Sveiki,
„Jis pasakė, kad tik dabar iš tiesų pažino
tą, kurią, jai gyvenant šalia, neabejotinai mylėjo, bet niekad nepažinojo.
Žmogus su kitu žmogumi moka būti tik tada, kai pastarasis miršta ir iš tikrųjų
apsigyvena pirmojo viduje.“ Thomas Bernhard
Thomas Bernhardas
(1931–1989) – viena ryškiausių ir kontroversiškiausių XX amžiaus antrosios
pusės vokiečių kalba rašiusių figūrų, austrų literatūros genijus, kurio kūryba
iki šiol provokuoja, žavi ir verčia susimąstyti apie žmogaus egzistenciją,
visuomenės ligas ir meno prigimtį. Jo gyvenimas, paženklintas ankstyva
patirtimi Antrojo pasaulinio karo ir pokario Austrijos fone, ligų ir vienatvės,
tapo neatsiejama jo kūrybos dalimi, savotiška medžiaga, iš kurios jis lyg
kalvis kalė savo unikalius, dažnai niūrius, bet nepaprastai aštrius tekstus.
Gimęs 1931 m. Nyderlanduose, Hėrlene, nesantuokinėje
šeimoje, Thomas Bernhardas anksti pajuto vienatvės ir atskirties skonį. Jo
motina, kilusi iš Austrijos, grįžo į gimtinę, o berniuką dažnai augino
seneliai, ypač didelę įtaką jo asmenybei ir kūrybai padarė senelis iš motinos
pusės – rašytojas Johannesas Freumbichleris. Būtent senelis ugdė jo meilę
knygoms, menui ir mąstymui. Jaunystė buvo paženklinta karo baisybių ir pokario
nepriteklių. Būdamas paauglys, Bernhardas susirgo sunkia plaučių liga, tuberkulioze,
kuri jį kankino visą gyvenimą ir privertė ilgus metus praleisti sanatorijose.
Ši patirtis, artumas mirčiai ir nuolatinė fizinė kančia, giliai įsirėžė į jo
kūrybą, tapdama viena pagrindinių temų. Būtent sanatorijos, izoliacija ir liga
tapo jo „kūrybos laboratorija“, kurioje jis apmąstė mirties, beprasmybės ir
žmogaus trapumo problemas.
Bernhardo kūrybinis palikimas yra itin gausus ir
įvairus: jis rašė romanus, noveles, pjeses ir poeziją. Jo proza pasižymi
unikaliu, atpažįstamu stiliumi – ilgi sakiniai, kartojimai, obsesinis detalių
aprašymas, sarkazmas ir ironija. Jis dažnai naudoja „monologinį“ pasakojimą,
kai vienas veikėjas ilgai, kartais iki išsekimo, apmąsto ar smerkia aplinką,
visuomenę, meną ar save patį. Bernhardas negailestingai kritikavo Austrijos
visuomenę, jos veidmainystę, provincijos mentalitetą, Katalikų Bažnyčią ir nacizmo
šmėklą, vis dar tvyrančią šalyje. Dėl to jis dažnai susidurdavo su skandalais
ir pasipriešinimu gimtojoje šalyje, tačiau tai tik dar labiau įtvirtino jo,
kaip principingo ir tiesos ieškančio rašytojo, reputaciją. Svarbiausi jo
kūriniai, tokie atskleidžia gilius egzistencinius apmąstymus apie mirtį,
vienatvę, ligą, genijaus ir beprotybės ribą. Jis tyrinėjo, kaip žmogaus protas
kovoja su realybės brutalumu ir kaip menas tampa vienintele įmanoma išgyvenimo
forma.
Thomas Bernhardas yra gerai žinomas ir vertinamas
Lietuvos skaitytojų bei literatūros kritikų. Jo kūryba, dėl savo universalumo
ir gilumo, rado atgarsį ir mūsų šalyje. Į lietuvių kalbą yra išversti keli jo
svarbiausi kūriniai, leidžiantys Lietuvos skaitytojui susipažinti su šio
iškilaus austrų autoriaus minčių pasauliu ir unikaliu stiliumi. Tarp jų ypač
išsiskiria šie vertimai:
„Kalkinė“
– vienas pagrindinių jo romanų, įtraukiantis į vienišo mokslininko, apsėsto
savos teorijos, minčių labirintą. Būtent iš šio romano paimta citata, apie
kurią kalbėjome anksčiau, puikiai iliustruoja Bernhardo gebėjimą giliai
narplioti santykių ir praradimo temas. „Senieji meistrai“ – romanas,
kuriame per menotyrininko monologą apmąstomas meno, genijaus ir kritikos
santykis, dažnai su aštria ironija. „Grimzdėjas“ – dar vienas romanas,
nagrinėjantis genijaus prigimtį ir draugystės, kūrybos ribas.
Šie ir kiti jo tekstai leidžia lietuvių skaitytojams
pasinerti į Bernhardo filosofinius apmąstymus, pajusti jo stiliaus unikalumą ir
suprasti, kodėl jis iki šiol išlieka vienu svarbiausių šiuolaikinės Vakarų
literatūros balsų. Nors jo kūryba gali būti sunki ir kartais niūri, ji visada
yra nepaprastai intelektuali ir verčianti susimąstyti apie esminius žmogaus
egzistencijos klausimus.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą