Sveiki!
Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią
filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas
nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man
nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant –
neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“
(2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo
tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“
(lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą
ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems
priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne
meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.
Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje
smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška,
kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali
nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė
užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene.
Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai
naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos
gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs
politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri
neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant,
man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių),
kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai.
Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda
smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas,
kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius
aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys
solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą,
ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją.
Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad
A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).
Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta,
režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi
paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys
užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų
atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja
nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria
alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš
prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur
kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima
pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka
tapti budeliu savo budeliui?
Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių
ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją
suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą
artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“
fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur
visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka.
Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl
sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.
Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau
sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau,
toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį
demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija,
kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir
pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai
stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa
su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi,
pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog
tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau
tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo
schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.
Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 7.2
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą