Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaka" / "The Tale"

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki,

Ne tik lietuviams, bet didžiosios pasaulio dalies žmonių mano, kad vienas baisiausių kriminalinių nusikaltimų yra seksualinis vaiko išnaudojimas, kuris amžiams pakeičia vaiko raidos psichiką ir elgseną. Apie panašius reikalus pasakoja pati režisierė Jennifer Fox biografinio pobūdžio vaidybiniame filme „Pasaka“ (angl. The Tale) (2018), kuriame įsimintiną vaidmenį sukuria amerikiečių aktorė Laura Dern.

Iš tikrųjų vien žinodami istorijos problemos ašį, galime teikti, kad filmo pavadinimas „Pasaka“ gana ironiškas, tačiau kadangi pati režisierė leidžiasi tyrinėti šios istorijos, kuri asmeniškai susijusi su ja pačia, tad visos raiškos priemonės yra toleruojamos, nes viskas daugiau ar mažiau „eina“ per kūrėjo asmeninę patirtį.

Istorija pasakoja apie penkiasdešimetę, kuriai vieną dieną paskambinusi motina praneša, kad perskaičiusi jos paauglystės dienoraščio lapus, kuriuose ji sužinojo, jog būdama trylikos-penkiolikos turėjo seksualinių santykių su gerokai vyresniu vyru ir moterimi vienoje žirgų rančoje, kur ji treniruodavosi jodinėjimo varžybose. Iš tikrųjų filme pagrindinė veikėja Dženifer net nesuvokia, jog ji yra auka, tačiau pamažu skaitydama savo vaikystės užrašus ima atgaminti tos uždraustos „meilės“ detales. Iš pradžių viskas atrodo kaip bręstančios paauglės kaprizai, kol atmintis pamažu moters galvoje sudėlioja skaudžią istoriją apie išnaudojimą. Ar Dženifer pamažu gali atsiverti ir iš tikrųjų iš atminties „ištraukti“ galbūt psichologiškai nuslopintus jausmus ir pripažinti, jog kažkada ji tebuvo tik maža mergytė, kuria pasinaudojo jojimo treneriai, įtraukdami į nepilnamečių orgijas, o gal ji vis tiek laikysis to, kad tai tebuvo tik „šiek tiek vyresnių“ suaugusiųjų nerimti meilės nuotykiai?

Kuo labiau Dženifer kapstosi, aptikdama savo vaikystės nuotraukas ir suvokdama tų santykių toksiškumą, tuo labiau ją ima krėsti šiurpas, jog teks visgi pripažinti, kad ji buvo išnaudojama gerai apgalvotų pedofilų porelės. Iš tikrųjų filmo pasakojimo kompozicija ne kartą savo tėkmėje keičia perspektyvą, įnešdama į įstoriją naujų veikėjų ir nejaukių kriminalinių detalių, todėl iš vienos pusės tai dinamiška ir intriguoja. Įterpiami ir stilizuotos pseudodokumentikos kadrai. Visgi tas retrospektyvus pasakojimo būdas, kada pamažu žiūrovams po iškarpą ir mizansceną atskleidžiami mažosios Dženifer nutikimai šiek tiek kai kuriuos gali erzinti, bet visumoje režisierei pavyko, keičiant perspektyvą ir pagrindinės veikėjos savivoką, sukurti potrauminio pasakojimo pedofilijos žiaurumo padarinių atlasą. Filmas įtikinantis, šiek tiek dvelkia provokacija, todėl jį žiūrėti įdomu ir nenuobodu. Net neabejoju, kad režisierei tai buvo būdas suvokti šiuos padarinius asmeniniame kontekste, o mums perteikti universalią kiekvieno panašiai išnaudoto vaiko potyrius asmenybės tapsmo procese.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Santuokos istorija" / "Marriage Story"

Sveiki,

Tęsiant po „Oskaro“ nakties filmus, nominuotus šiems apdovanojimams, manau, pribrendo laikas Noah Baumbach dramai „Santuokos istorija“ (angl. Marriage Story) (2019). Apie griūvančią susigyvenusios ir vaiką turinčios amerikietiškos poros skaudulius – taip būtų galima įvardyti pagrindinę filmo temą, kuri tampa daugeliui iš mūsų asmeninio gyvenimo atspindžiu, priminimu apie kadais patirtas ar dabar patiriamas sunkias, kartais kone neįmanomas skyrybas, kurios traumuoja viską, kas esti aplinkui...

Pasikartosiu, ką sakė jau tikriausiai kiti kino žiūrovai, kad juosta savo nuotaikomis ir scenarijumi šiek tiek primena „Krameris prieš Kramer“ (1979), tik čia turime kur kas labiau, sakyčiau, išgrynintą skyrybų etapų variantą. Pradėkime nuo to, kad filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo emociniu užtaisu: pora vienas apie kitą pasakoja iš gerosios perspektyvos, kitaip sakant, gelbsti terapijoje savo santuoką, bet netrukus paaiškėja, kad jiems nepavyks. Galiausiai išaiškėja ir pagrindinė priežastis, kodėl pora skiriasi: vyras, gyvenantis su šeima Niujorke, neatsižvelgia į žmonos troškimą persikelti į Los Andželą, todėl skaudžiai pamini jos asmeninius siekius. Karjera ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tai, kas iš esmės nuolat yra gvildenama poroje, kas ims pirmenybę, kas aukosis dėl kito, atsisakydamas savosios svajonės...

Netrunka filme žiūrovas abejoti, ar tiek daug pozityvių dalykų turinti pora, įskaitant ir nuostabius vyro ir jo uošvių santykius, verta aukoti santuoką dėl vienos svarios priežasties, kai jie realiai gyvenimiškose situacijose atrodo gana harmoninga pora. Galiausiai teisinė sistema pasitarnauja abiejų piktžaizdėms išsidraskyti, kuo stipriau susirieti ir turtų bei vaiko globos dalyboms, kurios bet kada galėjusios nutrūkti, bet dėl paleisto teisminio proceso, kaip tik pakursto viską paspartinti. Apsunkinančios aplinkybės, advokatų argumentai, situacijų užaštrinimas juos įklampina į sistemiškai agresyvų siautulį, kad kartais atrodo, jog pora tapo net ne savo problemų įkaitais, bet būtent skyrybų sistemos žaisliukais: brangūs advokatai, juodinimas, persekiojimas, bejėgystė atsitraukti... Man asmeniškai tai dviejų standartų filmas, labai pagaviai pavykęs, kuris pasakoja apie besiskiriančios poros emocinį destruktyvų lauką bei kaip tuo destruktyviu lauku manipuliuoja teisėsauga ir advokatų luomas – nenuoširdumo tiek, kad vežk viską ratais!

Labai patiko dialogai! Tokie literatūriški, tačiau nepraradę šnekamosios kalbos tikrumo, emocionalumo. Bandoma kuo natūraliau išlaviruoti situacijose ir tai padeda puikūs aktoriai. Scarlett Johansson tai yra vienas geriausių jos vaidmenų kine. Laura Dern, kuri pelnė antraplanės „Oskarą“, irgi visa žibėjo šarmingai, įtikinamas buvo ir Adam Driver. Sudėtingos įtampos scenos pilnos širdį veriančių emocijų, labai atpažįstamų, autentiškų. Vienas iš tokių minusų būtų kai kurių scenų absurdiškas nenatūralumas, pavyzdžiui, kaip Čarliui įteikiamas teismo raštas dėl skyrybų. Tas kuriozinis atvejis, kuris neįtikina, nes komedijos elementai kiek perspausti, kaip perspausta toji scena, kai psichologė ateina pas Čarlį į išnuomotą butą, kai jis su sūnumi turi jai pasirodyti labai adekvatūs ir Čarlis vaikiškai persipjauna sau ranką – kam visas tas dirbtinis įtampos farsas? Man kiek persūdyta, reikėjo laviruoti labiau natūralistiniu subtiliu būdu.

Nepaisant šito, filmas vienas geriausių „Oskaro“ lovyje. Jeigu nestebina „Parazito“ sėkmė, tai „Santuokos istorija“, kuri turi gerą emocinį užtaisą, atrodo, kiek pastumtas reikalas į antrą planą. Be jokios abejonės filmas tarp populiariųjų yra atradimas ir perliukas, kuris pabaigoje, kai veikėja Nikolė užriša batą savo buvusiam vyrui, o žiūrovas suvokia, kad jų santuoka iš tikrųjų pasuka skirtingais keliais, nepaisant jokių prisirišimų, nuoskaudų ir užgyventų kartu įpročių, tada iš tikrųjų net man, kuris nepamena, kada paskutinįkart iš tikrųjų graudinosi žiūrėdamas filmą, išrieda kelios gailios ašaros: velnias, gyvenimas toks gražus, kai skauda.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bobbi Jene" / "Bobbi Jene"

Sveiki,

Po paskutinio šiame festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017) likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks, jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui, kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė, kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!

Nepaisant skeptikų, man filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais perfomansais.

Nesigilinsiu, kiek šiame filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos... Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.

Labai man patiko šis filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti, kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Nekaltas melas" / "Big Little Lies" (1 sezonas), apžvalga

Sveiki,

Tikriausiai daugelis užkietėjusių kinomanų žino kanadiečių režisierių Jean-Marc Vallee, kuris režisavo tokias įsimintinas kino juostas kaip „Praradimas“ (2015), „Dalaso klubas“ (2013), „Laukinė“ (2014), „C.R.A.Z.Y“ (2005) ir „Cafe de Flor“ (2011), daugelis iš jų rodyti per įvairius kino festivalius Lietuvoje. Išties buvo smalsu, ką jis gali nuveikti su jau „prisijaukinta“ ankstesniuose projektuose Reese Witherspoon, talentingąja Nicole Kidman bei ant mielių išaugusią šarmingąja Shailene Woodley? O dar kai pamačiau Alexander Skarsgard pavardę, pamaniau, kad pažiūrėti mini serialą „Nekaltas melas“ (angl. Big Little Lies) tampa kaip ir privaloma, juolab, kad itin mėgstu sudėtingas dramines-psichologines dramas.

Serialas norėtųsi to nesakyti, bet visgi pasakysiu – moteriškas, nes pasakojama detektyvinė psichologinių traumų raizgalynė iš trijų skirtingo amžiaus moterų perspektyvos. Kadangi centre – moterys, daugelis vyriškos lyties žiūrovų bus tikriausiai linkę atmesti ir nurašyti serialą. Tebūnie, juk čia tiek mažai atviro smurto, kuris realizuotų vyrišką kovinį susidomėjimą, tačiau smurto vis tiek seriale per akis. 

Trijų moterų likimai pateikiami fragmentiškai, kurpiant detektyvinę parabolę nuo pat pirmosios serijos – kažkas netolimoje ateityje įvyko, įsiterpia aplinkinių liudijimai, bet pagrindinė istorija visgi pasakojama iki to lemtingo įvykio, kuriame, sakyčiau, pavaizduojama vis labiau panaši lietuviška super mamyčių kasdienybę: didelė šeimyninė konkurencija, nuolatinis šokinėjimas apie mokyklą, skundai, šmeižtas, apkalbos, pasipiktinimai ir netgi grasinimai. Tas pasaulis pakankamai atpažįstamas tų mamyčių, kurios iš kailio neriasi, kad jų lepunėliai, bundutės, paukšteliai kristų ant pagalvėlių, išvengiant bet kokio streso. Išties tokios mamytės netgi siutina, tačiau „Nekaltas melas“ lyg ir leidžia žvilgtelėti, kas už to netikro tobulumo slypi – smurtas šeimoje, neišsipildžiusių svajonių lūkesčiai, stresas, žlugusios santuokos ir visa tai, ką dažniausiai tokios mamytės nutyli, varstydamos mokyklos duris ir reikalaudamos veikiau sau, o ne vaikams dėmesio.

Trijų moterų paveikslai išvysti gana skirtingomis kryptimis. Jaunoji mamytė, patyrusi praeityje išprievartavimą, ieško savo užpuoliko ir trokšta atkeršyti. Ją suvaidina Shailene Woodley, kuri tikriausiai visgi mažiausiai iš tikrųjų veteranių buvo įdomiausia. Gal tiesiog pritrūko patirties, nes aktorė lyg ir per jauna tokiam vaidmeniui. Reese Witherspoon atliko Medeleinos vaidmenį ir, sakyčiau, jeigu dėl josios įtaigumo abejonių lyg ir nekyla, tačiau vaidmuo vis tiek atrodo Reese tipažinis – maža, smulki plepi bobelė, kuri visus erzina savo tauškalais ir pretenzingumu. Aišku, serijoms artėjant link pabaigos, ji „sužydi“ sudėtingumu savo meilės trikampiais ir pasirodo ne tokia paviršutiniška. 

 Pagrindinės serialo "Nekaltas melas" aktorės.

 Medeleinės šeima.

 Serialas sukurtas pagal "Nekaltas melas" knygą, kuri buvo tapusi bestseleriu.

 Kadras iš serialo.

 Serialai vyrai irgi atliko svarbius vaidmenis.

Sudėtingiausias vaidmuo atiteko dramų meistrei Nicole Kidman, kuri tikriausiai labiausiai ir krito savo įtaigumu į akis. Ir visai ne dėl to, kad tai Nicole Kidman, kai rodos, menkomis vidinės galios pastangomis, pernelyg nesidraskydama perteikia apgaulingą personažo vidinį susipriešinimą – namuose terorizuojama vyro meluoja sau, kad ji nėra auka ir visa tai kyla iš santuokinio susipriešinimo. Visos scenos su N. Kidman kėlė didžiausią įtampą ir pati aktorė prasitarė, kad daug nervų įdėjo į tas prievartos scenas ir visą jų „blogį“ parsinešdavo namo, kad netgi sviedė akmenį į viešbučio langą, kuriame buvo apsistojusi. (Jos vaidmuo šiek tiek priminė kitą kadaise kine atliktą irgi sudėtingą vaidmenį „Triušio urvas“). Ir tas priėjimas prie Celestės vaidmens buvo visokeriopai pavykęs ir stiprus, kad, manau, aktorė nusipelnė bent jau nominacijos į prestižinius apdovanojimus.

Apskritai kalbant, rodos, serialas nesistengia pernelyg atitikti šiuolaikinių serialų pozicijų – būtinai pateikti itin originalias ir netikėtas idėjas, iššokti aukščiau bambos ir nesilaiko žvėriško tempo, bet rodos pasakoja paprastą istoriją, kone vidutinės dramos pasakojimą, todėl nemažai įvykių galima numatyti į priekį, bet tikriausiai serialas laikosi ne siužetiškų vingrybių, kiek ant vienos finalinės kriminalinės atomazgos bei viso to psichologinio sumišimo perteikimo gylio, kurį demonstruoja pagrindiniai aktoriai. 

Serialas kviečia prisiminti tai, kas žmogiška, kas vyksta kasdien – ta gyvenimiška stresą kelianti įtampa, regis, nešokiruojanti, bet turinti nepaprastai daug traumuojančių svertų, pradedant vaikais ir baigiant kiekvieno iš mūsų dvasine pusiausvyra. Regis, serialas apie plepančias mamytes užgriebė kur kas daugiau. Užgriebė tai, kad mes vardan iliuzijų aukojame dvasios ir harmonijos sąskaitą – laimę ir saugumą. Tai tikriausiai ir būtų tas nekaltas melas, kai patys sau apsimetinėjame laimingais, nes bijome tikrosios tiesos. 

O ką vyrams? Ir vėl jie kiaulės seriale? Ir vėl serialas apie stiprias moteris? Kas kaip pažiūrės, tačiau siūlyčiau įsijausti vyrams ir į moters pasaulius, tad nebereikės juokauti: ko nori moterys, kad jos pačios nežino ko nori. Už tų visų istorijų apie moteris, šiame seriale yra palikta vietos ir suluošintiems vyrams, tik jų istorijos kiek kitokios. Būtų kada įdomu pamatyti panašų mini serialą, kuris pasakotų visa tai iš vyriškos perspektyvos.

P. S. Tiesa, antrojo sezono nesitikėkite, šis projektas apsiribojo tik vieninteliu sezonu.

„Nekalto melo“ anonsas:

Aktoriai kalba apie darbą seriale „Nekaltas melas“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė" / "Wild"

Sveiki,

Ką gi, aš ir vėl bejėgis prieš vieną naujausių kanadiečio režisieriaus Jean-Marc Vallee filmą „Laukinė“ (angl. Wild). Mačiau praktiškai beveik visus šio režisieriaus darbus – „Viktorija: Jaunoji karalienė“, „Cafe de Flore“, „C.R.A.Z.Y“, „Dalaso klubas“. Režisieriui vis pavyksta prisikasti prie „Oskaro“ nominacijų, šįkart tai jis padarė su šio apdovanojimo laureate Reese Witherspoon, kuri nemažą dalį karjeros atkarpos buvo pabėgusi į rimtąjį kiną, bet šiemet vėlei pasirodė prastokoje komedijoje.  

Išties mes, lietuviškai, turime ir „Laukinės“ biografinį romaną, kurį dar galite įsigyti knygynuose, jeigu Jus itin įkvėps filmas. Juostą galėjote, kaip daugelį režisieriaus darbų, išvysti „Kino pavasario“ repertuare. Išties tai įkvepiantis ir geras filmas – mėgstu tokius „kelioninius“ filmus su savo gyvenimo apmąstymais ir rekonstravimu. Paskutinį kartą taip pat mačiau biografinį filmą „Pėdsakai“, apie jauną merginą, kuri pėsčiomis perėjo Australiją. Ir visgi traukia mus tos kelionės. Šįkart filmas konstruojamas labai paprastai – jauna mergina traukia į 1000 kilometrų kelionę per dykumą ir kalnus, visaip save alina, prisimindama savo praeities klystkelius. Iš tikrųjų ši fizine ir dvasine prasme kelionė tampa terapija, kiekviena kelkraštyje sutikta upė, didesnė uola ar kalnas sutampa su veikėjos praeities skauduliais ir problemomis. Kelionės motyvas čia įgyja gydančios jėgos metaforą, kuo arčiau žingsniuoji, tuo daugiau leidi savo praeities paliktoms žaizdoms užgyti.

Pasirodo, nė velnio ta kelionė neprailgo, nors, rodos, žiūrovas, nukeliauja labai toli ir daug ką suvokia, permąsto. Mane labai nustebino scenarijaus autorės atvirumas apie savo neištikimybę, narkotikus ir kitus dalykus, bet bene labiausiai – sąmoningas ir tvirtas apsisprendimas keisti savo gyvenimą nuo pagrindų, per kelionę prarandant visą skausmą ir užpildant save kažkokiu tyrumu ir jėga pradėti naują gyvenimo etapą.

Labai įkvėpiantis, jaudinantis filmas, puiki ir įtikinama režisūra bei R. Witherspoon vaidyba – tai vienas svarbiausių ir geriausių jos vaidmenų ir pasirodymų kine per jos karjerą. Tiesiog žiūrėjau ir mėgavausi. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela