Filmas: "Namie geriausia" / "Dom dobry" / "Home Sweet Home"

 

Sveiki!

 

Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant – neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“ (2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“ (lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.

 

Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška, kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene. Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant, man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių), kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai. Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas, kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą, ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją. Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).

 

Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta, režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka tapti budeliu savo budeliui?

 

Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“ fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka. Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.

 

Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau, toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija, kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi, pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiniuonis" / "Pamiršta meilė" / "Znachor" / "Forgotten Love"

 Sveiki,

 

Gero lenkų kino nevalia atsisakyti net tada, kai galvoji, kad pavargai nuo sunkių ir niūrių filmų, kurie gvildena sudėtingas problemas. Viena iš tokių juostų – Michal Gazda režisuotas filmas „Žiniuonis“ (lenk. Zachor) (2023). Filmas talpinamas Netflix platformoje, o pagal angliško filmo pavadinimo variantą filmas verčiamas kaip „Pamiršta meilė“. Abu pavadinimai tinka, bet, aišku, artimesnis ir geresnis yra pagal originalą.

 

Jeigu trumpai apie siužetą, tai jis klasikų klasika visomis įmanomomis prasmėmis. Filmas turėjo tėvynėje itin sėkmingą klasikinį 1981 metų pastatymą, tačiau, matyt, nutekėjo daug vandens ir buvo nutarta pastatyti kitą variantą tikriausiai vakariečiams reklamuoti lenkišką kaimišką ir grafų kultūrą. Nepaisant to, filmas vaizduoja laikus iki Antrojo pasaulinio karo. Intelektualus ir įžvalgus daktaras gauna lazda per galvą, jis netenka atminties, 15 metų bastosi velniai žino kur, kol galiausiai apsistoja kaime, kur sutinka savo suaugusią dukrą (pastaroji jo nepamena), tačiau jis gydo sudėtingais chirurginiais sprendimais, tad aplinkiniams kelia nemenką susižavėjimą ir įspūdį. Baisiausia, kad toks laikmetis, jog gydyti be daktaro licencijos negalima ir už tai sodinama į kalėjimą, todėl aišku, link ko eina visa istorija. Dar daugiau Pietų Amerikos muilo operos! Jis dažinėje operuoja savo dukrą to nė nežinodamas, o atsigavusi dukra lekia skersomis per pievas pas savo pasikėlusį grafą, tačiau piktoji grafo mamytė užtrenkia duris...

 

Siužetas absoliutus 90-ųjų muilo operos serialas. Diedukas slampinėja daug metų nieko neprisimindamas, o valstiečiams nė į galvą nešauna pasidomėti mieste kokio dingusio daktarėlio, kuris plaktuku ir kaltu atstato paralyžiaus ištiktą jaunuolį? O kur tai, kad dukrelė išlekia už grasinimus niekam nieko nesakiusi, o tėvukas bėga lapatai-lapatai į kalėjimą pasiduoti ir niekas niekam nieko nesako, lyg būtų užkietėję komunikacijos viduriai... Nieko nepadarysi, medžiaga sena kaip prosenelių lovos, viskas pagal senas XIX amžiaus romantizmo klišes sukonstruota. Siužetiškai žiūrint, filmas „Žiniuonis“ arba „Pamiršta meilė“ yra tiesiog banalybė, bet kaip seniai tokią bemačiau, kad sužiūrėjau visai neblogai, o ir pastatymas lenkiškos kultūros apsupty atrodė ne kaip „Rozalinda“ praradusi atmintį, bet visai neblogai sukonstruotas pseudokultūrinis ir kiek karikatūrinis lėlių namelis. Daug ką atperka polonizmo reliktai, kurie artimi ir lietuviškai pirmajai tarpukario kultūrinei dekadai. Nesijaučiu labai apiplėštas, juk filmas emocionalus, tėvo ir dukters melodramatiškos sankirtos kėlė ir juoką, ir graudulį, ir nuostabą. Filmo finalas – teismas, tikras klišių torčiukas tiesmukų graudenimų ištroškusiems žiūrovams.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Savižudžių kambarys: Nekentėjas" / "Sala samobójców. Hejter"

 

Sveiki,

 

2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją. Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo kontekste.

 

Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną, su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete, tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...

 

Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.

 

Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y., jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio patoso.

 

Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?

P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sniego daugiau nebus" / "Śniegu już nigdy nie będzie" / "Never Gonna Snow Again"

 Sveiki,

 

Jau nebežinau, kelintą sukurtą lenkų režisierės M. Szumowskos žiūriu, tačiau visai neseniai man labai patiko peržiūrėtas jos vaidybinis „Veidas“ (2017), kurį vertinu kaip itin gerai sukaltą. Vienas naujesnių jos filmų, mus pasiekusių per Kino pavasarį pandeminiu metu, buvo „Sniego daugiau nebus“ (lenk. Śniegu już nigdy nie będzie) (2020), pastarasis buvo gerai įvertintas kino kritikų ir net pačių žiūrovų, o Kino pavasaryje įtrauktas į programą Meistrai.

 

Žiūrėdamas „Sniego daugiau nebus“, pagalvojau, jog kažko nesuprantu, nes sniegas nelipa į vientisą istorijos darinį, nejaudina ir net retsykiais kelia žiovulį – visiška priešingybė ankstesniam režisierės darbui „Veidas“. Pati pradžia tiek siužetiškai, tiek atmosfera labai sudomina, intriga didelė, todėl žiūrovas užkelia didelius lūkesčius. Ženia – iš Perpetės regiono atkeliavęs ukrainietis, imigrantas Lenkijoje, galimai dėl radioaktyvumo tapęs gyduoliu, turintis ekstrasensinių gydomųjų galių. Pati pirmoji scena, kada jis užhipnotizuoja leidimą gyventi Lenkijoje teikiantį pareigūną ir pats užsideda parašą, yra filmo geriausia scena, vėliau viskas grimzta filosofiškai ir melancholiškai į dugną.

 

Po to rodomi lyg ir visiškai kitokie laikai, Ženia dirba gydytoju-masažuotoju, kuris aptarnauja vieno turtingo rajono gyventojus, masiškai įklimpusius per liūdesį į narkotikus ir neištikimybę. Veikėjai liguisti, apibrėžiami kaip Holivude vienkryptiškai, primena ne žmones, o dvasinių klipatų personažus. Filme daug dirbtinokos sugestijos, panėrimo į pasąmonę, kurioje tarsi ilgimasi vaikystės, tyrumo, lengvumo, tačiau veikėjai įstrigę savo ligose, priklausomybėse ir nežinojime, ką veikti su savo gyvenimu. Iš tikrųjų pats Ženia stagnatiškas, neįdomus, vienkryptis, prisiimantis pranašo vaidmenį, bet nesipuikuoja, nesmerkia ir savo klientų, tarsi būtų kažin koks beskonis idėjinis tipas tarp depresija sergančių turčių. Pastarasis taip pat serga vaikystės ilgesiu ir nuolat galvoja apie motiną...

 

Maniau, kad įtampą pakurstys kokia aštresnė vaikų sukurtų narkotikų gamybos linija, Ženios stalkeriškas persekiojimas ar kokia netikėta pavydo ir meilės linija, tačiau viskas taip nugesinta, kad susidaro įspūdis, jog režisierė norėjo išgauti tyčia menkasiužetinį dvasines ligas atspindintį filmą tarkovskiškais būdais. Filme yra ir sapno pasąmoninė erdvė, „Stalkerio“ judantys puodeliai ,ir kiti niuansai, citatos, frazės, tačiau niekur visas tas miksas nenuveda. Filmas, švelniai tariant, norėjęs tapti šiuolaikinio žmogaus dvasios atšvaitu, tampa bedvasiu kaip ir tie iliuzijų bei traumų iškankinti turčiai. Neslėpsiu, filmo visuma nuvylė, o filmo finalas, kada vyro netekusi jauna blondinė daro linksmą maginį pasirodymą mokykloje su Ženia ir per pasirodymą Ženio dingsta visam laikui, man buvo pernelyg banali ir nuspėjama.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidas" / "Mug" / "Twarz"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu progos pasižiūrėti lenkų kino, nes jis vienas geriausių Europoje (mano nuomone). Lenkų režisierė Malgorzata Szumowska dirba kaip pamišusi, labai produktyvi ir pasiduodanti internacionaliniams kino projektams, bet įdomiausia ir savičiausia ji man yra tada, kai dirba gimtojoje Lenkijoje su lenkų aktoriais ir kalba apie vietinių gyvenimus. Lietuviai ją puikiai pažįsta iš „Kino pavasario“ repertuaro „Jos“ (2011), LGBTQ filmo „Vardan“ (2013) bei „Sniego daugiau nebus“ (2020). Repertuare, – pasižiūrėjau, – nebuvau matęs jos filmo „Veidas“ (lenk. Mug / Twarz) (2018).

 

Istorija pasakoja apie mažo miestelio, įsikūrusio Lenkijos pietuose, istoriją. Šis miestelis iš tikrųjų egzistuoja ir yra pagarsėjęs ambicingu ne taip seniai pasibaigusiu projektu. To rajono gyventojai iš tikrųjų paaukojo daugybę pinigų, kad ant kalvos būtų pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra aukštesnė ir didesnė už tą, kuri stovi Brazilijoje, Rio de Žaneire. Kad ir kaip bežiūrėčiau į tuos lenkus ir bandyčiau suprasti jų mąstymą religiniu aspektu, man tai vis tiek su tikėjimu niekaip nesiriša. Priešingai – pasimatuokime, kieno tikėjimas pagrįstas lėšomis ir statulos dydžiu yra stipresnis? Tai primena vaikišką penio matavimo varžybas, bet, matyt, žmonėms reikia tos stabmeldystės, iš kurio susikuriamas socialinis bendruomenės ryšys arba bent jau to ryšio iliuzija. Darau šį lyrinį nukrypimą, nes režisierė aiškiai kritikuoja lenkų tikinčiųjų dviveidmainiškumą, o veidas tampa (kaip ir filmo pavadinimas) visos istorijos metaforiniu apibendrinamuoju raktu.

 

Man patiko S. Lingevičiūtės pastebėjimas, kuri teigė, kad kol lietuvių kinas stato filmus apie stabus ir sieja pasakojimus su tautos didvyriais, lenkų kinas daro priešingai: randa būdų kaip kritiškai įvertinti istorinius, religinius, kultūrinius aspektus iš dabarties atskaitos taško. Pagrindinis veikėjas Jacekas po nelaimingo atsitikimo statant Jėzaus paminklą nukrenta iš didelio aukščio ir vos išlieka gyvas, tačiau netenka veido. Chirurgai ir reabilitacija jam suteikia visai kitą veidą, deja, deformuota, bet tai chirurginis šalies stebuklas, sietinas su Jėzaus statulos statybos stebuklu, tačiau grįžęs į miestelį Jacekas jaučia, kad artimieji jo neatpažįsta ir šalinasi, o jo sužadėtinė nenori jo nė akyse regėti...

 

Režisierė randa būdą kalbėti apie bendruomenės dvilypumą: iš vienos pusės kalbama apie Kristaus mokymą, tačiau pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir žmonių vertybiniai aspektai, kurie nėra jokie krikščioniški. Tąsoma šunų ir vaikų nupjauta kiaulės galva bei sugūrintas ir pakeistas Jaceko veidas tampa tiesioginiu lenkų krikščionių atvaizdu, kuris teigia, jog gyvenama keistoje distopinėje vertybių sociume: iš vienos pusės žmonės akmeniniam stabui gali atiduoti paskutinius triusikus, tačiau apspjaus savo kaimyną ir parodys jam špygą. Tai byloja apie didelės dalies lenkų tikinčiųjų konservatyvumą ir siaurą tikėjimo praktiką, kuri nėra prigijusi kasdienybėje, o veikiau išlieka kosmetiškai reprezentacinė. Man patiko šis filmas, sakyčiau, vienas stipriausių režisierės darbų. Man tik įdomu, kaip patys lenkai ir lenkų katalikai vertina tokį kiną, kuris aiškiai ištransliuoja tikėjimo peripetijas? Manding, mūsų filmas „Poetas“ buvo tikriausiai kol kas vienas nedrąsus bandymas šį bei tą nepatogiai pasakyti apie mus ir mūsų istoriją, o lenkų režisieriai tą daro nuolat! Ir jie šaunuoliai.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visos mūsų baimės" / "Wszystkie nasze strachy"

 

Sveiki,

Jau kuris laikas šis filmas „stovėjo“ eilėje dėl vienos labai paprastos priežasties. Jame pasirodo tikriausiai vienas įdomiausių ir talentingiausių lenkų kino aktorių Dawid Ogrodnik, kuris kine sukūrė ne vieną labai įsimintiną vaidmenį. Vienas naujausių jo vaidmenų filme „Visos mūsų baimės“ (lenk. Wszystkie nasze strachy) (2021) pasakoja apie provincijoje gyvenantį menininką ir LGBTQ aktyvistą Danielių. Tas, kas žino Lenkijos politiką ir įsigalėjusias bažnyčios struktūras, tas žino, jog būti gėjumi ar lesbiete šioje šalyje yra ne ką lengviau nei Lietuvoje, o čia dar turime Danielių, atvirą provincijos gyventoją, kuris ant savo firminių treningų prisiuvo LGBTQ vaivorykštę taip kaimo ūkininkams demonstruodamas savo tapatybę.

Ši istorija tikra, mat, toks Danielius iš tikrųjų egzistuoja, nesunkiai galite paguglinę rasti tikrojo Danieliaus fotografijų ir pasiskaityti apie jo meną, eksponuojamą Varšuvoje. Visgi kaimo gyventojai, nors ir vadina Danielių pederastu, toleruoja jo tapatybę tik dėl to, kad Danielius uolus katalikas, jis priklauso vietos vaivorykštės katalikų bendruomenei, kiekvieną sekmadienį lanko mišias, eina išpažinties. Nepaisant visko, pačioje Lenkijoje ši katalikų bendruomenė nemažai kritikuojama, vadinama nukrypimu nuo tikrojo tikėjimo ir daug kas norėtų, jog jie savęs nesietų su Kristaus mokymu. „Visos mūsų baimės“ šiame politiniame ir socialinio susipriešinimo fone pasakoja apie Danieliaus geros draugės savižudybę. Patyrusi eilinį pažeminimą dėl savo lytinės orientacijos jauna mergina pasikaria atokiame miškelyje. Danielių tai galutinai traumuoja, todėl jis organizuoja Kristaus eiseną pagerbti savo draugę, tačiau vietos gyventojai ne labai nori prisidėti prie jo sumanymo ir yra nusižudžiusią draugę kaltinti dėl atvirumo nei tuos homofobus, kurie iš jos tyčiojosi.

Iš tikrųjų visa likusi filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Danielius nukerta medį, ant kurio pasikorė draugė, padaro iš jo kryžių ir skandalingai sudalyvauja Varšuvos meno parodoje. Puikus Dawid Ogrodniko pasirodymas, istorija daugiau nei keista, net sunku patikėti, jog kažkas panašaus vyko Lenkijoje. Tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas siužetiškai išskydęs. Galiu tik numanyti, kaip sunku Lenkijoje kinu byloti LGBTQ temomis, kiekvienas toks bandymas sulaukia religinių fanatikų aršių protestų, tačiau menas tikriausiai vienintelis visuotinis būdas byloti apie traumuojančias šių žmonių patirtis. Visgi tenka pripažinti, kad iš šio filmo tikėjausi daugiau. Keistas ir liguistas Danieliaus įtikėjimas prieštaringai jungia LGBTQ ir katalikų bendruomenę, o jo troškimas išpirkti kaltę ir tampyti Varšuvoje sukonstruotą kryžių atrodo mažų mažiausiai neorganizuotas ir pakrikusių nervų žmogaus performansas. Manęs asmeniškai neįtikino pagrindinio veikėjo nuoširdi atgaila ir gyvuliškas užsispyrimas tapti šventesniu už kitus, tačiau tikiu, kad šioji istorija pačioje Lenkijoje sukėlė nemažą atgarsį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Voluinė" / "Wołyń" / "Hatred"

 

Sveiki,

Lenkų režisierius Wojciech Smarzowski, nors ir vertinamas kontraversiškai, visgi daugelis pripažįsta, jog tai vienas svarbiausių šiuolaikinio lenkų kino kūrėjo. Mano paties pernai matytas naujausias jo darbas „Vestuvės“ (2021) tapo vienu įsimintiniausiu provokuojančio kino reginiu, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir bene skandalingiausiai tarptautiniu mastu įvertintą filmą „Voluinė“ (lenk. Wolyn) (2016), kuris mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Voluinės kraštą, kurio pavadinimu šiuo metu laikoma Ukrainos šiaurės vakarų žemė, besiribojanti su Baltarusija ir, žinoma, pačia Lenkija. Tuo metu tose žemėse gyveno lenkai, ukrainiečiai ir žydai.

Sunku pasakyti, nesu istorikas, kiek šis filmas išėjo novelė, o kiek istoriniais faktais grįsta istorija ir kokiomis proporcijomis kino kūrėjai visa tai sulydė. Istorija prasideda didžiulėmis kaimo vestuvėmis, ištekinama Zosės vyriausioji sesuo, tačiau šios vestuvės kaip ir dažnai būdavo, yra labiau iš susitarimo reikalo, tačiau jaunoji lenkaitė ištekinama už ukrainiečio. Tada vestuvėse šėlioja ir lenkai, ir ukrainiečiai, nors savo konfesijų bažnyčiose aiškiai girdi, kad vieni kitiems yra priešai. Galiausiai tą pačią vestuvių naktį tėvas praktiškai daug vyresniam našliui pažada ir jaunėlę geltonkasę Zosę, kuri įsimylėjusi visiškai kitą bernelį. Viskas ir primintų aistrų kupiną serialą ar kokio Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ dramatizmą, bet prasideda Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, filmo pradžioje vaizduojamos laukinės vestuvės šiurpina savo brutaliais papročiais, kurie nei labai pagoniški, nei labai krikščioniški: mėtomi degantys javų pėdai, nukertama jaunosios kasa su kirviu į durų slenkstį, jaunoji plakama su naščiais ir visur skamba hipnotizuojančios raudos. Aiški vyrų galios ir moters bedalios paskirstymo segregacija, kuri išsluoksniuoja tradicinę XX amžiaus provincialią lenkų šeimą. Kitą vertus, šios tradicijos tokios kraupios, kad antrojoje filmo dalyje jos veidrodiškai atsikartos, kai girti ukrainiečiai kirviais ims skersti vietos lenkus ir viskas panašės net ne į Helovyną, o į tų tradicijų pačią baisiausią kolektyvinės reikšmės versiją, todėl šis filmas savitai leidžia įvertinti tai, kas laikoma lyg ir vertybe, bet iš tikrųjų tautoje įgalina smurtinę kultūrą...

Visgi filmas išplėtotas keliomis siužetinėmis atkarpomis. Pirmoji pusė skirta vargšės Zoselės gyvenimui, kai vyras išeina ir grįžtą tą patį rudenį, užslinkus Antrajam pasauliniam karui. Tai iš esmės šiek tiek primena Žemaitės „Marti“: jos nepripažįsta vaikai iš pirmosios santuokos, o uošvienei negali įtikti. Visgi Maciejus parsiranda ir jau manosi karo pašonėje galės sukurti su jaunąja žmonele naują gyvenimą, bet užslenka Raudonosios armijos kariai ir jie pradeda trėmimus, į kuriuos dramatiškai patenka pats Maciejus. Čia labai panašiai kaip ir Lietuvoje, kol okupacija nepakeičia kita okupacija ir vokiečiai neatmuša rusų ir nepradeda Lenkijoje areštuoti žydų. Praktiškai per penkmetį Zoselei tenka išgyventi daugybę politinių pokiečių ir ant rankų supti mažąjį.

Klysčiau, sakydamas, kad filmas vien tik apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame likimus lemia arba naciai, arba komunistai – visa tai tėra tik istorinis kontekstas. Filmas galiausiai susitelkia į Voluinyje netrukus, atrodo, pačiais baisiausiais laikais, kada nieko baisiau nebegali būti, dar vienoms skerdynėmės, kurias rengia ne rusai, ne vokiečiai, o ukrainiečiai. Atrodo, kad iš visų pusių vyksta karas ir dvi tautos, kurios turėtų iš esmės padėti viena kitai, tampa dar didesnėmis priešėmis. Ukrainiečiai labai tikisi ir nori atkurti savo nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl apsiginklavę šautuvais, kirviais, šakėmis jie ima skersti vietos lenkus. Dar gražiau: šias skerdynes pamasina religinių konfesijų atstovai, kurie didžiulio karo sūkuryje ne tik neieško tikėjime atramos, bet akivaizdžiai dėl galios ir konkurencijos politizuoja per mišias. O žmonėms tiek tereikia, apsvaigę nuo nacionalizmo, „teisingojo“ Dievo, kraujo troškimo ir keršto jie išsiruošia degindami sodybas ir žiauriai žudydami vietos kaimiečius (vaizdų, patikėkite, filme ne pačių maloniausių!).

Nedetalizuosiu Zosės padėties, bet jai kartais dėl grožio, kartais dėl to, kad kažkas kaime buvo įsižiūrėję, nuolat pavyksta išvengti mirties, tačiau karo vaizdai ir netektys absoliučiai palaužia jaunos mamos psichiką. Tiesą sakant, šis filmas uždraustas Ukrainoje, nes joje ukrainiečiai vaizduojami kaip skerdikai. Tai labai įdomu šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai yra laikomi putinizmo kempine Europai ir negatyviai kalbėti apie šią tautą, kaip ir istorijos raidos kontekste, reiškia išduoti europietiškas vertybes ir palaikyti agresorę (nesakykite, atsiranda ir dabar pas mus svieto lygintojų, kurie mėgsta pabaksnoti). Ir nors negalime lyginti skirtingų laikotarpių įvykių, tačiau tam tikrus aspektus, tendencijas, kurios skatina ir skatino tokius tarptautinius smurto protrūkius diskusijų diskursą vystyti galima. Labai šiame filme reikšmingas nacionalizmo aspektas t. y. nuskriaustos tautos, kuri jaučiasi pažeminta prieš kitą tautą, atsakas. Kaip „pasikelti“ sau savivertę, jeigu nepademonstruojant brutalią jėgą? Manipuliuoti karo ir teisingumo idėjomis, religiniais skirtumais bei pažeisti kito savigarbą, kurstyti yra vienas iš tų klasikinių nacionalizmo jėgų, įtraukiant mases į kovą.

Visgi dažnoje „Voluinės“ scenoje veikėjams išsprūsdavo, jog ukrainiečių ir lenkų nesutarimai nėra vien tik nesutarimai, o visgi būta ir daug bičiulystės (pastaroji karo kontekste viešojoje tos tikrovės erdvėje pateikiama kaip gėdinga išdavystė), nes šios giminės ir ištisos šeimos jau prasimaišiusios tiek turtais, tiek krauju, todėl dažni jau turėjo sukūrę skirtingas tiek konfesijų, tiek genetines mišrias šeimas. Didžiausias filme pavyzdys – kaimo pirmininkas, dviveidis palaižūnas, kuris sugebėjo po bet kokia okupantų vėliava prisitaikyti, o pabaigoje tapo dar ir skerdiku. Pasiduoti jėgai, kad išgyventum, nesvetimos ir mūsų lietuvių, pavyzdžiui, žiaurios stribų istorijos, apie kurias, sakyčiau, būtų galima sukurti ne vieną įtaigų filmą, vaizduojant, kaip politinė galios sistema pajungia žmogų tarnauti agresoriams ir paverčia žmones Orwelio „Gyvulių ūkio“ veikėjais.

„Voluinė“ iš esmės atsako į klausimą, kodėl taip įvyko, kas įvyko. Kai žmogus silpnas kultūriškai, ideologiškai, yra kurstomas iš visų pusių ir varomas kaip avis į „teisingą gardą“ ir jam įduodamas ginklas, nereikia laukti, kada nacionalizmo patina apsinešusios „didvyriškos“ akys ir iliuzijos suteiktas perdėtas pasitikėjimas duos paspirties pralieti kraują. Ir tuo krauju mėgautis kaip pergale.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išganytojo aikštė" / "Plac Zbawiciela"

 

Sveiki,

Norėdami pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia jaunosios šeimos problemas...

Filmas kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi, sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą, o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir, jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.

Žiūrovas (nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų, tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.

Vis galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti, pripažinkime), gniuždo žmones.

Čia galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį, galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma, galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą, prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela