Filmas: "Rožė" / "Róza" / "Rose"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien keliauju į lenkų kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti Wojciech Smarzowski‘o filmą „Rožė“ (Roza) (2011), kurį galėjote kažkada išvysti ir „Scanoramos“ Europos kino festivalyje, kurioje apie šį filmą daugelis tikrai atsiliepė su labai palankiomis recenzijomis ir komentarais. Žaviuosi šiuolaikiniu lenkų kinu, tad nutariau nedelsiant pasižiūrėti juostą!

Na, „Rožė“ dalinai pateisina gero filmo vardą. Tai pasakojimas apie 1945 – uosius, Antrojo Pasaulinio karo pabaigą, kai, rodos, visi turėjo šokti ir dainuoti iš džiaugsmo, tačiau kai kur karas nesibaigė. Lenkų kūrėjo žvilgsnis krypsta į Mozūriją, unikalią Lenkijos dalį, kur pasitraukus vokiečiams, prasideda krašto lenkinimas. Ryškūs ir žiaurūs nacionalistiniai veiksmai neužbaigia karo, o mozūriečius paverčia amžinais įkaitais be tikslaus identiteto. Kodėl taip yra, gal tai paaiškins paties režisieriaus žodžiai: „Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas.”

Taigi, tokioje terpėje atsiduria mūsų pagrindiniai personažai, kurie bando išlikti ramūs, nuolatos engiami tiek pačių lenkų, nes jie nelabai lenkai, tiek vokiečių, tiek pačių rusų. Keista, sakyčiau, terpė. Rožei nuolat tenka slėpti savo dukrą Jadvygą, o pačiai gultis ir skiest kojas tiek rusams, tiek vokiečiams, tiek chuliganams lenkams. Šią moterį apsiima globoti vokiškas šaknis turintis vyras, tačiau tai pasirodo nėra labai lengva, kai jį kėsinasi tardyti lenkų karininkai...

Sudėtingas laikotarpis ir sudėtingas Mozūrijos krašto likimas, atmiežtas skurdo, prievartos ir skausmo. Filme labai mažai laimės ir džiaugsmo, todėl jis yra niūrus, bet kartu ir teisingas filmas. Sudėtingo likimo įkaitai nepasiduoda ir kaip įmanydami stengiasi gyventi savo gyvenimus, tačiau puldinėjami žmonės palūžta. Filmas iš tikrųjų vertas naujo žvilgsnio į lenkus ir lenkų tautos likimą. Tai ne tiek meilės istorija, kiek žmogaus stiprybės prieš laiką ir žiaurią antikultūrinę jėgą, kuri menkina ir nužmogina. Iš kur pasisemti jėgų iškęsti rytdieną? 

Sudėtingo likimo filmas, tačiau vietomis jis man pasirodė pernelyg negyvas, vietomis neįtikino tas beprasmis blaškymasis, ne visada tinkamai ištransliuotos scenos, tačiau visą filmą jaudino herojų likimai su ta intencija, kad jiems nieko gero neišeis. Manau, kad pasaulyje yra daug geresnių filmų apie karą, likimus, bet kartu „Rožė“ turi savitą žinią pasauliui, kurią, manau verta išgirsti ir pamatyti. Stipri idėja ir nemenko gabarito siužetas, sunkūs gyvenimai, karo baisumai visada jaudina kine. Filmas patiko, nors nepasakyčiau, kad buvau itin sužavėtas, jis turi savo stiprybę, jį įdomu žiūrėti, siužetas pakankamai išvystytas, tačiau šedevru vis tiek nekvepia. Rekomenduoju rimto kino mėgėjams, kurie kine ieško egzistencinių atsakymų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsoje" / "In Darkness"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti lenkų režisierės Agnieszkos Holland kino juostą „Tamsoje“ (In Darkness) (2011 m.). Tai šiais metais dalyvavusi „Kino pavasaryje“ juosta, kuri nebuvo labai gal populiari tarp žiūrovų, bet tikiu, kad kas pamatė, tai tikrai nesigailėjo. Labai nustebau, kad ši režisierė sukūrė 1995 metais mano jau kadais mėgiamą filmą apie simbolistus prancūzų poetus Rembo ir Valeri „Visiškas užtemimas“. Šįkart režisierė grįžta į gimtinę ir sukuria filmą „Tamsoje“, kuris tikrai palankiai sutiktas kino kritikų ir Kanų kino festivalio. 

Labai džiaugiuosi, kad ši juosta papuolė į mano nagus ir teko praleisti kelias valandas įtampos, kurios buvau taip pasiilgęs. Apskritai filmas holokausto tematika šiek tiek kaip visada paralyžiuoja mane, jau ką besakyti, kad ir kiek filmų bematyčiau šia tema, beveik visi jie man atrodo savaip stiprūs, įdomūs, įtaigūs ir prikaustantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Šindlerio sąrašas“ ir daugelis kitų filmų, be kurių savo kino peizažo sunkiai įsivaizduoju – prie jų su visa miela pagarba priglaudžiu ir A. Holland „Tamsoje“.

Filmas pasakoja apie lenkų valstietį, kuris per požemius išgelbsti dešimtis žydų ir juos du metus slepia dvokiančiuose rūsiuose nuo persekiotojų vokiečių. Gyvenimas požemyje ne ką geresnis nei pačiame gete – smarvė, žiurkės ir tamsa. Čia dramatizmo iki soties, įtampos, požeminis gyvenimas, tačiau neapsirikite, tai tik kontekstas, labai svarbus, ryškus kontekstas, bet tai filmas, paremtas realiais asmenimis, rizikavusiais gyvybe. Tai pasakojimas apie pralobti norėjusį gobšuolį lenką, kuris susidūręs su mirtimi visgi paklūsta savo prabudusiam sąžinės balsui. Įdomiausia tai, kad jo geras draugas yra vokiečių esesininkas, kuris nusamdo jį po požemius ieškoti žydų... Iš esmės pats siužetas vėlgi, kad ir apie jau „N“ kartų matytą genocidą, yra kažkuo naujas, patrauklus ir įdomus. Visada mane jaudina ir jaudino ši tema, bet Holland meistrystė leido mėgautis ne tik filmo medžiaga, bet ir režisūriniais niuansais, kameros slankiojimais, leido pačią tamsą visomis prasmėmis prisijaukinti, vardan gyvybės išsaugojimo...

Filmą vertinu pačiais aukščiausiais balais, nes gavau iš jo maksimaliai viską – aktorius, režisūrą, istoriją, jaudulį. Ir kaip kino maniakė Izolda Keidošiūtė sakė, po šitokio filmo tenka ir toliau su juo gyventi, jis niekur neišnyksta, uždarius kino salės duris. Žinoma, šis filmas, bent jau man, vienas iš tokių, apie kurį galvodamas tąkart ir užmigau. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Simetrija" / "Symetria" / "Simmetry"

Sveiki,

Grįžtu į europietišką kiną su lenkų režisieriaus Konrad Niewolski filmu „Simetrija“ (Symetria / Simmetry) (2003 m.). Šiaip nesu daug per visą savo gyvenimą matęs lenkų kino, tiesą sakant, būtų sunku įvardyti kažką, ką dabar prisiminčiau, nes visas Rytų Europos kinas man daugiau ar mažiau kažkuo panašus. Šįkart šiame filme užčiuopiau Šarūno Barto „Euroazijos Aborigeno“ jausenos – neteisingo, likimo nuskriausto ir prasmės bei savo „chebros“ paieškos gyvenime. „Simetrija“ buvo tikras atradimas, net stebiuosi, kad taip ėmiau ir pažiūrėjau, pastebėjau, kad netyčia įkritę filmai netgi labiau nustebina, negu suplanuoti.

Ši juosta – tai tamsti, slegianti, niūri „būsena“, kurią ištransliuoja likimo nuskriaustas vyrukas, nekaltai patekęs į kalėjimą tarp grubių, netašytų ir savas taisykles turinčių treninguotų „bekonų“. Iš pradžių sunkoka buvo apsiprasti, kad vėl vaizduojamas kalėjimas, nes kalėjimo dramų esu matęs ne vieną ir ne penkis, tad savotiškai uždara patalpa iš tikrųjų slėgė kartu su puikiai suvaidintu intravertiškuoju personažu. Maža erdvė – šeši nusikaltėliai ir jų privati erdvė – tik gultas. Nejauti, kaip slenka filmas ir tu pradedi toje aplinkoje gyventi, susigyveni su personažais, hierarchija ir ta vidine būsena, kada turi priimti naują gyvenimą ir sąlygas, o pasipriešinti likimui negali. Šiaip paskutinįkart kalėjimo dramą mačiau Steve McQueen „Alkis“, tačiau tas filmas paliko nelabai kokį įspūdį, nors ir surėdytas gerai, tačiau pati jausena tokia liko sudarkyta, istorija padrika, daug kas nesurišta į vientisą mazgą, o „Simetrija“ atvirkščiai – viskas tvirta, organiška, nuoseklu, realistiška, o ką jau kalbėti apie pagrindinio personažo „tylenio“ vidinę ir išorinę emociją – ji apčiuopiama ir jaučiama vos ne kaip akmuo. Kai kam, kas žiūri daugiau šiuolaikinio rusų filmų apie mafijas – kurių pakęst negaliu, gali pajusti  slavišką filmo aurą, nuotaiką.

Vertinu šį filmą labai gerai, beveik puikiai, ir rekomenduoju pažiūrėti ne tik kino gurmanams. Nebūkite paiki, nebūkite politiškai nusistatę prieš lenkus – kūryba ir kultūra turėtų būti kur kas aukščiau virš politinių ir principinių nesantaikų. Verta pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela,