Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 105: rudina – irgi gerai!

 

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtadienis praėjo lengvai, tačiau po širdimi vis tiek kažkoks nerimas kaip koks kirminas graužia. Tai viena iš tų dienų, kada viskas einasi kaip per sviestą, tačiau begalinio džiaugsmo dėl to nėra. Energija tarsi užgniaužta, o medituoti nesinori, nes greit dėl miego stygiaus paroje tiesiog užmiegu ir miegu 2-3 gražias valandas, tad vakare nebelieka kitiems dalykams laiko, tik ruoštis kitos dienos darbams.

Kartais tas algoritmas erzina, žinokite, o kai sėdžiu apmąstyti pozityvia perspektyva dienos, visgi belieka džiaugtis ir fiksuoti, jog viskas, nepaisant to, kad trūko energijos ir svaigulio, buvo gerai, nes stabilu. Norisi nuotykių, norisi linksmybių, norisi keliauti, tačiau kaip ir dažnas iš mūsų esu priverstas tiesiog gyventi įprastą socialinį gyvenimą ir ieškoti toje tikrovėje atsvaros. Neišvengiu tokiu dienų, bet svarbiausia, tikriausiai, jas sąmoningai atpažinti, įvardinti, nesipriešinti, juk galų gale yra taip, kaip yra.

Šiandien pasidalijau knygos „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ apmąstymais su Jumis. Maniau, kad nesuspėsiu, maniau, pasiliksiu savaitgaliui, dar liko šiokių tokių darbų, vėl neapsuktas ratas aplink kvartą, bet bent prieš miegą pažiūrėsiu gerą filmą ir artimiausiu atsiliepimu pasidalysiu su Jumis. Juk tai ir yra kasdieninė laimė – stabilumas, ritmas, rutina, kuri pasirodo visu gražumu, įsiėdusi iki kaulų, bet prisiminus kitų dienų perspektyvas, kada viskas dinamiška, tada pasiilgsti tokių šaltesnių, pilkesnių ir „robotiškų“ dienų kaip ši.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 42: gyvenimas yra ribų laužymas ir siela visada nori veiksmo

 Elihu Vedder (1836-1923), The Pleiades (Plejadės, Septynios seserys), 1885.

Sveiki,

 

Kaip kartais sunku parašyti ką nors pozityvaus, nes atrodo, kad kasdienybės rutinoje reikia pastangų sukurti kokiai nors skaidriai minčiai, kurios vienaip ar kitaip nebūčiau jau aprašęs ar permąstęs. Šiandien viena iš tokių temų, besiklausant YouTube platformoje regresinės hipnozės seansų, yra ribos.

 

Šiaip pagauna save tose situacijose, kai protas įgalina laikytis saugios komforto zonos, kur nevyksta pokyčiai, kur viskas užrūgę. Netekantis vanduo linkęs surūgti. Tačiau kaip duoti pokyčiams valia? Tik per drąsą veikti, kuri kyla iš to, kad gyvenimas yra vien tik ribų peržengimas. Kad ir kaip bebūtume save įrėminę į kažin kokius įsitikinimus, moralinius ir etinius rėmus, kurie atrodo nedalomai ir nepajudinamai teisingi, gyvenimas tikriausiai vis ves prie to, kad juos reikės sugriauti ir paneigti. Dažnai skausmingai, nes mes nenorime to, kas už proto ribų, nepažinaus nepakenčiame, tačiau tai tik iliuzija. Mūsų asmeninės programos sudaro neretai skausmingas situacijas, kuriose pramušame tas ribas. Dažnai traumuojančiai, neretai šokiruojant aplinkinius, ir tai išveda iš paraštės, ką įsivaizdavome esant normalų ir saugų save, pasaulį ir gyvenimą į naują suvokimą, prie naujos ribos.

 

Normalumas neegzistuoja. Mes esame tankai ir ledlaužiai šokantys kaip tos septynios seserys, simbolizuojančios Plejades iš Tauro žvaigždyno. Mums atrodo amžinos ir kasdien patekančios tokios, kaip tekėjo jau kasnakt šimtus metų, bet tiesa tame, kad savo teritorijoje jos yra nuolat išgyvenančios kosmologinius virsmus ir transformacijas.

 

Jūsų Maištinga Siela