— Winston Churchill
— Sokratas
— Blaise Pascal
— James Gleick
Sveiki,
„Ši profesija Lietuvoje niekada neturėjo aukšto prestižo. Kai pati baigiau mokyklą, dažnai pedagoginį kelią rinkosi tie, kam nepasisekė įstoti į universitetą. Kiti ėjo dirbti specialistais, nes verslas visada mokėjo daugiau. Bet mokytojo profesija ir nėra apie pinigus. Tai labiau apie pašaukimą ir norą dalintis. Manau, kad dabartinės pastangos skirti stipendijas, kelti atlyginimus tikrai turėtų motyvuoti jaunus žmones bent pagalvoti apie tokį pasirinkimą. Tik pirma turi pabandyti, kad sužinotum.“ Julija Ritčik, anglų kalbos mokytoja, dirbanti apie 3 dešimtmečius.
Maištinga
Siela
Sveiki!
Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra gerai.
Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra nuostabu.
Gyvenimas tęsiasi ir viskas puiku.
Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas ir... viskas su tuo
gerai!
Svarbu skubėti lėtai. Vėl skaitau iš reikiamybės Balio
Sruogos „Dievų mišką“ ir pasakojime vaizduojamas pats Balys Sruoga, kuriam buvo
priskirta 12 valandų rausti pelkėje didžiulį kelmą. Tame knygos skyriuje jis
kalbėjo apie meną krutėti, bet nepersidirbti. Aišku, šis dalykas yra
nesulyginamas su mūsų tikrove ir gyvenimu, tačiau filosofija ta pati: nori
gyventi kokybiškai ir lengvai – skubėk lėtai, mėgaukis akimirkomis, laisva
minute, nepersitempk, rezultatai nėra jau tokie svarbūs, kur kas svarbiau
aistra ir įsitraukimas, kuris yra tikrojo malonumo pagrindas, tada, žinoma,
apie laiką nė nereikia galvoti. Svarbiausia, tęsiant ankstesnių pozityviųjų
įrašų potemę, – nepersidirbti ir gyventi akimirkoje.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia
pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku
meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga
laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu
greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike,
kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo
tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas
tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti
nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors
įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos
priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų
žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską
suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi
daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Iš tos nostalgijos „Stepių vilkui“, o ypač Hessės „Sidharta“,
šios cienos citata taip kartais, sakyčiau, reikalinga man ir kitiems.
„Prilaikyti liežuvį, kai visi apkalba,
šypsotis be priešiškumo žmonėms ir institucijoms, kompensuoti meilės stygių pasaulyje didesne
meile mažuose, asmeniniuose dalykuose, būti labiau pasišventusiems savo darbe,
rodyti daugiau kantrybės, atsisakyti pigaus keršto pajuokiant ir kritikuojant –
visa tai galime padaryti.“ Hermann Hesse
Hermannas Hesse
(1877–1962) – tai iškilus vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas bei tapytojas,
pelnęs Nobelio literatūros premiją 1946 metais. Jo kūryba paliko gilų pėdsaką
literatūros istorijoje, o jo darbai iki šiol skaitomi ir analizuojami visame
pasaulyje.
Hesse's kūrybos esmę sudaro gilus žmogaus dvasinio
kelio, savęs atradimo ir individualizmo tyrinėjimas. Jo personažai dažnai yra
ieškotojai, keliaujantys per vidinius ir išorinius labirintus, siekiantys rasti
prasmę ir harmoniją materialistiniame pasaulyje. Rašytojas nuolat priešino
dvasinį ir materialųjį gyvenimą, pabrėždamas dvasinių vertybių svarbą. Jį
stipriai veikė Rytų filosofija, ypač budizmas ir hinduizmas, taip pat Carl
Gustavo Jungo psichoanalizės idėjos, kurios ryškiai atsispindi jo romanuose, tokiuose
kaip „Sidarta“, pasakojantis apie jauno brahmano dvasinę kelionę, ar „Stepių
vilkas“, nagrinėjantis individo susidūrimą su visuomenės normomis ir vidinius
konfliktus.
Hesse's rašymo stilius yra išskirtinis – jis pasižymi
filosofiniu gilumu, poetine kalba ir simbolizmo gausa. Jo kūryba yra ne tik
meninė išraiška, bet ir kvietimas į savistabą, apmąstymą apie egzistencinius
klausimus ir ieškojimą. Jis ragino žmones gyventi sąmoningai, priimti savo
vidinius prieštaravimus ir nuolat tobulėti. Būtent dėl šios priežasties jo
kūriniai išlieka aktualūs ir jaunosios kartos skaitytojams, ieškantiems savo
vietos pasaulyje.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Na ir darbo dienos pas mane! Antra para dirbu iki
išnaktų, atrodo, kad akys tuojau išvarvės, bet vis tiek nusprendžiau padaryti šį
įrašą, nes matyt, kad reikia reflektuoti. Nors dvi dienas ariu, bet jaučiuosi
pakankamai gerai, nesuirzęs kaip paprastai, kad vėl neliko laiko buičiai,
knygai, filmui.
Juk galima darbingais etapais būti dėkingam už tai,
kad tiesiog dirbi daug, protas įveiklintas, o užlenkus laptopą galima eiti
valytis dantų ir griūti į patalus. Darbas irgi savaip yra meditacinė forma,
kantrybės ir ištvermės, sąmoningo susivaldymo ir nereikalingų emocijų atmetimo mokykla.
Galima, gerai pagalvojus, būti dėkingam ir už visa tai. Gera žinia: visada
ateina poilsis, visada ateina užtarnautas relaksavimas ir dėmesys sau ir
namams. Visada.
Jūsų Maištinga Siela
Elihu Vedder (1836-1923), The Pleiades (Plejadės, Septynios seserys), 1885.
Sveiki,
Kaip kartais sunku parašyti
ką nors pozityvaus, nes atrodo, kad kasdienybės rutinoje reikia pastangų
sukurti kokiai nors skaidriai minčiai, kurios vienaip ar kitaip nebūčiau jau
aprašęs ar permąstęs. Šiandien viena iš tokių temų, besiklausant YouTube
platformoje regresinės hipnozės seansų, yra ribos.
Šiaip pagauna save tose
situacijose, kai protas įgalina laikytis saugios komforto zonos, kur nevyksta
pokyčiai, kur viskas užrūgę. Netekantis vanduo linkęs surūgti. Tačiau kaip
duoti pokyčiams valia? Tik per drąsą veikti, kuri kyla iš to, kad gyvenimas yra
vien tik ribų peržengimas. Kad ir kaip bebūtume save įrėminę į kažin kokius
įsitikinimus, moralinius ir etinius rėmus, kurie atrodo nedalomai ir nepajudinamai
teisingi, gyvenimas tikriausiai vis ves prie to, kad juos reikės sugriauti ir
paneigti. Dažnai skausmingai, nes mes nenorime to, kas už proto ribų,
nepažinaus nepakenčiame, tačiau tai tik iliuzija. Mūsų asmeninės programos
sudaro neretai skausmingas situacijas, kuriose pramušame tas ribas. Dažnai traumuojančiai,
neretai šokiruojant aplinkinius, ir tai išveda iš paraštės, ką įsivaizdavome
esant normalų ir saugų save, pasaulį ir gyvenimą į naują suvokimą, prie naujos ribos.
Normalumas neegzistuoja.
Mes esame tankai ir ledlaužiai šokantys kaip tos septynios seserys,
simbolizuojančios Plejades iš Tauro žvaigždyno. Mums atrodo amžinos ir kasdien
patekančios tokios, kaip tekėjo jau kasnakt šimtus metų, bet tiesa tame, kad savo
teritorijoje jos yra nuolat išgyvenančios kosmologinius virsmus ir
transformacijas.
Jūsų Maištinga Siela
Victor Gadino „The Morning After“
Sveiki,
Kokią gražią žiemišką
žiemą turime! Pagalvojau dar vakar eidamas į parduotuvę. Braška sniegas po
padais, iš burnos veržiasi garai, balkone vandens ąsotėlis sušalo; tokios
trumpos dienos, kad, atrodo, vos mirksnis ir jau vakaras. Bet dienos ilgėja ir
šiandien Lietuvą spaudžia šalčiai. Tai gerai! Rytoj daug kam išsivadėjus ir
pailsėjus nuo šventinio šurmulio į darbą. Kai kas pastebi, kad tai ne itin
mėgstamas procesas, keliantis stresą ir nerimą, jog ir vėl įkrisime į
nesibaigiantį darbų liūną ir nebematysime ne tik kitų, bet ir savęs.
Manau, svarbu nusiteikti
pozityviai ir pakiliai. Rytoj aš būsiu karalius. Karaliausiu savo mintyse ir
galvoje, nebėgsiu išsižiojęs per darbus, kad kažko nepamesčiau, bet eisiu
pakiliai, beveik kaip vakar per traškantį sniegą. Rytoj aš per atsipalaidavimą ir
nesipriešinimą valdysiu padėtį, nesistengsiu nugalėti, o viską būsiu nugalėjęs,
nes priimsiu viską, kaip bus, ir nieko pakeisti nenorėsiu. Kontrolė sekina ir
alina, o Visata kontrolės nemėgsta, ji atveda savaime prie pokyčių, svarbu
išlaikyti pergalės karūną ant galvos, t. y. nusišypsoti ir leisti viskam būti taip,
kaip yra.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Šiandien per eilines žinias žurnalistai klausė lietuvaičių,
ar jie patiria liūdesį, kai baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Dažnas atsakė,
kad taip, nes vasara asocijuojasi ne tik su šiltu oru ir saule, bet ir
atostogomis, o ruduo su grįžimu į darbovietę. Daugelis mokinių irgi nenori grįžti
į mokyklą. Mokytojai nenori. Tėvai nenori į darbą. Visi daro tai, ko nenori ir
dėl to tas ruduo, kuris man iš esmės patinka kaip sezonas, tačiau jis ir
įgalina, įrėmina, sulėtina ir uždaro tave į rutiną. Iš vienos pusės saugu, nes
rutina; vieną darbą „atmuši“, parlekia dar trys, ir kartais atrodo, kad
didžiausias gyvenimo darbas yra poilsis, nes niekaip prie jo negali prasibrauti,
nes vis tas, šis, anas...
Man patiko, kaip juokauja Juodkalnijos gyventojai: „žmogus
jau gimsta pavargęs, todėl visą likusį gyvenimą turi skirti poilsiui!“ Taigi
juokas juokais, bet ir vėl kaip voras audžiu idėją, jog darysiu viską, kad kuo
mažiau perdegčiau, o tiksliau – kiek įmanydamas pjausiu grybą, nes nuo
jo priklauso tiek fizinės, tiek psichinės jėgos, tai kam tada įrodinėti, kad
gali daugiau ir geriau, jeigu tai laimės neatneša? Geriau tyliai ir ramiai,
kaip mus to išmokė ministrai, laukdami ketverių metų kadencijos pabaigos, kad
nereikėtų spręsti nūdienos problemų ir rodyti tikros lyderystės. Pabūkime ir
mes visi ponai ministrai, profesoriai ir skirkime laiko didžiausiam ir
reikšmingiausiam savo gyvenimo tikslui – poilsiui. Te poilsis valdo, užvaldo ir
tampa kasdieniu vitaminu, geros nuotaikos priežastimi, nes pernelyg dažnai
jaučiame kaltę, kad nepadarėme to ar ano, kad reikėjo daugiau, smarkiau,
kruopščiau, bet juk tai iliuzija. Gelbėkimės nuo iliuzijos poilsiu, mėgaukimės
arbatėle ant kušetės, vaizdu pro langą, chilinkime telefonuose ir visaip
kitaip poilsiaukime, o jeigu pamatote poilsiautojus – nedelsk, prisijunk,
dirbančių netrukdykite, apeikite ir raskite gerą vietelę pailsėti.
Jūsų Maištinga Siela