Filmas: "Veidas" / "Mug" / "Twarz"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu progos pasižiūrėti lenkų kino, nes jis vienas geriausių Europoje (mano nuomone). Lenkų režisierė Malgorzata Szumowska dirba kaip pamišusi, labai produktyvi ir pasiduodanti internacionaliniams kino projektams, bet įdomiausia ir savičiausia ji man yra tada, kai dirba gimtojoje Lenkijoje su lenkų aktoriais ir kalba apie vietinių gyvenimus. Lietuviai ją puikiai pažįsta iš „Kino pavasario“ repertuaro „Jos“ (2011), LGBTQ filmo „Vardan“ (2013) bei „Sniego daugiau nebus“ (2020). Repertuare, – pasižiūrėjau, – nebuvau matęs jos filmo „Veidas“ (lenk. Mug / Twarz) (2018).

 

Istorija pasakoja apie mažo miestelio, įsikūrusio Lenkijos pietuose, istoriją. Šis miestelis iš tikrųjų egzistuoja ir yra pagarsėjęs ambicingu ne taip seniai pasibaigusiu projektu. To rajono gyventojai iš tikrųjų paaukojo daugybę pinigų, kad ant kalvos būtų pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra aukštesnė ir didesnė už tą, kuri stovi Brazilijoje, Rio de Žaneire. Kad ir kaip bežiūrėčiau į tuos lenkus ir bandyčiau suprasti jų mąstymą religiniu aspektu, man tai vis tiek su tikėjimu niekaip nesiriša. Priešingai – pasimatuokime, kieno tikėjimas pagrįstas lėšomis ir statulos dydžiu yra stipresnis? Tai primena vaikišką penio matavimo varžybas, bet, matyt, žmonėms reikia tos stabmeldystės, iš kurio susikuriamas socialinis bendruomenės ryšys arba bent jau to ryšio iliuzija. Darau šį lyrinį nukrypimą, nes režisierė aiškiai kritikuoja lenkų tikinčiųjų dviveidmainiškumą, o veidas tampa (kaip ir filmo pavadinimas) visos istorijos metaforiniu apibendrinamuoju raktu.

 

Man patiko S. Lingevičiūtės pastebėjimas, kuri teigė, kad kol lietuvių kinas stato filmus apie stabus ir sieja pasakojimus su tautos didvyriais, lenkų kinas daro priešingai: randa būdų kaip kritiškai įvertinti istorinius, religinius, kultūrinius aspektus iš dabarties atskaitos taško. Pagrindinis veikėjas Jacekas po nelaimingo atsitikimo statant Jėzaus paminklą nukrenta iš didelio aukščio ir vos išlieka gyvas, tačiau netenka veido. Chirurgai ir reabilitacija jam suteikia visai kitą veidą, deja, deformuota, bet tai chirurginis šalies stebuklas, sietinas su Jėzaus statulos statybos stebuklu, tačiau grįžęs į miestelį Jacekas jaučia, kad artimieji jo neatpažįsta ir šalinasi, o jo sužadėtinė nenori jo nė akyse regėti...

 

Režisierė randa būdą kalbėti apie bendruomenės dvilypumą: iš vienos pusės kalbama apie Kristaus mokymą, tačiau pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir žmonių vertybiniai aspektai, kurie nėra jokie krikščioniški. Tąsoma šunų ir vaikų nupjauta kiaulės galva bei sugūrintas ir pakeistas Jaceko veidas tampa tiesioginiu lenkų krikščionių atvaizdu, kuris teigia, jog gyvenama keistoje distopinėje vertybių sociume: iš vienos pusės žmonės akmeniniam stabui gali atiduoti paskutinius triusikus, tačiau apspjaus savo kaimyną ir parodys jam špygą. Tai byloja apie didelės dalies lenkų tikinčiųjų konservatyvumą ir siaurą tikėjimo praktiką, kuri nėra prigijusi kasdienybėje, o veikiau išlieka kosmetiškai reprezentacinė. Man patiko šis filmas, sakyčiau, vienas stipriausių režisierės darbų. Man tik įdomu, kaip patys lenkai ir lenkų katalikai vertina tokį kiną, kuris aiškiai ištransliuoja tikėjimo peripetijas? Manding, mūsų filmas „Poetas“ buvo tikriausiai kol kas vienas nedrąsus bandymas šį bei tą nepatogiai pasakyti apie mus ir mūsų istoriją, o lenkų režisieriai tą daro nuolat! Ir jie šaunuoliai.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela