Filmas: "Namie geriausia" / "Dom dobry" / "Home Sweet Home"

 

Sveiki!

 

Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant – neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“ (2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“ (lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.

 

Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška, kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene. Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant, man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių), kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai. Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas, kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą, ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją. Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).

 

Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta, režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka tapti budeliu savo budeliui?

 

Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“ fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka. Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.

 

Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau, toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija, kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi, pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Filmas: "Voluinė" / "Wołyń" / "Hatred"

 

Sveiki,

Lenkų režisierius Wojciech Smarzowski, nors ir vertinamas kontraversiškai, visgi daugelis pripažįsta, jog tai vienas svarbiausių šiuolaikinio lenkų kino kūrėjo. Mano paties pernai matytas naujausias jo darbas „Vestuvės“ (2021) tapo vienu įsimintiniausiu provokuojančio kino reginiu, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir bene skandalingiausiai tarptautiniu mastu įvertintą filmą „Voluinė“ (lenk. Wolyn) (2016), kuris mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Voluinės kraštą, kurio pavadinimu šiuo metu laikoma Ukrainos šiaurės vakarų žemė, besiribojanti su Baltarusija ir, žinoma, pačia Lenkija. Tuo metu tose žemėse gyveno lenkai, ukrainiečiai ir žydai.

Sunku pasakyti, nesu istorikas, kiek šis filmas išėjo novelė, o kiek istoriniais faktais grįsta istorija ir kokiomis proporcijomis kino kūrėjai visa tai sulydė. Istorija prasideda didžiulėmis kaimo vestuvėmis, ištekinama Zosės vyriausioji sesuo, tačiau šios vestuvės kaip ir dažnai būdavo, yra labiau iš susitarimo reikalo, tačiau jaunoji lenkaitė ištekinama už ukrainiečio. Tada vestuvėse šėlioja ir lenkai, ir ukrainiečiai, nors savo konfesijų bažnyčiose aiškiai girdi, kad vieni kitiems yra priešai. Galiausiai tą pačią vestuvių naktį tėvas praktiškai daug vyresniam našliui pažada ir jaunėlę geltonkasę Zosę, kuri įsimylėjusi visiškai kitą bernelį. Viskas ir primintų aistrų kupiną serialą ar kokio Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ dramatizmą, bet prasideda Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, filmo pradžioje vaizduojamos laukinės vestuvės šiurpina savo brutaliais papročiais, kurie nei labai pagoniški, nei labai krikščioniški: mėtomi degantys javų pėdai, nukertama jaunosios kasa su kirviu į durų slenkstį, jaunoji plakama su naščiais ir visur skamba hipnotizuojančios raudos. Aiški vyrų galios ir moters bedalios paskirstymo segregacija, kuri išsluoksniuoja tradicinę XX amžiaus provincialią lenkų šeimą. Kitą vertus, šios tradicijos tokios kraupios, kad antrojoje filmo dalyje jos veidrodiškai atsikartos, kai girti ukrainiečiai kirviais ims skersti vietos lenkus ir viskas panašės net ne į Helovyną, o į tų tradicijų pačią baisiausią kolektyvinės reikšmės versiją, todėl šis filmas savitai leidžia įvertinti tai, kas laikoma lyg ir vertybe, bet iš tikrųjų tautoje įgalina smurtinę kultūrą...

Visgi filmas išplėtotas keliomis siužetinėmis atkarpomis. Pirmoji pusė skirta vargšės Zoselės gyvenimui, kai vyras išeina ir grįžtą tą patį rudenį, užslinkus Antrajam pasauliniam karui. Tai iš esmės šiek tiek primena Žemaitės „Marti“: jos nepripažįsta vaikai iš pirmosios santuokos, o uošvienei negali įtikti. Visgi Maciejus parsiranda ir jau manosi karo pašonėje galės sukurti su jaunąja žmonele naują gyvenimą, bet užslenka Raudonosios armijos kariai ir jie pradeda trėmimus, į kuriuos dramatiškai patenka pats Maciejus. Čia labai panašiai kaip ir Lietuvoje, kol okupacija nepakeičia kita okupacija ir vokiečiai neatmuša rusų ir nepradeda Lenkijoje areštuoti žydų. Praktiškai per penkmetį Zoselei tenka išgyventi daugybę politinių pokiečių ir ant rankų supti mažąjį.

Klysčiau, sakydamas, kad filmas vien tik apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame likimus lemia arba naciai, arba komunistai – visa tai tėra tik istorinis kontekstas. Filmas galiausiai susitelkia į Voluinyje netrukus, atrodo, pačiais baisiausiais laikais, kada nieko baisiau nebegali būti, dar vienoms skerdynėmės, kurias rengia ne rusai, ne vokiečiai, o ukrainiečiai. Atrodo, kad iš visų pusių vyksta karas ir dvi tautos, kurios turėtų iš esmės padėti viena kitai, tampa dar didesnėmis priešėmis. Ukrainiečiai labai tikisi ir nori atkurti savo nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl apsiginklavę šautuvais, kirviais, šakėmis jie ima skersti vietos lenkus. Dar gražiau: šias skerdynes pamasina religinių konfesijų atstovai, kurie didžiulio karo sūkuryje ne tik neieško tikėjime atramos, bet akivaizdžiai dėl galios ir konkurencijos politizuoja per mišias. O žmonėms tiek tereikia, apsvaigę nuo nacionalizmo, „teisingojo“ Dievo, kraujo troškimo ir keršto jie išsiruošia degindami sodybas ir žiauriai žudydami vietos kaimiečius (vaizdų, patikėkite, filme ne pačių maloniausių!).

Nedetalizuosiu Zosės padėties, bet jai kartais dėl grožio, kartais dėl to, kad kažkas kaime buvo įsižiūrėję, nuolat pavyksta išvengti mirties, tačiau karo vaizdai ir netektys absoliučiai palaužia jaunos mamos psichiką. Tiesą sakant, šis filmas uždraustas Ukrainoje, nes joje ukrainiečiai vaizduojami kaip skerdikai. Tai labai įdomu šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai yra laikomi putinizmo kempine Europai ir negatyviai kalbėti apie šią tautą, kaip ir istorijos raidos kontekste, reiškia išduoti europietiškas vertybes ir palaikyti agresorę (nesakykite, atsiranda ir dabar pas mus svieto lygintojų, kurie mėgsta pabaksnoti). Ir nors negalime lyginti skirtingų laikotarpių įvykių, tačiau tam tikrus aspektus, tendencijas, kurios skatina ir skatino tokius tarptautinius smurto protrūkius diskusijų diskursą vystyti galima. Labai šiame filme reikšmingas nacionalizmo aspektas t. y. nuskriaustos tautos, kuri jaučiasi pažeminta prieš kitą tautą, atsakas. Kaip „pasikelti“ sau savivertę, jeigu nepademonstruojant brutalią jėgą? Manipuliuoti karo ir teisingumo idėjomis, religiniais skirtumais bei pažeisti kito savigarbą, kurstyti yra vienas iš tų klasikinių nacionalizmo jėgų, įtraukiant mases į kovą.

Visgi dažnoje „Voluinės“ scenoje veikėjams išsprūsdavo, jog ukrainiečių ir lenkų nesutarimai nėra vien tik nesutarimai, o visgi būta ir daug bičiulystės (pastaroji karo kontekste viešojoje tos tikrovės erdvėje pateikiama kaip gėdinga išdavystė), nes šios giminės ir ištisos šeimos jau prasimaišiusios tiek turtais, tiek krauju, todėl dažni jau turėjo sukūrę skirtingas tiek konfesijų, tiek genetines mišrias šeimas. Didžiausias filme pavyzdys – kaimo pirmininkas, dviveidis palaižūnas, kuris sugebėjo po bet kokia okupantų vėliava prisitaikyti, o pabaigoje tapo dar ir skerdiku. Pasiduoti jėgai, kad išgyventum, nesvetimos ir mūsų lietuvių, pavyzdžiui, žiaurios stribų istorijos, apie kurias, sakyčiau, būtų galima sukurti ne vieną įtaigų filmą, vaizduojant, kaip politinė galios sistema pajungia žmogų tarnauti agresoriams ir paverčia žmones Orwelio „Gyvulių ūkio“ veikėjais.

„Voluinė“ iš esmės atsako į klausimą, kodėl taip įvyko, kas įvyko. Kai žmogus silpnas kultūriškai, ideologiškai, yra kurstomas iš visų pusių ir varomas kaip avis į „teisingą gardą“ ir jam įduodamas ginklas, nereikia laukti, kada nacionalizmo patina apsinešusios „didvyriškos“ akys ir iliuzijos suteiktas perdėtas pasitikėjimas duos paspirties pralieti kraują. Ir tuo krauju mėgautis kaip pergale.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vestuvės" / "Wesele" / "The Wedding Day"

 

Sveiki,

Dar tik antrasis šio sezono Kino pavasario filmas ir jau pamačiau tai, ko tikrai ilgam neužmiršiu. Lenkų režisierius, dažnai pristatomas kaip kino provokatorius Wojciech Smarzowski šiemet pristato filmą „Vestuvės“ (lenk. Wesele) (2021). Iš tikrųjų labai bijojau, kad nebūtų kas nors labai panašaus į pernai matytą Michel Franco „Naujoji tvarka“ (2020), kuriame vaizduojamos vestuvės tapo meksikiečių varguolių teroristinės atakos objektu. Nors „Naujoji tvarka“ man be galo patiko, tačiau lenkų „Vestuvės“ teturi tikriausiai su anuo filmu tik vieną ryškesnį panašumą – provokacijos ir socialinė aštri kritika.

Kas mane pažįsta, tas žino, kaip aš mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną! „Vestuvės“ gal ir nebus visiems kino gurmanams įtikęs filmas, bet tai yra man absoliučiai priimtinas ir mano skonio filmas. Čia kaip „Kvadratas“, tik savotiškai kitaip režisierius perteikia lenkų visuomenės vertybių karikatūras. Istorija pasakoja apie turtingo kiaulių fermerio biznieriaus dukters vestuves, tačiau vestuvės tebuvo tik dar viena išjuokta sakralumo forma perteikti tai, kuo kasdien šie žmonės gyvena. Filmų kūrėjai scenarijų plėtoja keliomis kryptimis t. y. dabartį „užkloja“ vokiečių nacių Lenkijos Antrojo pasaulinio karo istorija. Vestuvėse dalyvaujantis senolis, sergantis atminties sutrikimo liga, pamažu visame tame kakofonijos šurmulyje regi savo jaunų dienų masinių žydų naikinimo tikrovę. Kitaip sakant, filmas tarsi labirintas po senolio dabartį ir praeitį.

Kitame sluoksnyje mes matome naujosios kartos kasdienybę – kyšiai, galios įtaka, šantažas, papirkta policija. Vestuvės, nereikia nė spėlioti, galiausiai įsisiautėja, visi nusitašo, lėbauja, tampa neištikimi ir tai veikiau Užgavėnės, nei vestuvės, bet visoje toje kakofonijoje „vestuvinė kamera“ bando dokumentine maniera tarp palinkėjimų jaunavedžiams perteikti neonacių ir šiaip antisemitiškai nusiteikusių vaikų ir suaugusiųjų pažiūras, kurios akivaizdžiai koreliuoja su senolio tikrovės pajauta. Iš tikrųjų režisierius negaili socialinės kritikos patiems lenkams, akivaizdžiai rodo skaudžią sceną, kai 500 žydį suvaromi į daržinę ir padegami. Vestuvės ir holokaustas, neonaciai ir besilaukianti švelni nuotaka, ašaros ir cinizmas, kyšiai ir kunigo parama... Visas filmas sudurstytas iš ryškių kontrastų, prieštaravimų, kurie atskleidžia, kokiame netikrame karkasiniame vertybių pasaulyje gyvenama. Iš tikrųjų gal tos kiaulės, kurios sadistiškai fermose kankinamos, yra daug tyresnės, nei toji tėvo meilė savo šeimai...

Filmas puikus, aštrus, įtraukia nuo pat pradžių. Režisieriui pavyko susluoksniuoti ir transformuoti kinematografiškai istoriją taip, kad ji bylotų daugiasluoksnius dalykus. Ypač vykusi scena, kai kunigas tuokdamas laimingus jaunuosius ima pezioti apie abortus ir homoseksualumą, varyti savo katalikų propagandą. Tai taip... lenkiška ir taip gerai gerotestiškai atliepia tą netikrų vertybių dugną, kad nejučia visi daugiau ar mažiau primena komiksų personažus. Visgi filmas paveikia emociškai. Kada kažką tokio mačiau Kino pavasaryje? Tikriausiai labai panašiai jaučiausi, kai žiūrėjau vieną geriausių praėjusio sezono Kino pavasario perliukų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. „Vestuvės“ – tai filmas išsiilgusiems dabarties povyzos ir tariamai deklaruojamų krikščioniškų vertybių kritikos žiūrovams. Čia juodas humoras dera su tradicinių vertybių iliuzijomis. Manau, man filmas taps vienu didžiausiu favoritu šiemet.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rožė" / "Róza" / "Rose"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien keliauju į lenkų kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti Wojciech Smarzowski‘o filmą „Rožė“ (Roza) (2011), kurį galėjote kažkada išvysti ir „Scanoramos“ Europos kino festivalyje, kurioje apie šį filmą daugelis tikrai atsiliepė su labai palankiomis recenzijomis ir komentarais. Žaviuosi šiuolaikiniu lenkų kinu, tad nutariau nedelsiant pasižiūrėti juostą!

Na, „Rožė“ dalinai pateisina gero filmo vardą. Tai pasakojimas apie 1945 – uosius, Antrojo Pasaulinio karo pabaigą, kai, rodos, visi turėjo šokti ir dainuoti iš džiaugsmo, tačiau kai kur karas nesibaigė. Lenkų kūrėjo žvilgsnis krypsta į Mozūriją, unikalią Lenkijos dalį, kur pasitraukus vokiečiams, prasideda krašto lenkinimas. Ryškūs ir žiaurūs nacionalistiniai veiksmai neužbaigia karo, o mozūriečius paverčia amžinais įkaitais be tikslaus identiteto. Kodėl taip yra, gal tai paaiškins paties režisieriaus žodžiai: „Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas.”

Taigi, tokioje terpėje atsiduria mūsų pagrindiniai personažai, kurie bando išlikti ramūs, nuolatos engiami tiek pačių lenkų, nes jie nelabai lenkai, tiek vokiečių, tiek pačių rusų. Keista, sakyčiau, terpė. Rožei nuolat tenka slėpti savo dukrą Jadvygą, o pačiai gultis ir skiest kojas tiek rusams, tiek vokiečiams, tiek chuliganams lenkams. Šią moterį apsiima globoti vokiškas šaknis turintis vyras, tačiau tai pasirodo nėra labai lengva, kai jį kėsinasi tardyti lenkų karininkai...

Sudėtingas laikotarpis ir sudėtingas Mozūrijos krašto likimas, atmiežtas skurdo, prievartos ir skausmo. Filme labai mažai laimės ir džiaugsmo, todėl jis yra niūrus, bet kartu ir teisingas filmas. Sudėtingo likimo įkaitai nepasiduoda ir kaip įmanydami stengiasi gyventi savo gyvenimus, tačiau puldinėjami žmonės palūžta. Filmas iš tikrųjų vertas naujo žvilgsnio į lenkus ir lenkų tautos likimą. Tai ne tiek meilės istorija, kiek žmogaus stiprybės prieš laiką ir žiaurią antikultūrinę jėgą, kuri menkina ir nužmogina. Iš kur pasisemti jėgų iškęsti rytdieną? 

Sudėtingo likimo filmas, tačiau vietomis jis man pasirodė pernelyg negyvas, vietomis neįtikino tas beprasmis blaškymasis, ne visada tinkamai ištransliuotos scenos, tačiau visą filmą jaudino herojų likimai su ta intencija, kad jiems nieko gero neišeis. Manau, kad pasaulyje yra daug geresnių filmų apie karą, likimus, bet kartu „Rožė“ turi savitą žinią pasauliui, kurią, manau verta išgirsti ir pamatyti. Stipri idėja ir nemenko gabarito siužetas, sunkūs gyvenimai, karo baisumai visada jaudina kine. Filmas patiko, nors nepasakyčiau, kad buvau itin sužavėtas, jis turi savo stiprybę, jį įdomu žiūrėti, siužetas pakankamai išvystytas, tačiau šedevru vis tiek nekvepia. Rekomenduoju rimto kino mėgėjams, kurie kine ieško egzistencinių atsakymų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela