Filmas: "Visos mūsų baimės" / "Wszystkie nasze strachy"

 

Sveiki,

Jau kuris laikas šis filmas „stovėjo“ eilėje dėl vienos labai paprastos priežasties. Jame pasirodo tikriausiai vienas įdomiausių ir talentingiausių lenkų kino aktorių Dawid Ogrodnik, kuris kine sukūrė ne vieną labai įsimintiną vaidmenį. Vienas naujausių jo vaidmenų filme „Visos mūsų baimės“ (lenk. Wszystkie nasze strachy) (2021) pasakoja apie provincijoje gyvenantį menininką ir LGBTQ aktyvistą Danielių. Tas, kas žino Lenkijos politiką ir įsigalėjusias bažnyčios struktūras, tas žino, jog būti gėjumi ar lesbiete šioje šalyje yra ne ką lengviau nei Lietuvoje, o čia dar turime Danielių, atvirą provincijos gyventoją, kuris ant savo firminių treningų prisiuvo LGBTQ vaivorykštę taip kaimo ūkininkams demonstruodamas savo tapatybę.

Ši istorija tikra, mat, toks Danielius iš tikrųjų egzistuoja, nesunkiai galite paguglinę rasti tikrojo Danieliaus fotografijų ir pasiskaityti apie jo meną, eksponuojamą Varšuvoje. Visgi kaimo gyventojai, nors ir vadina Danielių pederastu, toleruoja jo tapatybę tik dėl to, kad Danielius uolus katalikas, jis priklauso vietos vaivorykštės katalikų bendruomenei, kiekvieną sekmadienį lanko mišias, eina išpažinties. Nepaisant visko, pačioje Lenkijoje ši katalikų bendruomenė nemažai kritikuojama, vadinama nukrypimu nuo tikrojo tikėjimo ir daug kas norėtų, jog jie savęs nesietų su Kristaus mokymu. „Visos mūsų baimės“ šiame politiniame ir socialinio susipriešinimo fone pasakoja apie Danieliaus geros draugės savižudybę. Patyrusi eilinį pažeminimą dėl savo lytinės orientacijos jauna mergina pasikaria atokiame miškelyje. Danielių tai galutinai traumuoja, todėl jis organizuoja Kristaus eiseną pagerbti savo draugę, tačiau vietos gyventojai ne labai nori prisidėti prie jo sumanymo ir yra nusižudžiusią draugę kaltinti dėl atvirumo nei tuos homofobus, kurie iš jos tyčiojosi.

Iš tikrųjų visa likusi filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Danielius nukerta medį, ant kurio pasikorė draugė, padaro iš jo kryžių ir skandalingai sudalyvauja Varšuvos meno parodoje. Puikus Dawid Ogrodniko pasirodymas, istorija daugiau nei keista, net sunku patikėti, jog kažkas panašaus vyko Lenkijoje. Tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas siužetiškai išskydęs. Galiu tik numanyti, kaip sunku Lenkijoje kinu byloti LGBTQ temomis, kiekvienas toks bandymas sulaukia religinių fanatikų aršių protestų, tačiau menas tikriausiai vienintelis visuotinis būdas byloti apie traumuojančias šių žmonių patirtis. Visgi tenka pripažinti, kad iš šio filmo tikėjausi daugiau. Keistas ir liguistas Danieliaus įtikėjimas prieštaringai jungia LGBTQ ir katalikų bendruomenę, o jo troškimas išpirkti kaltę ir tampyti Varšuvoje sukonstruotą kryžių atrodo mažų mažiausiai neorganizuotas ir pakrikusių nervų žmogaus performansas. Manęs asmeniškai neįtikino pagrindinio veikėjo nuoširdi atgaila ir gyvuliškas užsispyrimas tapti šventesniu už kitus, tačiau tikiu, kad šioji istorija pačioje Lenkijoje sukėlė nemažą atgarsį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Cicha noc"

Sveiki,

Jeigu kas nors man rekomenduoja kokį nors lenkų filmą, jau žinau, kad tikrai nenusivilsiu, nes lenkai tokie panašūs į mus ir jų kine galima rasti tiek daug mums artimų kasdienybės kultūrinių atšvaitų, bet, deja, to negaliu pasakyti apie mūsų lietuvišką kiną, kuriame karaliauja iš anekdotų sudurstytos pigios komedijos, nešneku apie tuos retesnius atvejus, kada atsiranda „Čia buvo Saša“ ar „Išgyventi vasarą“. Taigi filmas „Tyli naktis“ (lenk. Cicha Noc) (2017), rodytas Kino pavasaryje, kuriame pristatytas kaip pats geriausias tų metų lenkų filmas, pastarąjį režisavo Piotr Domalewski.

Prisiminkime, kad mes, lietuviai, turime lietuvišką filmą „Tyli naktis“, kurį režisavo latvis Maris Martinson ir tai tikra tragedija, palyginus su šiuo lenkų filmu. Abu filmus vienija tik tas šeimos Kūčių nakties sambūris, tik M. Martinson variante viskas dramatiškai užvilkinta, pernelyg riebiai tamsu, netikra, dirbtina, o P. Domalewski filme viskas taip gerai! Pradėkime nuo to, kad siužetas primena daugelį lietuvių gyvenimų, kada per Kalėdas iš visos Europos suvažiuoja giminės nariai ir bando nuslėpti savo finansines bėdas, pasipuikuoti arba priešingai – pasiskųsti, kaip viskas čia blogai. Taip ir „Tylioje naktyje“ Adamas, kuris filmuoja savo būsimam vaikeliui kelionės vaizdelius ir žmones, tikisi susitarti ir parduoti senelio namą, kad Olandijoje galėtų pradėti verslą, nes Lenkijoje mažai galimybių prasimušti. Būtent apie tai ir kalbama tokiuose realistinio pobūdžio filmuose, apie tai, kaip išgyventi vidutiniškoje šeimoje!

Dramoje prasimuša vietoje ir laiku „susiformavęs“ gyvenimiškas humoras, kuris ne kaip anekdotas „prilipintas“ istorijoje, o veikia iš kasdieniškos kultūrinės inercijos, pavyzdžiui, geriantis senelis, brolį Pavelą užpuolęs šuo, kai jis bandė nelegaliai nukirsti kalėdinę eglutę arba netyčia juoku plyštanti paauglė, kai prie Kūčių stalo skaitomas Šventasis raštas. Viskas taip gyva chaotiškame šeimos santykių raizgalynėje, kad iš tikrųjų man kiek priminė kitą filmą apie šeimos santykius besibūriuojant prie Kūčių stalo – rumunų režisieriaus Cristi Puiu šedevre „Siera Nevada“ (2016), tik ten šiek tiek šeimos santykiai atskleidžiami kiek kitaip.

Man labai patiko šis dinamiškas, labai artimas lietuviams filmas, kuriame išryškėjo žmogiškieji lūkesčiai, šeiminiai ryšiai, nusivylimai. Labai tvarkingas filmas, kuris turi savo vidinę logiką ir gerą pasakojimo ritmą, kad tiesiog belieka mėgautis.

Filmą legaliai ir nemokamai kol kas galite (su reklamų intarpais) pažiūrėti TV3 internetiniame puslapyje, kol jis dar talpinamas ČIA.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Paskutinė šeima" / "Ostatnia Rodzina"

Sveiki,

Kaip „Kino pavasaris“ be lenkų kino? Štai viena originalesnių juostų „Paskutinė šeima“ (lenk. Ostatnia Rodzina) (2016) susižėrė užsienyje nemažai pagyrų už savo unikalų gebėjimą perteikti šeimos portretą slenkančio laiko amplitudėje. Tiesą sakant, šiame filme yra viskas, ką mėgsta Rytų Europos filmas: mažas skurdžias erdves, sovietinės kultūros paveldą ir sudėtingus dialogus, kuriuose išaiškėja visos civilizacijos gyvenimo dėsniai...

Mažo biudžeto filmui tikriausiai nieko kito nebelieka, tik kuo įdomiau pateikti ir įtikinti žiūrovą formos ir žodžio turiniu. Kiek sudėtingiau būna su biografinėmis juostomis, nes jie reikalauja plataus mosto, masinių scenų, daug darbo, tačiau „Paskutinė šeima“, regis, šituo nesiskundžia, viskas nufilmuota keliuose butuose, koridoriuose ir, žinoma, kapinėse. Biografinė juosta pasakoja apie lenkų tapytoją Beksinskį ir jo kasdienybę, besiritančią nuo aštunto dešimtmečio per pastaruosius 20-30 metų: atsidavusi ir jautri katalikė žmonas, šlykštaus ir ūmaus psichojančio būdo sūnus, kuris vis planuoja nusižudyti, mirštančios dvi senutės ir jis, Beksinskis, kone romaus meniško dzenbudistiško būdo, vis nepaliauja į gyvenimą žiūrėti ironiškai. 

„Paskutinę šeimą“ sunku priimti kaip biografinę juostą, vis atrodo, kad tai negalėjo būti gyvenimas, o šeima atrodo tokia beviltiškai nesuderinama ir kontrastinga, kad kartais atrodo, jog tai kažkokia socialistinė „Adamsų šeimynėlė“. Filmą puošia ir laikmečiui atskleisti padeda epochos detalės, ankštas butas, „virtuvės kultūra“ ir visur tvyrantis pilkumas. Pamažu bėga dešimtmečiai, personažai sensta ir pamažu išmiršta pagal makabrišką „Adamsų šeimynėlės“ principą: mirė tai mirė. Išgauti sodrūs laikmečio efektai, kone dokumentinio braižo intarpai pasakoja ne tiek apie tapytojo asmenybę ir jo siurrealistinius darbus, kiek brėžia jo šeimos liniją, kuriai suteikia gyvenimo ir mirties filosofinį potėpį. Tokiam kinui reikia susikaupimo, pajautos ir, žinoma, nusiteikimo. Manau, daugeliui gurmanui jis tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA 

Jūsų Maištinga Siela