Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš prieš tave" / "Me Before You"

Sveiki,

Paskutiniu metu filmas „Aš prieš tave“ (angl. Me Before You) (2016) yra vienas labiausiai aptarinėjamų filmų. Tiesą sakant, jo sėkme beveik net neabejojau, nes vidutinėms masėms labai jau patinka „Užrašų knygutės“ tipo filmai, kur galima nubraukti sentimentalią ašarą filmo pabaigoje. Gerai, prisipažinsiu, kad filmą žiūrėjau visai ne dėl jo populiarumo, bet dėl to, kad buvau skaitęs knygą (mano komentarą apie knygą rasite ČIA) ir dėl gerai žinomų aktorių.

Klausiate manęs, kaip filmas? O filmas iš serijos „visai nieko“. Žiūrėti tikrai galima. Bet jeigu paklaustumėt, ar man patiko, ar sužavėjo? Gerai pagalvočiau prieš atsakydamas. Žinoma, knyga šiek tiek geresnė už patį filmą. Sunkoka mus su tomis ekranizacijomis, sunku ir per ekranizacijas demonstruoti išskirtinį režisūros talentą. Visgi „Aš prieš tave“ režisūros atžvilgiu yra vidutinis produktas masėms pagal jau nusistovėjusios romantinės dramos su seksualiais jaunatviškais aktoriais masėms palepinti – siužetinės linijos atpažįstamos, režisūros braižas irgi. Ar tai nuvilia? Kažkiek, tačiau kažko tikėtis daugiau nei vidutiniškos romantinės dramos ir nereikėjo. 

Žinoma, daug kas kalba apie ašaras ir sukeltas filmo emocijas. Tikriausiai pasijutau kietaširdžiu, kad mane menkai jaudino filmo siužetas, nors ir žinojau iš knygos siužeto vingius. Iš esmės suicidinės eutanazijos problema ir turėjo padaryti gana dramatišką filmą, to niūrumo romane jaučiama kur kas daugiau, tačiau išėjo viskas kur kas šviesiau, komiškiau ir saldžiau, nei pačioje knygoje. Aktoriai labai žavūs – labai mėgstu Sam Claflin, labai perspektyvus aktorius, tik paskutiniu metu nevengia vieno braižo filmų ir dėl jo darosi neramu. Apskritai mane stebino „Sostų žaidimo“ žvaigždė Emilia Clarke, kuri atrodė visiškai kitokia... Apskritai filmas neblogas ir jis tikrai turi ir turės begalės gerbėjų visame pasaulyje, tačiau nepamirškime, kad filmas naivus, perspaustas, netikroviškas, keliantis sentimentalumą ir su tikru gyvenimu menkai ką bendro turintis, tačiau juk ir tokie filmai mūsų gyvenimą padaro geresnį, ar ne?

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela