Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vestuvės" / "Wesele" / "The Wedding Day"

 

Sveiki,

Dar tik antrasis šio sezono Kino pavasario filmas ir jau pamačiau tai, ko tikrai ilgam neužmiršiu. Lenkų režisierius, dažnai pristatomas kaip kino provokatorius Wojciech Smarzowski šiemet pristato filmą „Vestuvės“ (lenk. Wesele) (2021). Iš tikrųjų labai bijojau, kad nebūtų kas nors labai panašaus į pernai matytą Michel Franco „Naujoji tvarka“ (2020), kuriame vaizduojamos vestuvės tapo meksikiečių varguolių teroristinės atakos objektu. Nors „Naujoji tvarka“ man be galo patiko, tačiau lenkų „Vestuvės“ teturi tikriausiai su anuo filmu tik vieną ryškesnį panašumą – provokacijos ir socialinė aštri kritika.

Kas mane pažįsta, tas žino, kaip aš mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną! „Vestuvės“ gal ir nebus visiems kino gurmanams įtikęs filmas, bet tai yra man absoliučiai priimtinas ir mano skonio filmas. Čia kaip „Kvadratas“, tik savotiškai kitaip režisierius perteikia lenkų visuomenės vertybių karikatūras. Istorija pasakoja apie turtingo kiaulių fermerio biznieriaus dukters vestuves, tačiau vestuvės tebuvo tik dar viena išjuokta sakralumo forma perteikti tai, kuo kasdien šie žmonės gyvena. Filmų kūrėjai scenarijų plėtoja keliomis kryptimis t. y. dabartį „užkloja“ vokiečių nacių Lenkijos Antrojo pasaulinio karo istorija. Vestuvėse dalyvaujantis senolis, sergantis atminties sutrikimo liga, pamažu visame tame kakofonijos šurmulyje regi savo jaunų dienų masinių žydų naikinimo tikrovę. Kitaip sakant, filmas tarsi labirintas po senolio dabartį ir praeitį.

Kitame sluoksnyje mes matome naujosios kartos kasdienybę – kyšiai, galios įtaka, šantažas, papirkta policija. Vestuvės, nereikia nė spėlioti, galiausiai įsisiautėja, visi nusitašo, lėbauja, tampa neištikimi ir tai veikiau Užgavėnės, nei vestuvės, bet visoje toje kakofonijoje „vestuvinė kamera“ bando dokumentine maniera tarp palinkėjimų jaunavedžiams perteikti neonacių ir šiaip antisemitiškai nusiteikusių vaikų ir suaugusiųjų pažiūras, kurios akivaizdžiai koreliuoja su senolio tikrovės pajauta. Iš tikrųjų režisierius negaili socialinės kritikos patiems lenkams, akivaizdžiai rodo skaudžią sceną, kai 500 žydį suvaromi į daržinę ir padegami. Vestuvės ir holokaustas, neonaciai ir besilaukianti švelni nuotaka, ašaros ir cinizmas, kyšiai ir kunigo parama... Visas filmas sudurstytas iš ryškių kontrastų, prieštaravimų, kurie atskleidžia, kokiame netikrame karkasiniame vertybių pasaulyje gyvenama. Iš tikrųjų gal tos kiaulės, kurios sadistiškai fermose kankinamos, yra daug tyresnės, nei toji tėvo meilė savo šeimai...

Filmas puikus, aštrus, įtraukia nuo pat pradžių. Režisieriui pavyko susluoksniuoti ir transformuoti kinematografiškai istoriją taip, kad ji bylotų daugiasluoksnius dalykus. Ypač vykusi scena, kai kunigas tuokdamas laimingus jaunuosius ima pezioti apie abortus ir homoseksualumą, varyti savo katalikų propagandą. Tai taip... lenkiška ir taip gerai gerotestiškai atliepia tą netikrų vertybių dugną, kad nejučia visi daugiau ar mažiau primena komiksų personažus. Visgi filmas paveikia emociškai. Kada kažką tokio mačiau Kino pavasaryje? Tikriausiai labai panašiai jaučiausi, kai žiūrėjau vieną geriausių praėjusio sezono Kino pavasario perliukų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. „Vestuvės“ – tai filmas išsiilgusiems dabarties povyzos ir tariamai deklaruojamų krikščioniškų vertybių kritikos žiūrovams. Čia juodas humoras dera su tradicinių vertybių iliuzijomis. Manau, man filmas taps vienu didžiausiu favoritu šiemet.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsoje" / "In Darkness"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti lenkų režisierės Agnieszkos Holland kino juostą „Tamsoje“ (In Darkness) (2011 m.). Tai šiais metais dalyvavusi „Kino pavasaryje“ juosta, kuri nebuvo labai gal populiari tarp žiūrovų, bet tikiu, kad kas pamatė, tai tikrai nesigailėjo. Labai nustebau, kad ši režisierė sukūrė 1995 metais mano jau kadais mėgiamą filmą apie simbolistus prancūzų poetus Rembo ir Valeri „Visiškas užtemimas“. Šįkart režisierė grįžta į gimtinę ir sukuria filmą „Tamsoje“, kuris tikrai palankiai sutiktas kino kritikų ir Kanų kino festivalio. 

Labai džiaugiuosi, kad ši juosta papuolė į mano nagus ir teko praleisti kelias valandas įtampos, kurios buvau taip pasiilgęs. Apskritai filmas holokausto tematika šiek tiek kaip visada paralyžiuoja mane, jau ką besakyti, kad ir kiek filmų bematyčiau šia tema, beveik visi jie man atrodo savaip stiprūs, įdomūs, įtaigūs ir prikaustantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Šindlerio sąrašas“ ir daugelis kitų filmų, be kurių savo kino peizažo sunkiai įsivaizduoju – prie jų su visa miela pagarba priglaudžiu ir A. Holland „Tamsoje“.

Filmas pasakoja apie lenkų valstietį, kuris per požemius išgelbsti dešimtis žydų ir juos du metus slepia dvokiančiuose rūsiuose nuo persekiotojų vokiečių. Gyvenimas požemyje ne ką geresnis nei pačiame gete – smarvė, žiurkės ir tamsa. Čia dramatizmo iki soties, įtampos, požeminis gyvenimas, tačiau neapsirikite, tai tik kontekstas, labai svarbus, ryškus kontekstas, bet tai filmas, paremtas realiais asmenimis, rizikavusiais gyvybe. Tai pasakojimas apie pralobti norėjusį gobšuolį lenką, kuris susidūręs su mirtimi visgi paklūsta savo prabudusiam sąžinės balsui. Įdomiausia tai, kad jo geras draugas yra vokiečių esesininkas, kuris nusamdo jį po požemius ieškoti žydų... Iš esmės pats siužetas vėlgi, kad ir apie jau „N“ kartų matytą genocidą, yra kažkuo naujas, patrauklus ir įdomus. Visada mane jaudina ir jaudino ši tema, bet Holland meistrystė leido mėgautis ne tik filmo medžiaga, bet ir režisūriniais niuansais, kameros slankiojimais, leido pačią tamsą visomis prasmėmis prisijaukinti, vardan gyvybės išsaugojimo...

Filmą vertinu pačiais aukščiausiais balais, nes gavau iš jo maksimaliai viską – aktorius, režisūrą, istoriją, jaudulį. Ir kaip kino maniakė Izolda Keidošiūtė sakė, po šitokio filmo tenka ir toliau su juo gyventi, jis niekur neišnyksta, uždarius kino salės duris. Žinoma, šis filmas, bent jau man, vienas iš tokių, apie kurį galvodamas tąkart ir užmigau. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela