Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia
pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku
meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga
laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu
greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike,
kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo
tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas
tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti
nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors
įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos
priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų
žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską
suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi
daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?
Kartais negaliu patikėti, kaip greitai bėga laikas...
Kai aptinki kokias senas nuotraukas, ar tuos pačius senus internetinių
platformų skanus, nustembi, kaip iš tikrųjų viskas keitėsi ir kad tu visame
tame dalyvavai. Taip panašiai nutiko ir su „YouTube“ kanalu, kuris tikriausiai
yra lankomiausias šiuo metu mano puslapis, kur kokybišką ar pramoginį turinį
lengva atsirinkti. Tiesa, reklamos šią platformą tiesiog teroristiškai siaubia.
2009 metais „YouTube“ platforma atrodė gerokai kitaip
nei dabar. Tuo metu ji dar vystėsi ir buvo labiau orientuota į bendruomenę.
Vaizdo įrašai buvo vertinami nuo 1 iki 5 žvaigždučių sistema, o pagrindiniame
puslapyje buvo atskiras „bendruomenės“ skyrius. Tai liudijo „YouTube“ siekį
skatinti vartotojų tarpusavio ryšius. Pati svetainės išvaizda buvo paprastesnė,
su aiškesniu paieškos ir navigacijos meniu. Svarbu paminėti, kad 2009 metais
„YouTube“ pradėjo palaikyti aukštesnę raišką – 1080p, o metų pabaigoje pristatė
ir automatinį kalbos atpažinimą, gerinantį prieinamumą.
Tarp populiariausių 2009 metų vaizdo įrašų dominavo
įvairūs reiškiniai. Tarp labiausiai žiūrėtų vaizdo įrašų, ne tik muzikinių,
buvo Susan Boyle pasirodymas laidoje „Britain's Got Talent“ (surinkęs virš 120
milijonų peržiūrų), „David After Dentist“ ir „JK Wedding Entrance Dance“.
Muzikos kategorijoje itin populiarios buvo Pitbull, Miley Cyrus, ir The Lonely
Island dainos. Būtent 2009 metų lapkritį „YouTube“ ieškomiausių terminų sąraše
pasirodė ir Lady Gaga „Bad Romance“.
Lady Gaga vaizdo klipas „Bad Romance“ buvo įkeltas į
„YouTube“ 2009 metų lapkričio mėnesį. Šis klipas sparčiai išpopuliarėjo dėl
savo išskirtinės estetikos, įsimintinų kostiumų ir choreografijos,
įtvirtindamas Lady Gaga, kaip popmuzikos ikonos, statusą. Jis tapo vienu
pirmųjų „YouTube“ klipų, pasiekusių milžiniškas peržiūras ir tapęs kultūriniu
fenomenu.
Nuo 2009 iki 2025 metų „YouTube“ patyrė milžinišką
transformaciją. Nuo žvaigždučių sistemos atsisakyta 2010 metais, pereinant prie
„patinka“ ir „nepatinka“ mygtukų. Platforma nuolat tobulino vaizdo įrašų
kokybę, pristatydama 4K ir net 8K raiškos palaikymą. Gyvos transliacijos, arba
live streaming, tapo prieinamos 2011 metais, o vėliau išsivystė į sudėtingą
sistemą su 360 laipsnių vaizdo ir 1440p raiškos transliacijomis. Buvo
integruotos ir socialinės funkcijos, pavyzdžiui, automatinis dalinimasis su „Facebook“
ir „Twitter“. Didžiausi pokyčiai įvyko, kai „YouTube“ pradėjo labiau
orientuotis į kūrėjus ir jų monetizaciją, pristatydama tokias funkcijas kaip
„Super Chat“, kanalo narystės ir prekių pardavimas.
Iki 2025 metų „YouTube“ toliau evoliucionuoja.
Platforma vis labiau akcentuoja trumpos formos vaizdo įrašus, vadinamus
„Shorts“, ir leidžia juos kurti ilgesnius. AI technologijos vaidina vis didesnį
vaidmenį, siūlydamos automatinį vaizdo įrašų dubliavimą įvairiomis kalbomis,
siekiant padidinti turinio pasiekiamumą visame pasaulyje. Taip pat diegiamos
naujos funkcijos, padedančios kūrėjams analizuoti ir tobulinti savo turinį,
pavyzdžiui, miniatiūrų testavimas ir palyginimas, siekiant maksimalaus įsitraukimo.
„YouTube“ algoritmas taip pat nuolat tobulinamas, siekiant geriau atitikti
žiūrovų poreikius ir efektyviau rekomenduoti turinį.
„YouTube“ platformos pradžia ir evoliucija
iki 2009-ųjų
„YouTube“ platformos istorija prasidėjo 2005 metais,
kai trys buvę „PayPal“ darbuotojai – Chad Hurley, Steve Chen ir Jawed Karim –
nusprendė sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų lengvai dalintis vaizdo įrašais.
Idėja gimė po to, kai jiems buvo sunku rasti internete vaizdo įrašų apie Janet
Jackson incidentą per „Super Bowl“ ir 2004 metų cunamį. Nors iš pradžių
svarstyta apie pažinčių svetainę su vaizdo įrašais, greitai paaiškėjo, kad
didžiausias potencialas slypi paprastame vaizdo įrašų dalijimesi.
Domeno pavadinimas „YouTube.com“ buvo suaktyvintas
2005 m. vasario 14 d. Netrukus, tų pačių metų balandžio 23 d., buvo įkeltas
pirmasis vaizdo įrašas pavadinimu „Me at the zoo“, kuriame vienas iš įkūrėjų,
Jawed Karim, stovi prie dramblių San Diego zoologijos sode. Tai buvo kukli
pradžia, tačiau per kelis mėnesius svetainė jau sulaukė apie 30 000 lankytojų
per dieną.
Čia galite pamatyti jau 20 metų
egzistuojantį patį pirmąjį visų laikų YouTube įrašą, kuris turi per 367
milijonus peržiūrų:
„YouTube“ augimas buvo spartus. 2005 metų lapkritį
platforma gavo 3,5 mln. JAV dolerių investicijų iš rizikos kapitalo įmonės
„Sequoia Capital“, o gruodį ji oficialiai išėjo iš beta versijos. Jau po
aštuonių mėnesių nuo paleidimo, svetainė pritraukdavo daugiau nei du milijonus
lankytojų per dieną. Per šį ankstyvąjį periodą „YouTube“ pristatė tokias
esmines funkcijas kaip 5 žvaigždučių vertinimo sistema (2005 m. rugpjūtis),
grojaraščiai, viso ekrano režimas ir prenumeratos (visi 2005 m. spalis).
2006 metais „YouTube“ ir toliau sparčiai augo. Sausį
atsirado grupių funkcija, vasarį – asmeniniai profiliai, o kovą – 10 minučių
vaizdo įrašo trukmės apribojimas. Liepos mėnesį „YouTube“ jau pasiekė 100
milijonų vaizdo įrašų peržiūrų per dieną. Šis eksponentinis augimas neliko
nepastebėtas, ir 2006 metų spalį „Google“ įsigijo „YouTube“ už įspūdingą 1,65
mlrd. JAV dolerių sumą. Šis įsigijimas suteikė „YouTube“ milžiniškus resursus
ir infrastruktūrą, reikalingą tolesnei plėtrai ir dominavimui internetinėje vaizdo
įrašų rinkoje. Iki pat 2009 metų „YouTube“ nuolat tobulėjo, pavyzdžiui, 2007 m.
startavo Partnerystės programa, leidusi turinio kūrėjams užsidirbti pinigų, o
2008 m. atsirado 480p raiškos vaizdo įrašai ir vaizdo įrašų analizės įrankiai.
Tokiu būdu, iki 2009 metų „YouTube“ jau buvo tapusi ne tik populiariausia
vaizdo įrašų dalinimosi platforma, bet ir svarbiu kultūriniu fenomenu,
pakeitusiu tai, kaip žmonės kuria, dalijasi ir vartoja vaizdo turinį.
Tokia 2025 metų "YouTube" išvaizda:
VEVO muzikinis kanalas, populiarumas ir
kaip žmonės užsidirba iš „YouTube“ talpinamą turinį?
Šiandien, 2025 metais, „YouTube“ platformoje
populiariausių kanalų spektras yra itin platus ir dinamiškas, atspindintis
vartotojų interesų įvairovę. Vis dar dominuoja žaidimų, pramogų, mokslo
populiarinimo, edukacijos, grožio, gyvenimo būdo ir naujienų kanalai. Ypač
didelio populiarumo sulaukia individualūs kūrėjai, vadinamieji youtuberiai,
kurie kuria originalų, autentišką turinį, užmezga glaudų ryšį su savo
auditorija. Taip pat išlieka populiarūs ir didžiųjų žiniasklaidos, muzikos ir
sporto organizacijų oficialūs kanalai, transliuojantys profesionaliai sukurtą
turinį. Be to, vis labiau populiarėja trumpos formos vaizdo įrašai, vadinami
„Shorts“, kurie pritraukia jaunąją auditoriją.
VEVO yra tarptautinė muzikos vaizdo įrašų talpinimo
platforma, kuri bendradarbiauja su didžiosiomis muzikos įrašų kompanijomis,
tokiomis kaip „Universal Music Group“, „Sony Music Entertainment“ ir „Warner
Music Group“. Jos tikslas – teikti oficialius, aukštos kokybės muzikos vaizdo
klipus. Nors VEVO turi savo atskirą svetainę ir programas, didžioji dalis jos
turinio yra platinama per „YouTube“ oficialius atlikėjų kanalus, dažnai su
„VEVO“ žyme pavadinime. Tai užtikrina, kad žiūrovai matytų patvirtintą ir oficialų
atlikėjo turinį, o pačioms įrašų kompanijoms tai leidžia efektyviau valdyti ir
monetizuoti savo muzikos katalogą „YouTube“ platformoje. VEVO tapo savotišku
kokybės ženklu muzikos pasaulyje, garantuojančiu, kad žiūrimi klipai yra
autentiški ir legalūs.
Muzikos žvaigždės ir kiti turinio kūrėjai „YouTube“
uždirba įvairiais būdais, dažnai derindami kelis pajamų srautus. Pagrindinis ir
labiausiai paplitęs būdas yra pajamos iš reklamos. „YouTube“ partnerių
programos (YPP) nariai gauna dalį pajamų iš reklamos, rodomos jų vaizdo
įrašuose. Kuo daugiau peržiūrų ir įsitraukimo, tuo didesnės pajamos. Be
reklamos, kūrėjai gauna pajamų iš „YouTube Premium“ prenumeratų, kurios leidžia
žiūrėti turinį be reklamos, o dalis prenumeratos mokesčio atitenka kūrėjams
pagal peržiūrų skaičių.
Taip pat labai svarbią pajamų dalį sudaro prekių
ženklų rėmimas ir partnerystės. Populiarūs kanalai bendradarbiauja su
įvairiomis kompanijomis, reklamuodami jų produktus ar paslaugas savo vaizdo
įrašuose. Tai gali būti tiesioginė produkto integracija, apžvalgos ar
specializuoti rėmimo susitarimai. Kiti pajamų šaltiniai apima kanalų narystes,
kur gerbėjai moka mėnesinį mokestį už išskirtinį turinį ar privilegijas, „Super
Chat“ ir „Super Stickers“ – tai tiesioginių transliacijų metu žiūrovų
siunčiamos mokamos žinutės ar animacijos, taip pat prekių (angl. merchandise)
pardavimas, kai kūrėjai parduoda savo prekės ženklo atributiką (marškinėlius,
puodelius ir kt.) tiesiogiai per „YouTube“ parduotuvės funkciją. Muzikos
žvaigždės taip pat gauna pajamų iš licencijavimo mokesčių už savo muzikos
naudojimą „YouTube“ platformoje, be tiesioginių pajamų iš vaizdo klipų
peržiūrų. Šie įvairūs srautai leidžia kūrėjams monetizuoti savo turinį ir
paversti „YouTube“ ne tik platforma saviraiškai, bet ir tvariu verslo modeliu.
Taip atrodė 2005 metais „YouTube“
paieškos puslapis.
Taip per 20 metų
keitėsi peržiūros juostelės, įdomu, kad jau 10 metų ji nesikeičia ir
nusistovėjo tokia, kokia ji dabar yra.
Kaip veikia cenzūra dėl turinio ir
autorinės teisės „YouTube“ kanale?
„YouTube“ yra įdiegusi galingą sistemą, vadinamą
„Content ID“, kuri yra pagrindinis autorių teisių apsaugos mechanizmas. Autorių
teisių savininkai, tokie kaip muzikos leidyklos, filmų studijos ar
nepriklausomi kūrėjai, gali įkelti savo autorių teisių saugomą turinį į
„Content ID“ duomenų bazę. Kai naujas vaizdo įrašas yra įkeliamas į „YouTube“,
„Content ID“ automatiškai nuskenuoja jį ir ieško atitikmenų šioje duomenų
bazėje. Jei aptinkamas atitikmuo, autorių teisių savininkas gali pasirinkti
vieną iš kelių veiksmų: blokuoti vaizdo įrašą, kad jo nebūtų galima peržiūrėti;
monetizuoti vaizdo įrašą, t. y., rodyti jame reklamą ir gauti pajamas (kartais
dalijantis jomis su įkėlėju); arba stebėti vaizdo įrašo auditorijos statistiką.
Autorių teisių savininkai taip pat gali pateikti rankines pašalinimo dėl
autorių teisių užklausas, jei „Content ID“ netaikoma arba turinys buvo įkeltas
neteisėtai. Jei kūrėjas gauna tris tokius įspėjimus, jo kanalas gali būti
pašalintas. Tačiau kūrėjai turi galimybę ginčyti šiuos įspėjimus, jei mano, kad
jų turinys atitinka sąžiningo naudojimo (angl. fair use) principus arba yra
licencijuotas.
„YouTube“ turi aiškiai apibrėžtas Bendruomenės gaires,
kurios nustato, koks turinys yra leidžiamas platformoje. Šios gairės apima
platų spektrą temų, tokių kaip smurtas, neapykantos kalba, priekabiavimas,
nuogybės ir seksualinio pobūdžio turinys, klaidinanti informacija, šlamštas ir
kt. Kai vaizdo įrašas įkeliamas, jis pirmiausia patenka per automatizuotas
sistemas, kurios bando nustatyti galimus pažeidimus. Jei sistema aptinka kažką
įtartino, vaizdo įrašas gali būti peržiūrėtas „YouTube“ specialistų komandos.
Vartotojai taip pat gali pranešti apie turinį, kuris, jų nuomone, pažeidžia
gaires. Gavus pakankamai pranešimų ar nustačius akivaizdų pažeidimą, „YouTube“
gali imtis veiksmų, kurie svyruoja nuo įspėjimo kūrėjui, vaizdo įrašo amžiaus
apribojimo (kad jį galėtų matyti tik suaugę vartotojai), monetizavimo
apribojimo arba visiško vaizdo įrašo pašalinimo. Rimtų ar pakartotinių
pažeidimų atveju kanalas gali būti laikinai sustabdytas arba visam laikui
pašalintas iš platformos. „YouTube“ teigia, kad nuolat tobulina savo politikas
ir algoritmus, siekdama geriau aptikti ir spręsti su gairių pažeidimais
susijusias problemas, taip pat stengiasi rasti pusiausvyrą tarp laisvos
saviraiškos ir platformos saugumo.
„YouTube“ informacijos srautai šiandien. Kiek
kasdien „YouTube“ puslapyje patalpinama informacijos?
„YouTube“ talpinamos informacijos kiekis yra sunkiai
įsivaizduojamas ir nuolat augantis, siekiantis petabaitus ir net egzabaitus
duomenų. Nors „Google“ niekada nėra tiksliai atskleidusi konkrečių skaičių,
specialistų vertinimais, „YouTube“ turi mažiausiai vieną egzabaitą (tai yra 1
000 000 terabaitų) saugojimo vietos savo duomenų centruose, ir šis skaičius
nuolat didėja. Platforma naudoja pakopinę sistemą, kurioje dažnai peržiūrimi
vaizdo įrašai laikomi greitos prieigos saugyklose, o rečiau žiūrimi migruojami
į ekonomiškesnes ir vėsesnes saugyklos pakopas, taip optimizuojant našumą ir
kaštus.
Visa ši milžiniška informacija yra saugoma „Google“
valdomuose duomenų centruose visame pasaulyje. Šie duomenų centrai yra
strategiškai išdėstyti įvairiose pasaulio vietose – Šiaurės Amerikoje,
Europoje, Azijoje ir kitur – siekiant užtikrinti kuo mažesnę delsimą ir aukštą
prieinamumą vartotojams, kad vaizdo įrašai būtų pasiekiami greitai ir
patikimai, nepriklausomai nuo vartotojo geografinės padėties. „YouTube“ naudoja
„Google“ modulinio duomenų centro architektūrą, kuri leidžia greitai ir
efektyviai didinti saugojimo pajėgumus pagal poreikį. Be to, platforma naudoja
turinio pristatymo tinklus (CDN), kurie kopijuoja populiarius vaizdo įrašus
arčiau galutinių vartotojų, dar labiau pagreitindami jų įkėlimą. Technologijų
požiūriu, „YouTube“ naudoja objektų saugojimo sistemas, tinkamas dideliems
nestruktūrizuotiems duomenims, ir paskirstytas failų sistemas, tokias kaip
„Google File System“ ir jos įpėdinis „Colossus“, kurios paskirsto duomenis tarp
tūkstančių serverių, užtikrindamos atsparumą gedimams ir aukštą prieinamumą.
Kasdien „YouTube“ įkeliamo naujo turinio kiekis yra
tiesiog stulbinantis. Vidutiniškai kas minutę į platformą įkeliama virš 500
valandų vaizdo įrašų. Tai reiškia, kad kas valandą pridedama daugiau nei 30 000
valandų, o per dieną įkeliamas naujas turinys gali siekti virš 720 000 valandų
vaizdo įrašų. Kalbant apie vaizdo įrašų skaičių, tai sudaro maždaug nuo 2,4 iki
3,7 milijonų naujų vaizdo įrašų kasdien, priklausomai nuo to, ar įskaičiuojami
ir trumpos formos vaizdo įrašai „Shorts“, kurių vien kasdien įkeliama apie 12
milijonų. Šis nuolatinis ir didžiulis naujo turinio srautas rodo „YouTube“
platformos gyvybingumą ir nuolatinį augimą, kas reikalauja milžiniškų saugojimo
ir apdorojimo pajėgumų.
Taigi „YouTube“ tampa vienu svarbiausiu vaizdinės ir
garsinės informacijos platforma pasaulyje. Praeityje, kai tik pradėjau kurti
turinį, mane labai greitai ištrynė, juk nieko nežinojau apie besikeičiančias
autorines teises, tad praradau daug laiko ir turinio, kuris šiandien būtų
nostalgiškas. „YouTube“ iš dalies nuostabus, nes prieinama pati naujausia
muzika, tinklalaidės ir kiti puikūs dalykai, tiesa, be reklamos nė dienos, bet
ką padarysi, galima gi išsipirkti ir laisvą prieigą.
Ar dažnai kyla toks noras daryti kažką prasmingo, eiti
ir nuveikti, patirti, bet nežinai kur, kaip ir ką išvis turi padaryti? Tarsi
kirbėjimas viduje, kad yra kažkas daugiau už dabarties veiksmą? Šią būseną man
priminė Seneka, kurį cituoju:
„Įsižiūrėk atidžiau: didžiausia gyvenimo
dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko neveikiant, o visas gyvenimas
– darant ne tai, ką reikia.“ Ši citata priklauso Senekai,
žymiam senovės Romos filosofui, valstybės veikėjui ir stoikų mąstytojui. Ši
frazė yra paimta iš jo „Laiškų Lucilijui“ (Epistulae morales ad
Lucilium), kurie yra vienas svarbiausių jo darbų, skirtų moralės filosofijai.
Seneka, kurio pilnas
vardas buvo Liucijus Anėjus Seneka (lot. Lucius Annaeus Seneca, g. apie
4 m. pr. Kr. Kordoboje, mirė 65 m. po Kr. Romoje), iškilo kaip viena ryškiausių
asmenybių senovės Romoje, apjungusi valstybės veikėjo, filosofo, gamtos
tyrinėtojo, poeto ir dramaturgo talentus. Jo gyvenimas ir darbai atspindi
sudėtingą epochą ir jo paties išskirtinę asmenybę, gebėjusią daryti įtaką tiek
imperijos politikai, tiek individualiai žmogaus moralei.
Seneka buvo vienas pagrindinių imperatoriaus Nerono
auklėtojų ir patarėjų. Šiai atsakomybei ruošdamas jaunąjį imperatorių, jis
sukūrė veikalą „Apie gailestingumą“ (lot. „De clementia“), kuriame dėstė
išmintingo ir švelnaus valdymo principus. Nors 55 metais jis tapo konsulu
sufektu ir įgijo didelę politinę galią, tvarkydamas Romos imperijos vidaus ir
užsienio politiką, Senekos pastangos suvaldyti Nerono temperamentą ilgainiui
nebuvo sėkmingos. Jo politinė karjera baigėsi tragiškai: įtariamas dalyvavimu sąmoksle,
Neronas įsakė jam nusižudyti, ir Seneka pakluso šiam įsakymui 65 metais po
Kristaus.
Kaip filosofas, Seneka buvo įtakingas stoikas, kuriam
filosofija buvo ne tik intelektualinis užsiėmimas, bet ir praktinis savęs
tobulinimo būdas. Jis tikėjo, kad dorovingo gyvenimo pagrindą sudaro griežtumas
sau, principų laikymasis ir artimo meilė. Jo moralės filosofija pabrėžė proto
viršenybę ir būtinybę valdyti stiprias emocijas, tokias kaip pyktis, baimė ar
pavydas. Seneka teigė, kad laikas yra pats brangiausias žmogaus turtas, kurio
nereikėtų švaistyti, ir ragino kiekvieną akimirką išnaudoti prasmingai. Jis
mokė, kad vienintelė tikra vertybė yra dorybė, o ne išorinės gėrybės, ir kad
laimė slypi ramioje, kilnioje sieloje. Be to, Seneka akcentavo atsparumą
likimui, ragindamas žmones būti pasiruošusius gyvenimo smūgiams ir nebijoti
skurdo, ligos ar mirties, nes tai yra neišvengiama. Jo darbuose atsispindi
mintis, kad išmintingas žmogus turi ugdyti vidinę nepriklausomybę nuo išorinių
aplinkybių.
Iš gausaus Senekos palikimo išliko daug vertingų
kūrinių, tokių kaip moralinio ir religinio turinio traktatai, pavyzdžiui, „Apie
numatymą“, „Apie sielos ramybę“, „Apie išminčiaus tvirtybę“, taip pat didesni
veikalai „Apie geradarybes“ ir „Gamtos klausimai“. Ypač vertinami yra jo 124
„Laiškai Lucilijui“, kuriuose jis dalijasi filosofinėmis įžvalgomis ir
patarimais apie gyvenimą. Nors jo tragedijos, tokios kaip „Medėja“ ar „Oidipas“,
buvo sukurtos dramatinei išraiškai, jos taip pat perteikia gilias stoicizmo
idėjas. Senekos filosofinės etikos idėjos turėjo didelę įtaką ne tik Romos
mąstymui, bet ir ankstyvajai krikščionybei, o jo mintys apie savikontrolę ir
dorybę išlieka aktualios ir šiuolaikinei saviugdos literatūrai.
Kai laiko iš tikrųjų
nėra, pasirodo, pagal žymųjį vokiečių rašytoją Thomą Manną, jo vis tiek labai daug.
Tikriausiai bernardinai.lt pirmieji paskelbė, kad 2025 m.
birželio 6 dieną sukanka 150 metų, kai gimė Nobelio laureatas.
„Yra tolimų dangaus kūnų,
kurių medžiagų tankis toks neįtikimai didelis, kad vienas tenykštis kubinis
colis čia, Žemėje, svertų dvidešimt centnerių. Panašiai galima pasakyti ir apie
žmonių laiką – jis kitokios sandaros, kitokio tankumo; kitokią naudą teikia
negu praskydęs, lengvai pro pirštus slystantis daugumos kitų žmonių laikas. Dažnas
stebisi, kad tiek daug galima nuveikti per tą patį laiką, netgi klausia: kaip
tu suspėjai tą viską padaryti? <...> Net jei laiko jau visai maža, vis
vien dar jo labai daug...“ Thomas Mann
Nuor. Marta Pļaviņa. Moteris
iš nugaros, 1920–1930. From the collection of the Aizkraukle Museum of History
and Art
Sveiki,
Nėra to blogo, kas
neišeitų į gerą, pamaniau sau šiandien mąstydamas ir galvodamas apie laiką. Skaitau
Sal Rachele knygą „Sielos integracija“ ir ten tiek daug kalbama apie laiko
linijas ir įvairias perspektyvas. Kas mane pažįsta, žino, kad dažnai sakau, kad
reikia būti ČIA IR DABAR. Pasirodo, pagal Sal Rachele linijinio laiko
perspektyvoje egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis, tačiau ir laiko
linijos, intervalai, kuriuos nulemia mūsų mintys, intencijos ir veiksmai. Ypač veiksmai.
Aukštesnių dimensijų perspektyvoje viskas vyksta dabar kiekvienam iš mūsų, t.
y. DABAR tu gimsti, tu verki, valgai, patyri kaulo lūžį, pirmąją kelionę į
užsienį, gauni pirmąjį pažymį, dalyvauji laidotuvėse ir vestuvėse, guli tiesiog
prie jūros... Visumoje Visatos burbule viskas jau vyksta tame pačiame mirksnyje.
Dažnas klausimas, ar tada
mes turime laisvą valią ką nors pakeisti, jeigu jau viskas yra? Pasirodo,
žinoma, kad taip. Tik šuoliais į kito laiko perspektyvą. Nors apie laiką
skaitau šiaip aiškiai tik dabar, bet noriu pasakyti, kad visada panašiai laiką
ir įsivaizdavau, tarsi toji knyga paliudytų tai, ką ir taip prigimtinai žinojau
esant. Tik mes fiziniuose rėmuose, įrėminti, bet toli gražu ne kokie bejėgiai. Kitaip
sakant, galima iš eterinės erdvės daryti korekcijas ir transformacijas, kurios
nulemia mūsų savijautą ir emocijas, kai kas tai vadina karmos keitimu, kai kas
gijimu, kai kas sielos integracija. Pakeitus laike padarytus įspaudus galima
keisti ir gerinti DABARTIES perspektyvą linijiniame laike, tad nėra to blogo,
kas neišeitų į gerą, ar ne? Per tiek metų sulaukiu tiek daug bylojimo apie
šiuos dalykus, o šios knygos daugiau ar mažiau tarpusavyje „susikalba“, tad
nesame bepročiai atmesdami populiariausius mokslo siūlomus variantus ir
pasinerdami į dimensijų daugiamatį variantiškumo perspektyvą.
Kelis kartus skaitydama užmigau.
Šitaip va veikė teksto energija. Būtinai apie tai dar parašysiu, šiandien tai
geriausia šios dienos manoji patyrimo dalis.
Tiesa, labai graži latvių
fotografės Marta Pļaviņa (1896-1959) nuotrauka, kuria dalijuosi. Jos
nuotrauka „Mergina iš nugaros“ (1920-1930) tapo tutiline fotografija parodoje „Sidabro
merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, kuri šiuo metu
vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.
Ta nuotrauka vis daroma
ir daroma to laiko ir akimirkos atkarpoje, kai mūsų dar net nebuvo.
Šiandienos suvokimas sėdint kino teatre ir žiūrint „Pietinia
kronikas“ buvo toks: kaip gera eiti koja kojon su visuomene, su tomis klišėmis,
su tuo, kas madinga, apie ką visi kalba, supranta, turi savo nuomonę; tai, kas
mus iš esmės jungia – populiariausias visų laikų lietuviškas filmas, kurio
seansai jau traukia tikriausiai trečią mėnesį. Tos jungtys kartais
neaptariamos, bet jos veikia saugiai kaip socialinės-kultūrinės atramos, tad
atėjus čia, į „Maištingą sielą“, galiu dalytis tuo, ką, atrodo, atradau,
suvokiau arba nesuvokiau, tiesiog praslydau pro paviršių ir tik susidrumsčiau. Šiandien,
toje salėje, patogioje kėdėje, atėjo suvokimas apie laiką, apie tai, kad
skirtingi gyvenimo etapai atrodo kaip kompiuteriniai kambariai, kuriuos savaip
išeini. Ir tas ėjimas, kuris retsykiais atrodo toks juodas, nepamainomas,
nepermaldaujamas, iš tikrųjų sukarikatūrintas tampa kaip gyvenimo filmas (kaip
kad iš kokių 90-ųjų), iš kurio laikui bėgant taps tik detalės, dėl kurių
kažkada raudojai kaip prie sukiužusios valties pernelyg įsijautęs į aukos žaidimą;
išties taps tik detale, kokia nors automagnetolos prisivėlusia juostele, kuri
kels nuostabą, kad gyvenome šitokiomis sureikšmintomis sąlygomis.
Aktorė Saoirse Ronan,
kadras iš filmo „Blitz“, 2024.
Sveiki,
Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau
ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra
ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada
stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu
sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad
man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu
atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to
nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko
nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.
Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad
duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia
aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po
vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai
ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam
visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų
informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos
medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka
kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie
kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos
jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje
turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas,
kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti
beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų
ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai
vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.
Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin
reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl
to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis
filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir
to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri
teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią
nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais
atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras,
šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija,
žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog
atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir
emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.
Kaip šviesu, kaip šviesu... Galvojau važiuodamas į
darbą, atrodo, pavasaris lipa ant kulnų, nors ką tik prasidėjo vasaris,
paskutinis žiemos mėnuo. Vis nepaliauju galvoti apie laiką ir save esantį
laike, ypač praeityje, kuriame save suvokiu kaip visiškai atskirą, kitą būtybę.
Atrodo, kad laikas singuliarus, kažkoks nebetikras ir iš tikrųjų nelabai taip
ir svarbu, kas šiuo metu vyksta lyginant su ta perspektyva, kurioje esu
aukščiau už žemiškąjį gyvenimą. Nors ir ten, aiškiai jaučiu, jog vieną dieną
įsiliesiu į bendrąją visa ko sąmonę pagaliau suvokęs visų matmenų, visų laikų
struktūras, patirtis, formas ir jų būvimo-žaidimo ir sąmonės išskaidymo prasmę.
Velnio tiltas (vok.
Teufelsbrücke), Kromlau parkas, Vokietija, Saksonija
Sveiki,
Penktadienis!
Puiki diena, nors ir lyga sausį spalio lietumi, bet iš
tikrųjų puiki diena šypsotis ir švytėti, nes viskas yra gerai. Visos nelaimės
ir negandos iššluotos lauk ir akcentuojami pozityvūs ir čia pat esantys gausos
aspektai. Juk šiaip ar taip netrūksta nei pinigų, nei laisvės kalbėti ir kurti,
nei knygų, nei meilės, nei darbo, o ir sveikata dar gera – belieka tik
džiaugtis, džiaugtis ir dar kartą džiaugtis.
Vakar pabaigiau nuostabią Annie Ernaux, prancūzų
nobelistės, knygą „Metai“, kuri be galo man patiko. Jautriai perteiktas
senstančio žmogaus laiko tėkmės suvokimas, kad gyvenimas baigiasi. Jis iš
tikrųjų baigiasi kiekvieną akimirką ir kiekvieną akimirką vis stebuklingu būdu
prasitęsia. Autorė atsisako savo ilgalaikės perspektyvos ir sako, kad
nebeprojektuoja savo veiklų, iliuzijų ir matymo į ateitį, nes, kai esi senas,
turi anūkų, esi pensijoje, ateities nebelieka, lieka tik čia ir dabar, kitaip
sakant, visas pasaulio laikas. Iš vienos pusės jaunam ar vidutinio amžiaus
žmogui tai skamba labai liūdnai, o iš kitos pusės, koks turėtų būti
palengvėjimas, nes nebelieka iliuzijų, jauti visą savo būties centrą ir
įsižeminimą. Nepaprasta knyga apie laiką, troškimus ir aplinkos triukšmą. Argi
ne stebuklas, jog šioji knyga pateko į mano rankas? Stebuklas.
Stebuklas, kad galiu prieš darbą, iš ryto, šią
akimirką gurkšnojant kavą apie tai rašyti ir mesti tą žinią į internetą, kur
viskas išsilydo tame dideliame intrigų, apkalbų, komentarų, patarimų, melagienų,
politikos ir propagandos, liūdesio ir džiaugsmo kakofonijos šurmulyje. Sakote,
kad neturi poveikio? Šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Vienas pozityvesnis
įrašas visą internetą keičia. Priklauso tik nuo to, kaip pažiūrėsi.
Dangau, kaip seniai
neturėjau tokio puikaus šeštadienio! Nepiktino net ne visai pavasarinė
temperatūra, nes tai tėra tik smulkmena. Pagaliau galėjau normaliai ilsėtis
krapštydamasis šeštadienį namuose, o ne tingiai drybsoti lovoje ir graužtis, kad
tingiu daryti tą, tingiu daryti aną. Priežastis labai paprasta – kokybiškas ir
sąmoningas poilsis, tad ir veiksmai veda prie pasitenkinimo ir dėkingumo, o
ten, kur dėkingumas, visada atsiranda ir energijos.
Diena puiki, nes
kokybiškai sportavau, o ne šiaip 5 minutės visokiausių nekokybiškų pratimų, kad
„užpumpuotų“ kūną ir raumenys pajustų apkrovą, o lėtai, tarsi laižant ledus. Po
to tiek energijos atsiranda! Žinoma, ne darbams ją ištaškyti, o sutelkti į ko
nors darymą, kas teikia malonumą! Susitvarkiau namus, esu iš tų, kurie mėgsta
tarką, o švarūs ir kvepiantys namai kelia didžiulį pasitenkinimą, nes tai mano erdvė,
kuriai skiriu laiko! Šiandien neskubėdamas per dieną perskaičiau vieną knygą –
J. M. Coetzee „Lenkas“ ir net spėjau čia pasidalyti mintimis apie ją. Spėjau
išeiti į miestą, pavalgyti, laukia dar du naktiniai filmai... Jaučiuosi taip
normaliai, kaip nesijaučiau jau kelias savaites! Šeštadienis priklauso man ir
jis įkvepia gyventi.
Vakar prieš užmigdamas
klausiausiu tokio retai mano paties lankomo YouTube kanalo „Jotvingis“ įrašo. Tame
kanale talpinami man priimtini ir nevisai priimtini dalykai. Dėl kai kurių
galėčiau diskutuoti, bet šiandien ne apie tai. Dažnai šiaip YouTube cenzūra
mėgsta blokuoti ar apriboti vartotojus, kurie pasisako apie pasaulį, kurio
sistemas žmonės linkę kritikuoti. Internete pilna tokių užplombuotų anketų, o
tai iš dalies sako, jog esame veikiami kažin kokio Didžiojo Brolio. Su tuo
kovoja eilė trolių, kurie klijuoja savotiškai kitaip mąstantiems visokias
konspiracijų teorijų šalininkų etiketes, visaip menkina, marginalizuoja ir t.
t. Bet iš patirties žinau, kad tokia informacija, kokią transliuoja Jotvingis,
dažniausiai ateina pas tuos, kuriems reikia, taigi atėjo šįkart ir pas mane.
Galite pasižiūrėti ir
išklausyti Jotvingio įrašo. Ramiu ir gražiu balso tembru jis išdėsto nemažai
per daug metų mano artikuliuotą ir rinktą informaciją apie kvantinę fiziką bei
tai, kaip veikia žmogaus minties galia. Išties revoliucinė kai kam idėja, jog
laikas neegzistuoja ir mes einame laiko cikliniu ratu. Taip pat tas tiesas,
kurias mokomės per fiziką ir astrofiziką, regis, pamirštame, kad nemaža dalis
tėra tik teorija, tačiau juk beveik kiekvienas į klausimą „kaip atsirado
visata?“ atsakytų – iš Didžiojo sprogimo. Bet argi, jeigu tai niekada
neįrodyta? Apie laiką, Visatą ir kitus dalykus paprastai ir aiškiai iš
Jotvingio. Gal ir jums surezonuos?
