Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristaus kūnas" / "Boże Ciało" / "Corpus Christi"

Sveiki,

Lenkų kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011) apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...

Gerai, pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius 200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina, viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu, įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.

Grįžtant prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės, arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti, kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.

Ir taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!   

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Cicha noc"

Sveiki,

Jeigu kas nors man rekomenduoja kokį nors lenkų filmą, jau žinau, kad tikrai nenusivilsiu, nes lenkai tokie panašūs į mus ir jų kine galima rasti tiek daug mums artimų kasdienybės kultūrinių atšvaitų, bet, deja, to negaliu pasakyti apie mūsų lietuvišką kiną, kuriame karaliauja iš anekdotų sudurstytos pigios komedijos, nešneku apie tuos retesnius atvejus, kada atsiranda „Čia buvo Saša“ ar „Išgyventi vasarą“. Taigi filmas „Tyli naktis“ (lenk. Cicha Noc) (2017), rodytas Kino pavasaryje, kuriame pristatytas kaip pats geriausias tų metų lenkų filmas, pastarąjį režisavo Piotr Domalewski.

Prisiminkime, kad mes, lietuviai, turime lietuvišką filmą „Tyli naktis“, kurį režisavo latvis Maris Martinson ir tai tikra tragedija, palyginus su šiuo lenkų filmu. Abu filmus vienija tik tas šeimos Kūčių nakties sambūris, tik M. Martinson variante viskas dramatiškai užvilkinta, pernelyg riebiai tamsu, netikra, dirbtina, o P. Domalewski filme viskas taip gerai! Pradėkime nuo to, kad siužetas primena daugelį lietuvių gyvenimų, kada per Kalėdas iš visos Europos suvažiuoja giminės nariai ir bando nuslėpti savo finansines bėdas, pasipuikuoti arba priešingai – pasiskųsti, kaip viskas čia blogai. Taip ir „Tylioje naktyje“ Adamas, kuris filmuoja savo būsimam vaikeliui kelionės vaizdelius ir žmones, tikisi susitarti ir parduoti senelio namą, kad Olandijoje galėtų pradėti verslą, nes Lenkijoje mažai galimybių prasimušti. Būtent apie tai ir kalbama tokiuose realistinio pobūdžio filmuose, apie tai, kaip išgyventi vidutiniškoje šeimoje!

Dramoje prasimuša vietoje ir laiku „susiformavęs“ gyvenimiškas humoras, kuris ne kaip anekdotas „prilipintas“ istorijoje, o veikia iš kasdieniškos kultūrinės inercijos, pavyzdžiui, geriantis senelis, brolį Pavelą užpuolęs šuo, kai jis bandė nelegaliai nukirsti kalėdinę eglutę arba netyčia juoku plyštanti paauglė, kai prie Kūčių stalo skaitomas Šventasis raštas. Viskas taip gyva chaotiškame šeimos santykių raizgalynėje, kad iš tikrųjų man kiek priminė kitą filmą apie šeimos santykius besibūriuojant prie Kūčių stalo – rumunų režisieriaus Cristi Puiu šedevre „Siera Nevada“ (2016), tik ten šiek tiek šeimos santykiai atskleidžiami kiek kitaip.

Man labai patiko šis dinamiškas, labai artimas lietuviams filmas, kuriame išryškėjo žmogiškieji lūkesčiai, šeiminiai ryšiai, nusivylimai. Labai tvarkingas filmas, kuris turi savo vidinę logiką ir gerą pasakojimo ritmą, kad tiesiog belieka mėgautis.

Filmą legaliai ir nemokamai kol kas galite (su reklamų intarpais) pažiūrėti TV3 internetiniame puslapyje, kol jis dar talpinamas ČIA.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela