Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Zita Šličytė, homofobinis pasisakymas apie LGBTQ žmones ir Stambulo konvenciją

 Sveiki,

Trumpam Lietuvos žiniasklaidą sudrebino visuomenės veikėjos Zitos Šličytės pasisakymas Kovo 11-osios proga apie Stambulo konvenciją ir žmones, kurie, anot kalbančiosios, skatinami tapti belyčiais. Ką aš galiu pasakyti? Lyg ir svetima gėda, bet lyg ir apie mus pačius. Jos pasisakymas, žinoma, viešojoje erdvėje sulaukė pasmerkimo, tačiau net neabejoju, kad Šeimų maršo atstovai savo forumus susprogdino tarsi metuose būtų paskelbtos antros Kalėdos. Kol homofobai puotauja ir džiūgauja, visgi viešojoje erdvėje dominuoja kritiškas požiūris į Z. Šličytės pasisakymą.

Neseniai perskaičiau tokį pasakymą, kad geriau Lietuva gėjiškoje Europoje, nei Putino hitleriniame režime. Ar tikrai jau yra taip blogai, jeigu laisviems žmonėms leisime būti tuo, kuo jie nori būti ir jaučiasi esą? Tai kam dėl to Kovo 11-oji ir toji laisvė, jeigu vis dar norime žmonėms apynasrio, suvaldyti jų individualybes, susisteminti ir sunorminti jų gyvenimus? Žinoma, kiekvienas tą laisvę supranta vis kitaip ir ponia Zita gali turėti savo poziciją, tik šiek tiek gėda, kad šis ideologinis performansas įvyko tokia proga ir buvo atsiųstas kaip signatarų Trojos arklys. Nesame apsaugoti nuo bukumo. Iš kitos pusės galbūt tai netgi naudinga, nes tokie vieši pasisakymai leidžia greičiau vykti visuomenės lūžiams, nes tos problemos išlenda į viešumą ir tampa aktualios, matomos. Kitaip sakant, homofobė Zita Šličytė pati to neįtardama pasitarnavo Lietuvai.

Jūsų Maištinga Siela