Šios dienos citata: Hermann Hesse apie orumą, etiką, moralę ir teisingą elgesį

 Sveiki, skaitytojai,

 

Iš tos nostalgijos „Stepių vilkui“, o ypač Hessės „Sidharta“, šios cienos citata taip kartais, sakyčiau, reikalinga man ir kitiems.

 

„Prilaikyti liežuvį, kai visi apkalba, šypsotis be priešiškumo žmonėms ir institucijoms,  kompensuoti meilės stygių pasaulyje didesne meile mažuose, asmeniniuose dalykuose, būti labiau pasišventusiems savo darbe, rodyti daugiau kantrybės, atsisakyti pigaus keršto pajuokiant ir kritikuojant – visa tai galime padaryti.“ Hermann Hesse

 

Hermannas Hesse (1877–1962) – tai iškilus vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas bei tapytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją 1946 metais. Jo kūryba paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje, o jo darbai iki šiol skaitomi ir analizuojami visame pasaulyje.

 

Hesse's kūrybos esmę sudaro gilus žmogaus dvasinio kelio, savęs atradimo ir individualizmo tyrinėjimas. Jo personažai dažnai yra ieškotojai, keliaujantys per vidinius ir išorinius labirintus, siekiantys rasti prasmę ir harmoniją materialistiniame pasaulyje. Rašytojas nuolat priešino dvasinį ir materialųjį gyvenimą, pabrėždamas dvasinių vertybių svarbą. Jį stipriai veikė Rytų filosofija, ypač budizmas ir hinduizmas, taip pat Carl Gustavo Jungo psichoanalizės idėjos, kurios ryškiai atsispindi jo romanuose, tokiuose kaip „Sidarta“, pasakojantis apie jauno brahmano dvasinę kelionę, ar „Stepių vilkas“, nagrinėjantis individo susidūrimą su visuomenės normomis ir vidinius konfliktus.

 

Hesse's rašymo stilius yra išskirtinis – jis pasižymi filosofiniu gilumu, poetine kalba ir simbolizmo gausa. Jo kūryba yra ne tik meninė išraiška, bet ir kvietimas į savistabą, apmąstymą apie egzistencinius klausimus ir ieškojimą. Jis ragino žmones gyventi sąmoningai, priimti savo vidinius prieštaravimus ir nuolat tobulėti. Būtent dėl šios priežasties jo kūriniai išlieka aktualūs ir jaunosios kartos skaitytojams, ieškantiems savo vietos pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marija Gimbutienė apie lietuvius, lietuvybę ir besikeičiantį pasaulį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio. Šioje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje.“ Marija Gimbutienė

 

Marija Gimbutienė (gim. Marija Birutė Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele, JAV, palaidota Kaune) buvo pasaulinio garso lietuvių kilmės archeologė ir archeomitologijos pradininkė, kurios tyrimai iš esmės pakeitė Europos priešistorės suvokimą. Nuo pat jaunystės besidominti archeologija, etnologija ir lingvistika, ji studijavo Vilniaus ir Kauno universitetuose, o 1944 metais, karo verpetų genama, pasitraukė į Vakarus, kur Tūbingeno universitete (Vokietija) apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Nuo 1950-ųjų, persikėlusi į JAV, M. Gimbutienė dirbo Harvardo ir Kalifornijos (UCLA) universitetuose, vadovavo svarbiems archeologiniams kasinėjimams įvairiose Europos šalyse.

 

Marija Gimbutienė labiausiai išgarsėjo dėl dviejų esminių teorijų, kurios sukėlė plačias diskusijas ir padarė didelę įtaką ne tik archeologijai, bet ir mitologijai bei kultūros studijoms. Pirmoji – Kurganų hipotezė, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbė ir kultūra kilo iš Ponto-Kaspijos stepių regiono ir plito į Europą maždaug 4500–2500 m. pr. Kr. per klajoklinių Kurganų kultūrų migracijas. Antroji, glaudžiai susijusi su pirmąja, yra „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija. M. Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Pietryčių ir Centrinėje Europoje egzistavo unikali, taiki, matrifokalinė (orientuota į Didžiosios Deivės kultą ir moterų lyderystę) neolito civilizacija, pasižyminti egalitarizmu ir taika.

 

Gimbutienės tyrimai ir teorijos, pagrįsti išsamia archeologine medžiaga, lyginamąja mitologija ir lingvistika, suformavo naują tarpdisciplininę tyrimų sritį – archeomitologiją. Jos pagrindiniai veikalai, tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, „Deivės kalba“ ir „Deivės civilizacija“, atskleidė gilų jos įdirbį ir viziją apie priešistorines visuomenes. Šie darbai ne tik pakeitė požiūrį į Europos priešistorę, bet ir padarė didelę įtaką feminizmo bei dvasinio judėjimo judėjimams, pabrėždami moteriškumo ir gamtos harmonijos svarbą. Marija Gimbutienė, palikusi neįkainojamą akademinį paveldą, iki šiol išlieka viena įtakingiausių ir diskutuotinų archeologijos figūrų.

 

Kaip ir matome iš citatos iš Marijos Gimbutienės „Testamentinės pastabos“, ji visą gyvenimą išlaikė stiprų ryšį su Lietuva ir nuolat pabrėžė savo lietuvišką kilmę bei tautos reikšmę. Ji nuolat akcentavo, kad Lietuva ir jos gilias šaknis turinti kultūra buvo nuolatinis įkvėpimo šaltinis jos moksliniams tyrimams. Gimusi Vilniuje ir augusi lietuviškoje inteligentų šeimoje, ji nuo pat vaikystės sėmėsi žinių apie tautosaką, senovės papročius ir kalbos unikalumą, kas vėliau persipynė su jos archeologiniais ir mitologiniais atradimais.

 

Maištinga Siela

Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Juan Gabriel Vasquez apie moralę, priimant politinius sprendimus

 

Sveiki,

Kultūros baruose (Nr. 2, 2021) publikuojamas interviu su Kolumbijos rašytoju Juan Gabriel Vasquez, kurio įspūdingas romanas Taip skamba krintantys yra prieinamas lietuviškai kiekvienam, kas domisi gera grožine literatūra. Straipsnyje Knygos protingesnės už savo autorius žinomas pasauliniu mastu rašytojas pasakoja apie savo įsitraukimą į viešąją erdvę, kurioje svarsto ne tik literatūros, bet ir politinius savo šalies procesus. Šiame interviu labai įdomiai svarstoma menininko pareiga pilietiškai dalyvauti (ir atiduoti savo duoklę) viešojoje erdvėje.

Viename iš pateiktų klausimų rašytojas iškelia itin įdomią mintį, kad politiniai sprendimai turėtų būti priimami ne vien religiniu ar politiniu bei ekonominiu naudingumu, bet ir moraliniu principu. Norėčiau su autoriumi pasiginčyti, nes kas gi ta moralė apskritai jam yra ir kaip ji kito per kokius paskutiniuosius kelis šimtus metų? Juk kažkada amoralu buvo moterims diskutuoti apie politiką, tačiau juk šis reiškinys jau pasibaigęs, jis netgi dabar suvokiamas kaip absurdiškas. Žiūrėdamas į šių dienų Lietuvą, kai nacionalistai Katedros aikštėje šaukia grasinimus ir tuo pačiu deklaruoja tradicines šeimos vertybes visiems vaikams girdint, manding, kažkur ta morališka polemika ima ir pasimeta, lieka tik nekvestionuojama pozicija: šeimos maršu nušluoti menamą savo pačių pažeidžiamumą. Visgi J. G. Vasquez posakis dviprasmiškas, juk žvelgdami į abortų ir homoseksualių santykių lygiateisiškumą ar lengvųjų psichotropinių medžiagų legalizavimą iš esmės gelbstime tas pažeidžiamąsias socialines grupes, kurias išstūmė dominuojanti ir morališkai vyraujanti visuomenės dalis.

Čia vis prisimenu mūsų Prezidento juokingą pasakymą apie gerovės valstybę kiekvienam. Akivaizdu, kad tai drobulės tampymas, jeigu pasislinks drobulė į daugumą, apnuoginsime socialines pažeidžiamas grupes ir įstumsime jas ė dar didesnę atskirtį ir tuo pakurstysime kriminalinį pasaulį. Visgi manau, kad didysis lūžis turi būti kiekvieno lietuvio sąmonėje, kad vienintelė grėsmė yra jo priešų susikūrimas teoriniame lygmenyje.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilnius ir jo G taškas - po G tašku besislepiantis moralinis skausmo židinys

Sveiki,

Žmonėms patinka ginčytis dėl seksualinių dalykų, nes jie visada mano, kad yra tinkamiausiai išauklėti tam reikalui įvertinti. Juk kaip galėjo bažnyčia, tėvai, galų gale mokytojai klysti, diegdami moralines vertybes? Liberalo akimis moralė apskritai tikriausiai nėra vertybė, nes vertybė yra šeima, meilė, santykiai ir kiti fundamentalūs dalykai, o padorumas, susilaikymas nuo sekso ir kiti kultūriniai normatyvūs dariniai tėra tik laikmečio susitarimo dalykai.

Tikriausiai būčiau prie liberaliųjų pažiūrų. Nemanau, kad drausdami seksualines potekstes, ką nors pasieksime, tuokart tikrai neapsaugosime vaikų, nors jų saugoti ir nereikia. Tai vėlgi tėvų, perdegusių nuo standartų, smegenų padarinys. Reikia viską drausti! Nieko nuostabaus, kad tokie „sėdi“ ir valdžioje. Su tuo konservatyviu sugedusiu požiūriu, kad aš atsakingas už visus ir turiu teisę nuteisti bet kurį, kurio moralė neatitinka mano moralinio lygmens. Bet juk tai juokinga, ar ne taip, ponas Zuokai? Šiuo atveju, visada palaikęs Zuoką, nesuprantu jo nuostatų. Veikiau jos ambicingos, politizuotos, norint kažką įrodyti, kad Vilnius be jo rankos smarkiai susimovė. Nesusimovė. Susimovė valstiečiai, Aurelijus Veryga, Jurga Petrauskienė ir ištisa gvardija ministrų ir jų patarėjų, kurie žvilgt į statistiką, kuriuos pakiša anketavimą atlikę „specialistai“, kurių duomenimis remdamiesi toliau šlubi šunys vairuoja valstybę. Man gaila, kad turiu glaustis ir taikytis po šių idiotų skėčiais... Bet juk dažnas pasakys: nepatinka, emigruok! Ir jie tikriausiai būtų teisūs.

Gerai, ne apie tai, bet apie merginą ant senučiukės Europos žemėlapio, netikėtai atradusią G tašką. Stulbinama reklama! Paveiki reklama! Daugeliui vaikų nesuprantama (todėl apsaugoti nuo trykštančio silikono, ak Dieve, ačiū ačiū už davatkiškumą!) ir originali, drąsi, galų gale žmogiškai fiziologiška. Mes tokie „cementuoti“, kad bijom poteksčių, bijom vienas kito kūno, bijom viešo nuogumo, nes mums taip įtašyta į galvą, jog tai nesaugu, nes nepadoru.

Žinoma, net žmogaus seksualumas reklamoje gali tapti politinių įtakų karų instrumentu arba nešvaria dėme virš žemai skraidančio angelų miesto. Sakysite, kad esu be moralės ir geriau emigruoti ir jūs tikriausiai būsite vėl teisūs, tačiau ar jums gera gyventi šitaip kaip želė moralės sustingdytoje visuomenėje, kur G taškas, žodžiai orgazmas, prezervatyvas (kuris beje prie kasos atkišamas prie kramtomosios gumos!) vis dar yra gėdingas, Dieve brangus, netgi einantis prieš patį Dievą ir motiną Gamtą? Pagaunate, koks tai absoliutus absurdas, palyginus su tikrosiomis skurdo, ligų ir socialinės atskirties problemomis, kurios metai iš metų paspiriamos po kilimėliu, nes politiko bizūnas panižo ir laikas paauklėti, kaip gyventi gražiai mano tautai, nuodėmingai ir vėl žvilgčiojančiai į aukso veršį.

Ne į aukso veršį, ponai moralės architektai, ne į veršį, o į savo kūniškąją prigimtį, kurios neišrausite net supančiodami šlaunis, kad koks gašlus plaukelis neišlįstų iš tvariai suspausto skaistybės diržo ir nenuskrietų, atplėštas vėjo, ant žemėlapio, kur įsikūręs Vilnius.

P. S. Šiaip ar taip, paaiškėjo sena tiesa – G taškas iš tikrųjų yra laibai jautrus.

Jūsų Maištinga Siela