui padvėsti

Sveiki,

Iš pažiūrų mielas, švelnus vyrukas Igor Jelincuk (tikriausiai Igor Jelinčuk), kuris savo jau ištrintoje facebooko paskyroje dalijasi kačiukų ir mažamečio sūnaus nuotraukomis rašinėja gąsdinančius ir grasinančius įspėjimus į privačius profilius homoseksualams. Homofobija! Keisčiausia, kad jis rašo ne tiek su klaidomis, kiek tapatindamasis, cituoju: „mūsų Lietuvos bičai“, nors pats, kaip suprantu, pagal vardą ir pavardę yra net ne lietuvių kilmės ir dažnu atveju, kad ir kaip palaikau tautines mažumas, jie dažniausiai būna patys tų "bičelių" neapykantos aukomis, todėl netikiu jo susitapatinimu su "bičeliais". Nebent čia taip neapykanta vienija?

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų kaltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kodėl Partnerystės įstatymo nepriėmimas tapo gėdingu Lietuvos istoriniu įvykiu?

 

Sveiki, 

Kol homofobai savo storuose socialiniuose tinklapiuose masiškai džiūgauja, kad vakar nepriimtas Partnerystės įstatymas, vis labiau pastebiu, kaip šioji valdžia yra linksniuojama keiksmų, Ingrida Šimonytė vadinama „lezbe“, o kitos politikės moterys žeminamos dėl to, kad jos moterys. Nenoriu klijuoti etikečių, tačiau akivaizdu, kad tokių neapykantos, nepakantumo ir patyčių pliūpsnį skleidžia sąmokslų teoretikų ir žaliomis „Už tradicinę šeimą“ socialiniuose tinkluose logotipais pasisakantys žmonės. Jie vis garsiau kalba ir skleidžia panieką, trokšta kažin kokio perversmo ir tai siečiau, aišku, su bejėgystės požymiu dėl pandemijos, o ne dėl to, kad valdžia kažką blogai daro. Darbai nėra netgi peržiūrimi, jie netgi nevertinami, o tiesiog stačiai tašomas etikečių ir neapykantos kryžius ir visai nesvarbu, kokiomis temomis pasisako politikai.

Ką tai sako? Pritarčiau I. Šimonytės minčiai, kad didelė dalis lietuvių, kurie turi prastą išsilavinimą ir negeba konstruktyviai mąstyti (tas juos labai žeidžia, jau pastebėjau), nepriima vakarietiškų vertybių. Netgi, sakyčiau, tarp tokių švysteli antivalstybinės mintys ir troškimai, kurie sietini, sakyčiau, su sovietinės valdžios režimu, kaip antai pasakymas: „anksčiau bent jau buvo tvarka“. Tikrai? Pasiilgome tokios tvarkos, nes nepatinka vaivorykštės suolelis Rotušėje? Tikrai šito užtenka, kad vėl bėgtume į KGB glėbį? Vis didesnį nerimą kelia ir tarp tos nepasitenkinimo ir neapykantos valdžia kalbos sraute slystelintys fašistiniai Lokušenkos palaikymai ir netgi atviri sarkastiški pasityčiojimai iš 26 metų suimto žurnalisto Pratesevičiaus, cituoju: „dabar batka paauklės berniuką, taip jam ir reikia, kad bandė sugriauti valstybę“. Šitie pasisakymai skamba po Partnerystės įstatymų straipsniais kaip troškimas to, ką šiandien turi Baltarusija. Šioji didžiulė minia (labai didelė dalis iš Šeimų maršo rokiruotės!) tiesiog beviltiškai trokšta jų tautinę ideologiją stiprinančio diktatoriaus, cituoju: „kad būtų tvarka“.

Kas nutiko, kad vakarietiškos vertybės, supratimas, jog kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, dingo? Puikiai pamenu, kaip 2004 metais referendumu nusprendėme, kad mums reikia Europos, mums reikia laisvių, įvairovės, o šiandien užtrenkiam mūsų vaikams ir sau galimybes gyventi lygiateisiškai ir oriai. Kai nieko nesuprantantis politikas suokia, kad šis įstatymas buvo nepriimtas dėl to, kad trūksta diskusijų ir dialogo, man norisi užvažiuoti lazda per kuprą: ar tikrai? Jau 30 metų veikia LLG, jau suorganizuoti kino forumai, jau išleista daugybė lankstinukų, sukurta debatų, TV laidų, Vilniuje būta jau trys „Baltic Pride“ su eisenomis, programa, edukaciniais renginiais, kiek straipsnių ir argumentų... Ir vis tiek dar kažkam dešimtimis metų tos veiklos ir diskusijų per mažai? Kažkas jau tris dešimtmečius laukia, kol galės pradėti gyventi orų gyvenimą, tai ne tik, kaip mėgsta kai kurie prisižiūrėję prastos pornografijos, svaidytis žeminančiais epitetais LGBTQ asmenų pusėn, kad šis įstatymas leis jiems pusnuogiams vaikščioti sausio mėnesį po gėlių turgelius. Tokius idiotiškus komentarus skaitydamas suvokiu, kaip žiauriai reikėjo šio įstatymo visų pirma dėl psichologinio saugumo garanto, kad aš esu toks pat vertingas, kaip ir bet kuris. Kad man nereikia, cituoju homofobą, „meilę demonstruoti“, aš gyvenu kaip ir bet kuris, o ne keičiu vaidmenis, kai tik užsidaro šarvuotos namų durys...

Viena moteriškė paprašė parodyti jai bent vieną gėjų ar lesbietę, kuris būtų nesaugus ir nukentėjęs. Įsivaizduojate, kol nėra lavonų, tai jokių grėsmių nėra? Prieš kelerius metus Gedimino prospekte du vaikinus sumušė, nes per pėsčiųjų perėją ėjo tiesiog susiėmė už rankų. Nes juk poros taip daro, bet dėl to niekas jų nekaltina demonstravimuisi. Bet aš ne apie fizinį smurtą, o apie tą toksišką aplinką, kuri prasideda dar mokykloje, švietime, kaip neigiamos laisvės ir įvairovė, kai tėvai priešinasi tiesiog civilizuotam vaikų supažindinimui apie tai, kad egzistuoja santykiai ir tarp vienos lyties asmenų (juk ne sekso mokoma, o pagarbos!). Bet kai tėvai patys neturi tuo atžvilgiu jokios pagarbos, tai nenori, kad ir vaikas už juos būtų šiuo klausimu pranašesnis. Kad ir kaip gerbčiau edukologę Viliją Targamadzę, nes daugeliu klausimu ji labai teisi, visiškai nepalaikau jos antiedukologiškos ir antipedagogiškos pozicijos dėl šių klausimų. Jos asmeninės vertybės absoliučiai netinka Socialdemokratų partijai, o pastaroji pagal savo programą iš esmės turėjo apginti ir balsuoti už šį Partnerystės projektą. Akivaizdu, kad pas konservatorius daugiau socdemų, nei pas pačius socdemus.  

Kol Puidokas su Gražuliu neslepia nuopelnų ir džiaugsmo „apgynę Lietuvą“, bet, deja, taip ir nesuvokė, kad dalį savo tautiečių tiesiog kerziniu batu nuspyrė nuo skardžio ir nuėjo gerti šampano. Ar 1991 metais, gaudami laisvę, galėjome susapnuoti, kad šitie „tradiciniai“ vieną dieną skaldys Lietuvą, nuteikinės lietuvį prieš lietuvį, gebės prisidengę šeimos sąvokomis tiek prikaišioti mitologinių pagalių ir trukdyti tiesiog mėgautis visiems saugiu gyvenimu, ypač tokiu pandemijos sudėtingu metu, kai visi pikti – per anos dienos parą  žmogžudystė, sūnus užmušė motiną. Labai lengva piktintis ir manyti, kad siauromis nuostatomis ir sovietiniais įsitikinimais galime pagerinti pasaulį. Prisikurdami priešų ten, kur jų nėra, mes iš tikrųjų užkamšome savo menkus gyvenimus kasdienybės pasipiktinimais ir manome, kad atstovaujame kažkokiai pamintai teisybei, o dar blogiau – trokštame kovos, protestų ir mitingų, daug referendumų, daug peticijų ir kitų dalykų, įtikėję, kad daugumos nuomonė gali, pavyzdžiui, nuspręsti mažumų gyvenimo kokybės ir orumo klausimus be kompetencijų, be realaus žinojimo, mokslinių žinių, vien tik iš to, ką kieme dar nuo vaikystės kalbėjo apie gėjus ir lesbietes. Ar to pakanka, kad šioji minia pasivadinusi netgi „tauta“ nuspręstų kitų likimus? Argi tai nejuokinga, kai Puidokas savo socialiniuose tinkluose įdeda fotografiją su žmona prie bažnyčios ir užrašo, kad tik už vyro ir moters šeimą? Savo vertybine nuostata sako, kad kiti yra beverčiai, neleiskime jiems būti lygiais su mumis. Kur su tokiu žeminančiu kitų asmenų orumą mes einame, prisigalvoję pornografinių mitų ar teorijų apie tai, kaip gėjai atiminės iš šeimų vaikus? Iš kur atsirado visas tas piktas mazutas?

Panašūs dalykai vyko ir JAV, ypač aktyvūs laikai buvo apie 2000 metus, kai radikalūs krikščionys dar ne tokiais plakatais ir mitais puolė įstatymų rangovus. Šiandien jų pyktis išgaravęs, išnykęs ir vis rečiau kyla klausimas dėl šeimų naikinimų ar dėl vienalyčių asmenų seksualinių niuansų. Ypač buvo gajus mitas, kad gėjai plius AIDS lygu mirtis. Visgi mes einame per tuos pačius procesus, tik šįkart labiau prisidengę trispalvėmis ir vyčiais, manydami, kad kovojame už šviesią ateitį, o iš tikrųjų genocidiškai naikindami laisvę. Žvelgiu į Baltarusiją, žvelgiu į Šeimos maršo aktyvistus ir man jų pažiūros, reikalavimai, batkiškos pozicijos koreliuoja tarpusavyje. Tos fašistinės idėjos, noriu tikėti, išnyks LGBTQ atžvilgiu – juk pritrūko viso labo 2 balsų! – tačiau tiems LGBTQ žmonėms, kuriems jau per 20 metų, jie prisimins tai net tada, kai jiems bus 60 metų. O tiems LGBTQ asmenims, kurie pogrindyje, jausdami socialinį spaudimą būti spintose ir rūsyje, o dienos šviesoje imituoti (neduok dieve, ką supykdysi) heteroseksualius gyvenimus, galbūt jiems jau per 40, gali būti, kad ir nesulauks tos dienos, kada galės iš tikrųjų gyventi orų gyvenimą, o Puidokas nugyvens lygesnį gyvenimą už juos, nes taip 2021 metais gegužės 25 dieną prabalsavo Seime. 

Nors prognozuojama, kad grįžęs projektas jau turėtų surinkti reikiamą balų, tačiau kol pačiame Seime yra nemaža dalis kaip Tagamadzė, Gražulis ar Puidokas, visada išliks grėsmė šiai socialinei grupei būti apjuodintai, sumenkintai ir nustumtai į paraštes. Labai tikiuosi, kad Tomas Raskevičius, kuris įnirtingai ėmėsi šio projekto, nepasiduos. Tai reikalinga visiems Lietuvos žmonėms, netgi jeigu ir atrodo, kad tai tik LGBTQ reikalai, tai kodėl tiek daug pykčio ir džiugesio, jog šis įstatymas nepriimtas? Visgi man patiko Jūratės Juškaitės pasakymas, kad šis įstatymo nepriėmimas yra gėdingas Lietuvos istorinis momentas. Labai gaila, kad šių asmenų gyvenimo kokybę sprendžia tradicines vertybes (nors kas tai yra, vargiai kas galėtų įvardyti) išpažįstantys politikai, kurie patys nepripažįsta savo nesantuokinių vaikų ir patys yra moralės išverstaskūriai ir dalis tų suokalbininkų nuo tribūnos teisti, susitepę, nuodėmingi, įžeidinėjantys ir ne ką geresni už kitus, bet kadangi heteroseksualūs, leidžia sau kalbėti tautos vardu apie vertybes ir moralę. Argi ne absurdas, kad jie sprendžia LGBTQ asmenų likimus, o ne patys LGBTQ?

Jūsų Maištinga Siela

Didysis Šeimų Maršas 2021: gėda! gėda! nepakeliama gėdos lengvybė!

Sveiki skaitytojai,

Maniau, kad šio įrašo išvengsiu, tačiau nebegalėjau sulaikyti vis sprūstančių minčių. Turėčiau atsijungti nuo visų informacijos kanalų, kad nematyčiau to šeimas ir pavienius žmones žeminančio „Didžiojo Šeimų Maršo“ iš neapykantos laimės apsiputojusius veidus. Galiu tik pasidžiaugti, kad meno pasaulio žmonės sureagavo ir pasisakė prieš tai, kad jų muzika būtų panaudojama šitam neapykantos karnavalui.

Kai per vienas populiauriausių šalyje TV žinių laidą moteriškė apsigobusi trispalve aiškina, kad „mes“ išsirinkome ne tokią valdžią, kuri priimtų partnerystės įstatymą, imu purtytis. Kada tauta ir šeimos institucija tapo korumpuotos grupuotės nuosavybe? Kodėl šitas balaganas nusisavino ir manąjį balsą ir visų tų, kurie nepritaria Šeimos maršui? Nuo kada jie kalba už visus? Žinoma, kad sudarytų stipresnį įspūdį, tačiau būkime sąžiningi, tai iškreipia, skaldo ir silpnina Lietuvą. Kad ir kiek atributikos bus panaudota šiame neapykantos karnavale, kad kiek Vyčio ženklų, trispalvių – tai nepridengs to fakto: šeimos institucija praktiškai tapo uzurpuota Orlausko, Krivicko, Gražulio, influencerio Celofano ir dar kelių moteriškių, kurie taip ir nebuvo išrinkti atstovauti Lietuvai. Tikriausiai matėte ir TV reportažus apie šių organizatorių teistumą ir kiek purvo ir noro atsikeršyti su Valstybe pas šiuos žmones.

Kai šiandien pasipylė straipsniai apie automobilių kolonas iš Klaipėdos ir Kauno, pasidarė dar liūdniau, nesaugiau, baisiau, kad prie šių teistų organizatorių prisidėjo iš dalies ir tos šeimos, kurios tiesiog nori palaikymo už tai, kad jos yra šeimos ir jų ketinimai nėra blogi. Jie tiesiog suklaidinti visų tų trispalvių, Vyčių ir herbų, lozungų. Baisiausi yra tie aktyvistai, kurie kovoja prisidengę šeimos institucija (visiškai nepagrįstai) prieš LGBTQ asmenis. O kaip turėtų jaustis visi tie išsiskyrę, vieniši, vaikų namuose augę žmonės, arba vaikai, kurie buvo iš tų „tradicinių“ šeimų išplėšti, nes jų tėvai sužalojo jų gyvenimus...

Nebandau supriešinti, kad tradicinė šeima yra kažkas blogai. Tokios sąvokos kaip „tradicinė“ išvis yra nesuprantamos, jos nerasite jokioje konstitucijoje. Tai tik organizatorių būdas kaupti ir rodyti minios valdymo galią, sutraukti ir manipuliuoti moralinėmis vertybėmis, supriešinant su tuo „kas ne su mumis“. Nieko nėra paprasčiau nei supriešinti morališkai, per vertybes. Baisi ir Prezidento Nausėdos pozicija, kuri nieko nesiskiria nuo kandidatūros pradžios. Tai yra silpno, populistinio ir pasiduodančio masėms prezidento pozicija. Šeimų maršo metu vėl suspėjo pataikauti, įtikti. Ten, kur minia, ten Nausėdos ir pritarimas.

Citata iš 15min.lt: „Esu už normalią šeimą, kurioje vyras yra vyras, moteris yra moteris, vaikas yra vaikas ir priešinuosi visiems mažiems žingsniams, kuriais siekiama įteisinti man net fiziologiškai nesuprantamus dalykus“, – 15min sakė į mitingą atvykęs vilnietis 43-ių Jaroslavas.

Kai nesupranti, tai kodėl reikia būtinai trukdyti kitiems siekti lygiateisiškumo ir laisvės? Kodėl už kitus nori prisiimti atsakomybės su draudimais, pasiliekant tik sau išskirtines teises? Nes tau pasisekė gimti heteroseksualiu ir turėti vaikų? Aš nesuprantu tų idiotų, ar jiems kokia korona išgraužė smegenis, ar jie tiesiog savo šeimose nebeišsprendžia kažkokių problemų, kad dairosi iš išorės priešų? Gerai, kiekvienas žmogus turi teisę kažko nemėgti, netgi nepritarti, tačiau prisiimti atsakomybę visos tautos vardu ir pasakyti, kaip kitoms socialinėms grupėms gyventi, jau yra galios pozicijos troškimas.

Aš turiu šiokios tokios fantazijos ir galiu įsivaizduoti, kaip dėl švietimo stokos, homofobinių įsitikinimų veikia šių primatų mąstymas: kad suliberalėję lietuviai pasiekę vakarietišką žmogaus teisių lygį, bijo, kad pačių vaikai sąmoningai pasirinks seksualinė tapatybę. Galiu kažkaip įžvelgti pro tas dumblėtas homofobo smegenis, kad šis maršas yra baimė, jog jų vaikai vaikysis, laiudiškai tariant, madų. Bet kas bus tuo atveju, kai jų pačių vaikai užaugs ant šio surambėjusio ir kieto Šeimos maršo palikto mėšlo ir bus įsprausti vaidinti, imituoti netikrus savo jausmus, nes juk cool būti tėra tik „tradiciškam“, kitaip sakant, homofobui. Ar ne jie patys po to dejuos, kokia vėl prasta Lietuva ir savo vaikus siųs į saugesnius Vakarus? O gal išsižadės vaikų dėl principų ir „tradicinių vertybių“?

Kiek iš tikrųjų šeimos maršo suaugę žmonės galvoja apie savo vaikus ir kitų šeimų vaikus, kai kalbame apie tų vaikų gyvenimą ateityje? Apie jau suaugusių vaikų dabartį, kurie lieka už Šeimos maršo tvoros, nes nėra jau tokie „tradiciniai“? Tačiau tai tik vienas iš aspektų, juk tikrasis Šeimos maršo tikslas yra gąsdinti visų pirma ne vien LGBTQ žmones, bet išskirtinai valdžią, kuri šiemet itin daug dėmesio skiria žmogaus teisėms. Šis maršas yra protestas prieš europietiškas vertybes, prieš sąmoningumą, prieš konstruktyvų pasaulio modelį, įvairovę, laisvę ir priedermę būti tuo, kas esi, nesislapstant ir neimituojant prieš kitus tuo, kas nesi. Šis maršas yra didžiulė gėda, galvos skausmas, baimė, neapykanta, o baisiausia, kad visa tai dar įpakuota į šeimos atvaizdą ir pasinaudota silpnapročiais ir šiaip sentimentaliai mąstančiomis šeimomis, kurios nesuvokia, kad prisidėjo tiesiog prie to, kad jų vaikai būtų dar labiau susiskaldę, nesaugūs, persekiojami ir atskirti vieni nuo kitų.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Artūras Orlauskas savo transvestito suknelę keičia į atvirus grasinimus tautai, arba netikėtas šoumeno atsivertimas (Didysis šeimų maršas be šou neįmanomas)

 Sveiki,

Prisimenu, kaip dešimtame dešimtmetyje su šeima laukdavome „Šou Bulvaras“, kad galėtume pamatyti vėlei Artūrą Orlauską ir pasijuokti iš jo juokelių. Kad juokeliai būdavo žemos kultūros, seksistiniai, įžeidūs – niekas nekalbėjo, nes juk tai... „bajeriai“, 90-ųjų Lietuva, viskas galima. O per „bajerius“ išreikšti ir skleisti tam tikras idėjas buvo kaip ir kultūros reikalas.

Neseniai australų mokslininkai padarė išvadą, kad žemas IQ sietinas su mažos moralės, menkos savivertės ir ypač nukreipta agresija į pažeidžiamas, menkesnes socialines grupes, ypač prieš LGBTQ asmenis.

Kas nutiko Artūrui Orlauskui per paskutiniuosius dešimtmečius? Ar jo IQ staiga pasiekė nulinius rodiklius, ar staiga po kokios nors gyvenimo tragedijos tapo toks agresyvus tironas, kuris stačiai nebaudžiamas grasina visiems: kas ne su juo, tas būsią nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tikriausiai daugelį pasiekė jo baisūs pasisakymai ir komentarai, kurie rodo ne tik, kad Orlausko, atsiprašau, smegenys sumenko, tačiau išsižadėjo visko, kuo tikėjo, ką gynė, kuo gyveno. Ši ant „TV antena“ viršelio daryta nuotrauka yra akivaizdžiai šou dalis, kas, kad Orlauskas persirengęs moterimi. Genderizmas kartais puikus įrankis susivienodinti (nieko blogo tame nematau), pasižiūrėti iš šalies į perdėtus lyčių vaidmenis, į kuriuos nuo mažens spaudžiami vaikai. Nuotrauka daryta 2003 metais. Nežinau, ką šiandien Šapranauskas, jeigu būtų gyvas, pasakytų Orlauskui, pažiūrėjęs jo vaizdo įrašus, kur trykšta seilės ir neapykanta, kaltinimai ir grasinimai.

Man tai panašu į tam tikros idėjos apsėstą žmogų. Nemanau, kad mano įrašas pasieks Orlauską, nemanau, kad jam svarbi mūsų nuomonė, jis aklai įtikėjęs savo nedaloma tiesa. Jokios taisyklės, įstatymai, kitų žmonių laisvė šiam hitlerinio sukirpimo tipui nėra svarbūs.

Kuo skiriasi Gražulis nuo Orlausko? Sakyčiau, beveik niekuo, tik vienas turi plaukų, o kitas ne. Bet visgi skiriasi. Gražulis negrasino tautai, o Orlauskas, stačiai užsidegęs „Didžiuoju šeimos maršu 2021“ nušluoti viską, kas ne su jais, idėja. Ar tai pavojinga? Manau taip, jeigu visuomenės dalį sudaro žemo IQ ir emocinio intelekto antiempatai, o tokių juk nemažai, jie yra linkę jungtis prie Orlausko ir Gražulio. Toks tokius traukia ir paskaičius komentarus po jų įrašais, užsukus į profilius, aišku, kokia liaudis trokšta karo, kraujo, agresijos, pokyčio, nesvarbu, kad atkišti gražūs užrašai apie tradicinės šeimos vertybes.

Šiuo metu Artūras Orlauskas linksniuojamas spaudoje, mano galva, svarbu labai reaguoti adekvačiai ir laikyti jį visgi ne kokiu granatomis susprogdinti grasinantį maniaką, o veikiau kaip dėmesio ištroškusį, gyvenimo prasmę nebetekusio ir nusigyvenusio humoristo kliedesius, iš kurio galima susimontuoti neblogą repą ir internetinius memus.

P. S. Pateikiu vaizdo įrašą. Nežinau, ar dalyvausite tame fiasko šeimos marše, bet negi tikrai manote, kad vaikams šalia Orlausko saugu būti ir jo prakalbos yra naudingos ir saugios?

Jūsų Maištinga Siela