Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 196: nesijausk kaltas, kad nieko nedarai, nes darai iš tikrųjų daug

 

Sveiki!
 
Šiandien jaučiu, kaip sugrįžta jėgos! Nieko nedarymas yra didelis veikimas, nes mes nuolat norime ir trokštame būti užimti, užsiėmę, judame net iš inercijos, nes esame užprogramuoti auklėjimo ir aplinkos, kad nieko nedarymas ir neveikimas yra tinginystė. Bet pabandyk tu, kuris esi įsiveiklinęs, dieną ar kitą nieko nedaryti! Gulėti pusdienį vonioje, skaityti malonią knygą ir tiesiog būti vienatvėje, tyloje... Bet balansą atrandančiam žmogui tai yra nuostabus dalykas, rasti vis dažniau šmirinėjimą.
 
Įkvėpk-iškvėpk, pasaulis vis tiek suksis ir be tavo pastangų. Ateities Romą vis tiek kas nors pastatys, o tau iš tikrųjų reikia tiek nedaug: įkvėpk-iškvėpk ir atsipalaiduok, nes iš tikrųjų nieko neveikimas ne tik sugrąžina jėgas, bet ir suteikia džiaugsmą vėlei ką nors imtis iš esmės įdomaus veikti naujai. Pauzės mūsų gyvenime itin reikšmingos, tad reiktų jas priimti kaip perkrovimo galimybę.
 
Keletas džiugių minčių apie tai, kad visiškai nereikia jausti jokios kaltės, kad nieko nedarai.
 
„Kartais pats naudingiausias dalykas, kurį galima padaryti, yra tiesiog nieko neveikti.“
— Winston Churchill
 
„Būti laisvam nuo užsiėmimų – tai didžiausia prabanga.“
— Sokratas
 
„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla dėl to, kad mes nesugebame tiesiog ramiai pasėdėti savo kambaryje.“
— Blaise Pascal
 
„Tai, kas atrodo kaip nieko neveikimas, dažnai yra laikas, kai mūsų protas iš tikrųjų dirba sunkiausiai, kurdamas naujas idėjas.“
— James Gleick
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Julija Ritčik apie mokytojo profesiją, mokytojavimą, pašaukimą ir motyvaciją

 

Sveiki,

 

„Ši profesija Lietuvoje niekada neturėjo aukšto prestižo. Kai pati baigiau mokyklą, dažnai pedagoginį kelią rinkosi tie, kam nepasisekė įstoti į universitetą. Kiti ėjo dirbti specialistais, nes verslas visada mokėjo daugiau. Bet mokytojo profesija ir nėra apie pinigus. Tai labiau apie pašaukimą ir norą dalintis. Manau, kad dabartinės pastangos skirti stipendijas, kelti atlyginimus tikrai turėtų motyvuoti jaunus žmones bent pagalvoti apie tokį pasirinkimą. Tik pirma turi pabandyti, kad sužinotum.“ Julija Ritčik, anglų kalbos mokytoja, dirbanti apie 3 dešimtmečius.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 153: skubėk lėtai ir mėgaukis!

 

Sveiki!

 

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra gerai.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra nuostabu.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas puiku.

Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas ir... viskas su tuo gerai!

 

Svarbu skubėti lėtai. Vėl skaitau iš reikiamybės Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir pasakojime vaizduojamas pats Balys Sruoga, kuriam buvo priskirta 12 valandų rausti pelkėje didžiulį kelmą. Tame knygos skyriuje jis kalbėjo apie meną krutėti, bet nepersidirbti. Aišku, šis dalykas yra nesulyginamas su mūsų tikrove ir gyvenimu, tačiau filosofija ta pati: nori gyventi kokybiškai ir lengvai – skubėk lėtai, mėgaukis akimirkomis, laisva minute, nepersitempk, rezultatai nėra jau tokie svarbūs, kur kas svarbiau aistra ir įsitraukimas, kuris yra tikrojo malonumo pagrindas, tada, žinoma, apie laiką nė nereikia galvoti. Svarbiausia, tęsiant ankstesnių pozityviųjų įrašų potemę, – nepersidirbti ir gyventi akimirkoje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 152: rask laiko nieko neveikti ir nieko nedaryti!

Sveiki, skaitytojai,

 

Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike, kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Hermann Hesse apie orumą, etiką, moralę ir teisingą elgesį

 Sveiki, skaitytojai,

 

Iš tos nostalgijos „Stepių vilkui“, o ypač Hessės „Sidharta“, šios cienos citata taip kartais, sakyčiau, reikalinga man ir kitiems.

 

„Prilaikyti liežuvį, kai visi apkalba, šypsotis be priešiškumo žmonėms ir institucijoms,  kompensuoti meilės stygių pasaulyje didesne meile mažuose, asmeniniuose dalykuose, būti labiau pasišventusiems savo darbe, rodyti daugiau kantrybės, atsisakyti pigaus keršto pajuokiant ir kritikuojant – visa tai galime padaryti.“ Hermann Hesse

 

Hermannas Hesse (1877–1962) – tai iškilus vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas bei tapytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją 1946 metais. Jo kūryba paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje, o jo darbai iki šiol skaitomi ir analizuojami visame pasaulyje.

 

Hesse's kūrybos esmę sudaro gilus žmogaus dvasinio kelio, savęs atradimo ir individualizmo tyrinėjimas. Jo personažai dažnai yra ieškotojai, keliaujantys per vidinius ir išorinius labirintus, siekiantys rasti prasmę ir harmoniją materialistiniame pasaulyje. Rašytojas nuolat priešino dvasinį ir materialųjį gyvenimą, pabrėždamas dvasinių vertybių svarbą. Jį stipriai veikė Rytų filosofija, ypač budizmas ir hinduizmas, taip pat Carl Gustavo Jungo psichoanalizės idėjos, kurios ryškiai atsispindi jo romanuose, tokiuose kaip „Sidarta“, pasakojantis apie jauno brahmano dvasinę kelionę, ar „Stepių vilkas“, nagrinėjantis individo susidūrimą su visuomenės normomis ir vidinius konfliktus.

 

Hesse's rašymo stilius yra išskirtinis – jis pasižymi filosofiniu gilumu, poetine kalba ir simbolizmo gausa. Jo kūryba yra ne tik meninė išraiška, bet ir kvietimas į savistabą, apmąstymą apie egzistencinius klausimus ir ieškojimą. Jis ragino žmones gyventi sąmoningai, priimti savo vidinius prieštaravimus ir nuolat tobulėti. Būtent dėl šios priežasties jo kūriniai išlieka aktualūs ir jaunosios kartos skaitytojams, ieškantiems savo vietos pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 89: jeigu dirbi daug, būk tą dieną dėkingas ir už tai!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Na ir darbo dienos pas mane! Antra para dirbu iki išnaktų, atrodo, kad akys tuojau išvarvės, bet vis tiek nusprendžiau padaryti šį įrašą, nes matyt, kad reikia reflektuoti. Nors dvi dienas ariu, bet jaučiuosi pakankamai gerai, nesuirzęs kaip paprastai, kad vėl neliko laiko buičiai, knygai, filmui.

 

Juk galima darbingais etapais būti dėkingam už tai, kad tiesiog dirbi daug, protas įveiklintas, o užlenkus laptopą galima eiti valytis dantų ir griūti į patalus. Darbas irgi savaip yra meditacinė forma, kantrybės ir ištvermės, sąmoningo susivaldymo ir nereikalingų emocijų atmetimo mokykla. Galima, gerai pagalvojus, būti dėkingam ir už visa tai. Gera žinia: visada ateina poilsis, visada ateina užtarnautas relaksavimas ir dėmesys sau ir namams. Visada.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 42: gyvenimas yra ribų laužymas ir siela visada nori veiksmo

 Elihu Vedder (1836-1923), The Pleiades (Plejadės, Septynios seserys), 1885.

Sveiki,

 

Kaip kartais sunku parašyti ką nors pozityvaus, nes atrodo, kad kasdienybės rutinoje reikia pastangų sukurti kokiai nors skaidriai minčiai, kurios vienaip ar kitaip nebūčiau jau aprašęs ar permąstęs. Šiandien viena iš tokių temų, besiklausant YouTube platformoje regresinės hipnozės seansų, yra ribos.

 

Šiaip pagauna save tose situacijose, kai protas įgalina laikytis saugios komforto zonos, kur nevyksta pokyčiai, kur viskas užrūgę. Netekantis vanduo linkęs surūgti. Tačiau kaip duoti pokyčiams valia? Tik per drąsą veikti, kuri kyla iš to, kad gyvenimas yra vien tik ribų peržengimas. Kad ir kaip bebūtume save įrėminę į kažin kokius įsitikinimus, moralinius ir etinius rėmus, kurie atrodo nedalomai ir nepajudinamai teisingi, gyvenimas tikriausiai vis ves prie to, kad juos reikės sugriauti ir paneigti. Dažnai skausmingai, nes mes nenorime to, kas už proto ribų, nepažinaus nepakenčiame, tačiau tai tik iliuzija. Mūsų asmeninės programos sudaro neretai skausmingas situacijas, kuriose pramušame tas ribas. Dažnai traumuojančiai, neretai šokiruojant aplinkinius, ir tai išveda iš paraštės, ką įsivaizdavome esant normalų ir saugų save, pasaulį ir gyvenimą į naują suvokimą, prie naujos ribos.

 

Normalumas neegzistuoja. Mes esame tankai ir ledlaužiai šokantys kaip tos septynios seserys, simbolizuojančios Plejades iš Tauro žvaigždyno. Mums atrodo amžinos ir kasdien patekančios tokios, kaip tekėjo jau kasnakt šimtus metų, bet tiesa tame, kad savo teritorijoje jos yra nuolat išgyvenančios kosmologinius virsmus ir transformacijas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 39: rytoj aš būsiu karalius

 Victor Gadino „The Morning After“

Sveiki,

 

Kokią gražią žiemišką žiemą turime! Pagalvojau dar vakar eidamas į parduotuvę. Braška sniegas po padais, iš burnos veržiasi garai, balkone vandens ąsotėlis sušalo; tokios trumpos dienos, kad, atrodo, vos mirksnis ir jau vakaras. Bet dienos ilgėja ir šiandien Lietuvą spaudžia šalčiai. Tai gerai! Rytoj daug kam išsivadėjus ir pailsėjus nuo šventinio šurmulio į darbą. Kai kas pastebi, kad tai ne itin mėgstamas procesas, keliantis stresą ir nerimą, jog ir vėl įkrisime į nesibaigiantį darbų liūną ir nebematysime ne tik kitų, bet ir savęs.

 

Manau, svarbu nusiteikti pozityviai ir pakiliai. Rytoj aš būsiu karalius. Karaliausiu savo mintyse ir galvoje, nebėgsiu išsižiojęs per darbus, kad kažko nepamesčiau, bet eisiu pakiliai, beveik kaip vakar per traškantį sniegą. Rytoj aš per atsipalaidavimą ir nesipriešinimą valdysiu padėtį, nesistengsiu nugalėti, o viską būsiu nugalėjęs, nes priimsiu viską, kaip bus, ir nieko pakeisti nenorėsiu. Kontrolė sekina ir alina, o Visata kontrolės nemėgsta, ji atveda savaime prie pokyčių, svarbu išlaikyti pergalės karūną ant galvos, t. y. nusišypsoti ir leisti viskam būti taip, kaip yra.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 12: didžiausias gyvenimo darbas – ilsėtis!

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien per eilines žinias žurnalistai klausė lietuvaičių, ar jie patiria liūdesį, kai baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Dažnas atsakė, kad taip, nes vasara asocijuojasi ne tik su šiltu oru ir saule, bet ir atostogomis, o ruduo su grįžimu į darbovietę. Daugelis mokinių irgi nenori grįžti į mokyklą. Mokytojai nenori. Tėvai nenori į darbą. Visi daro tai, ko nenori ir dėl to tas ruduo, kuris man iš esmės patinka kaip sezonas, tačiau jis ir įgalina, įrėmina, sulėtina ir uždaro tave į rutiną. Iš vienos pusės saugu, nes rutina; vieną darbą „atmuši“, parlekia dar trys, ir kartais atrodo, kad didžiausias gyvenimo darbas yra poilsis, nes niekaip prie jo negali prasibrauti, nes vis tas, šis, anas...

 

Man patiko, kaip juokauja Juodkalnijos gyventojai: „žmogus jau gimsta pavargęs, todėl visą likusį gyvenimą turi skirti poilsiui!“ Taigi juokas juokais, bet ir vėl kaip voras audžiu idėją, jog darysiu viską, kad kuo mažiau perdegčiau, o tiksliau – kiek įmanydamas pjausiu grybą, nes nuo jo priklauso tiek fizinės, tiek psichinės jėgos, tai kam tada įrodinėti, kad gali daugiau ir geriau, jeigu tai laimės neatneša? Geriau tyliai ir ramiai, kaip mus to išmokė ministrai, laukdami ketverių metų kadencijos pabaigos, kad nereikėtų spręsti nūdienos problemų ir rodyti tikros lyderystės. Pabūkime ir mes visi ponai ministrai, profesoriai ir skirkime laiko didžiausiam ir reikšmingiausiam savo gyvenimo tikslui – poilsiui. Te poilsis valdo, užvaldo ir tampa kasdieniu vitaminu, geros nuotaikos priežastimi, nes pernelyg dažnai jaučiame kaltę, kad nepadarėme to ar ano, kad reikėjo daugiau, smarkiau, kruopščiau, bet juk tai iliuzija. Gelbėkimės nuo iliuzijos poilsiu, mėgaukimės arbatėle ant kušetės, vaizdu pro langą, chilinkime telefonuose ir visaip kitaip poilsiaukime, o jeigu pamatote poilsiautojus – nedelsk, prisijunk, dirbančių netrukdykite, apeikite ir raskite gerą vietelę pailsėti.

 

Jūsų Maištinga Siela