Sveiki, skaitytojai,
Ar dažnai kyla toks noras daryti kažką prasmingo, eiti
ir nuveikti, patirti, bet nežinai kur, kaip ir ką išvis turi padaryti? Tarsi
kirbėjimas viduje, kad yra kažkas daugiau už dabarties veiksmą? Šią būseną man
priminė Seneka, kurį cituoju:
„Įsižiūrėk atidžiau: didžiausia gyvenimo
dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko neveikiant, o visas gyvenimas
– darant ne tai, ką reikia.“ Ši citata priklauso Senekai,
žymiam senovės Romos filosofui, valstybės veikėjui ir stoikų mąstytojui. Ši
frazė yra paimta iš jo „Laiškų Lucilijui“ (Epistulae morales ad
Lucilium), kurie yra vienas svarbiausių jo darbų, skirtų moralės filosofijai.
Seneka, kurio pilnas
vardas buvo Liucijus Anėjus Seneka (lot. Lucius Annaeus Seneca, g. apie
4 m. pr. Kr. Kordoboje, mirė 65 m. po Kr. Romoje), iškilo kaip viena ryškiausių
asmenybių senovės Romoje, apjungusi valstybės veikėjo, filosofo, gamtos
tyrinėtojo, poeto ir dramaturgo talentus. Jo gyvenimas ir darbai atspindi
sudėtingą epochą ir jo paties išskirtinę asmenybę, gebėjusią daryti įtaką tiek
imperijos politikai, tiek individualiai žmogaus moralei.
Seneka buvo vienas pagrindinių imperatoriaus Nerono
auklėtojų ir patarėjų. Šiai atsakomybei ruošdamas jaunąjį imperatorių, jis
sukūrė veikalą „Apie gailestingumą“ (lot. „De clementia“), kuriame dėstė
išmintingo ir švelnaus valdymo principus. Nors 55 metais jis tapo konsulu
sufektu ir įgijo didelę politinę galią, tvarkydamas Romos imperijos vidaus ir
užsienio politiką, Senekos pastangos suvaldyti Nerono temperamentą ilgainiui
nebuvo sėkmingos. Jo politinė karjera baigėsi tragiškai: įtariamas dalyvavimu sąmoksle,
Neronas įsakė jam nusižudyti, ir Seneka pakluso šiam įsakymui 65 metais po
Kristaus.
Kaip filosofas, Seneka buvo įtakingas stoikas, kuriam
filosofija buvo ne tik intelektualinis užsiėmimas, bet ir praktinis savęs
tobulinimo būdas. Jis tikėjo, kad dorovingo gyvenimo pagrindą sudaro griežtumas
sau, principų laikymasis ir artimo meilė. Jo moralės filosofija pabrėžė proto
viršenybę ir būtinybę valdyti stiprias emocijas, tokias kaip pyktis, baimė ar
pavydas. Seneka teigė, kad laikas yra pats brangiausias žmogaus turtas, kurio
nereikėtų švaistyti, ir ragino kiekvieną akimirką išnaudoti prasmingai. Jis
mokė, kad vienintelė tikra vertybė yra dorybė, o ne išorinės gėrybės, ir kad
laimė slypi ramioje, kilnioje sieloje. Be to, Seneka akcentavo atsparumą
likimui, ragindamas žmones būti pasiruošusius gyvenimo smūgiams ir nebijoti
skurdo, ligos ar mirties, nes tai yra neišvengiama. Jo darbuose atsispindi
mintis, kad išmintingas žmogus turi ugdyti vidinę nepriklausomybę nuo išorinių
aplinkybių.
Iš gausaus Senekos palikimo išliko daug vertingų
kūrinių, tokių kaip moralinio ir religinio turinio traktatai, pavyzdžiui, „Apie
numatymą“, „Apie sielos ramybę“, „Apie išminčiaus tvirtybę“, taip pat didesni
veikalai „Apie geradarybes“ ir „Gamtos klausimai“. Ypač vertinami yra jo 124
„Laiškai Lucilijui“, kuriuose jis dalijasi filosofinėmis įžvalgomis ir
patarimais apie gyvenimą. Nors jo tragedijos, tokios kaip „Medėja“ ar „Oidipas“,
buvo sukurtos dramatinei išraiškai, jos taip pat perteikia gilias stoicizmo
idėjas. Senekos filosofinės etikos idėjos turėjo didelę įtaką ne tik Romos
mąstymui, bet ir ankstyvajai krikščionybei, o jo mintys apie savikontrolę ir
dorybę išlieka aktualios ir šiuolaikinei saviugdos literatūrai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą