Filmas: "Santuokos istorija" / "Marriage Story"

Sveiki,

Tęsiant po „Oskaro“ nakties filmus, nominuotus šiems apdovanojimams, manau, pribrendo laikas Noah Baumbach dramai „Santuokos istorija“ (angl. Marriage Story) (2019). Apie griūvančią susigyvenusios ir vaiką turinčios amerikietiškos poros skaudulius – taip būtų galima įvardyti pagrindinę filmo temą, kuri tampa daugeliui iš mūsų asmeninio gyvenimo atspindžiu, priminimu apie kadais patirtas ar dabar patiriamas sunkias, kartais kone neįmanomas skyrybas, kurios traumuoja viską, kas esti aplinkui...

Pasikartosiu, ką sakė jau tikriausiai kiti kino žiūrovai, kad juosta savo nuotaikomis ir scenarijumi šiek tiek primena „Krameris prieš Kramer“ (1979), tik čia turime kur kas labiau, sakyčiau, išgrynintą skyrybų etapų variantą. Pradėkime nuo to, kad filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo emociniu užtaisu: pora vienas apie kitą pasakoja iš gerosios perspektyvos, kitaip sakant, gelbsti terapijoje savo santuoką, bet netrukus paaiškėja, kad jiems nepavyks. Galiausiai išaiškėja ir pagrindinė priežastis, kodėl pora skiriasi: vyras, gyvenantis su šeima Niujorke, neatsižvelgia į žmonos troškimą persikelti į Los Andželą, todėl skaudžiai pamini jos asmeninius siekius. Karjera ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tai, kas iš esmės nuolat yra gvildenama poroje, kas ims pirmenybę, kas aukosis dėl kito, atsisakydamas savosios svajonės...

Netrunka filme žiūrovas abejoti, ar tiek daug pozityvių dalykų turinti pora, įskaitant ir nuostabius vyro ir jo uošvių santykius, verta aukoti santuoką dėl vienos svarios priežasties, kai jie realiai gyvenimiškose situacijose atrodo gana harmoninga pora. Galiausiai teisinė sistema pasitarnauja abiejų piktžaizdėms išsidraskyti, kuo stipriau susirieti ir turtų bei vaiko globos dalyboms, kurios bet kada galėjusios nutrūkti, bet dėl paleisto teisminio proceso, kaip tik pakursto viską paspartinti. Apsunkinančios aplinkybės, advokatų argumentai, situacijų užaštrinimas juos įklampina į sistemiškai agresyvų siautulį, kad kartais atrodo, jog pora tapo net ne savo problemų įkaitais, bet būtent skyrybų sistemos žaisliukais: brangūs advokatai, juodinimas, persekiojimas, bejėgystė atsitraukti... Man asmeniškai tai dviejų standartų filmas, labai pagaviai pavykęs, kuris pasakoja apie besiskiriančios poros emocinį destruktyvų lauką bei kaip tuo destruktyviu lauku manipuliuoja teisėsauga ir advokatų luomas – nenuoširdumo tiek, kad vežk viską ratais!

Labai patiko dialogai! Tokie literatūriški, tačiau nepraradę šnekamosios kalbos tikrumo, emocionalumo. Bandoma kuo natūraliau išlaviruoti situacijose ir tai padeda puikūs aktoriai. Scarlett Johansson tai yra vienas geriausių jos vaidmenų kine. Laura Dern, kuri pelnė antraplanės „Oskarą“, irgi visa žibėjo šarmingai, įtikinamas buvo ir Adam Driver. Sudėtingos įtampos scenos pilnos širdį veriančių emocijų, labai atpažįstamų, autentiškų. Vienas iš tokių minusų būtų kai kurių scenų absurdiškas nenatūralumas, pavyzdžiui, kaip Čarliui įteikiamas teismo raštas dėl skyrybų. Tas kuriozinis atvejis, kuris neįtikina, nes komedijos elementai kiek perspausti, kaip perspausta toji scena, kai psichologė ateina pas Čarlį į išnuomotą butą, kai jis su sūnumi turi jai pasirodyti labai adekvatūs ir Čarlis vaikiškai persipjauna sau ranką – kam visas tas dirbtinis įtampos farsas? Man kiek persūdyta, reikėjo laviruoti labiau natūralistiniu subtiliu būdu.

Nepaisant šito, filmas vienas geriausių „Oskaro“ lovyje. Jeigu nestebina „Parazito“ sėkmė, tai „Santuokos istorija“, kuri turi gerą emocinį užtaisą, atrodo, kiek pastumtas reikalas į antrą planą. Be jokios abejonės filmas tarp populiariųjų yra atradimas ir perliukas, kuris pabaigoje, kai veikėja Nikolė užriša batą savo buvusiam vyrui, o žiūrovas suvokia, kad jų santuoka iš tikrųjų pasuka skirtingais keliais, nepaisant jokių prisirišimų, nuoskaudų ir užgyventų kartu įpročių, tada iš tikrųjų net man, kuris nepamena, kada paskutinįkart iš tikrųjų graudinosi žiūrėdamas filmą, išrieda kelios gailios ašaros: velnias, gyvenimas toks gražus, kai skauda.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalmaras ir banginis" / "The Squid and the Whake"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kalmaras ir banginis“ (The Squid and the Whale) (2005 m.). Visai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti šią amerikiečių dramą, kažkaip netikėtai pasiilgęs Lauros Linney. Po „Savadžių šeimos“ ir „Mistinės upės“ kažkaip vėl norėjosi išvysti jos puikius skruostikaulius ir, sakau, pažiūrėsiu šį filmą tokiu keistu pavadinimu. Šiaip kaip visada nieko per daug nesigilindamas pasakysiu, kad filmas man visai skaniai susivalgė. Gyvenimiškas dramatizmas su šlakeliu humoru – apie dvidešimt metų nugyvenusi pora nusprendžia, kad nebereikia nieko apgaudinėti ir laikas skirtis. Tai pasakojimas apie intelektualią šeimą, tąsomus vaikus ir jų gyvenimus, vyro ir žmonos santykius, santykius tarp brolių, tarp motinos ir sūnaus – žodžiu, varijuojama įvairiomis simpatijos ir antipatijos kombinacijomis.

Nepasakyčiau, kad filmas labai kažkuo ypatingas, kažkuo išskirtinis ir kad verta jį nedelsiant pažiūrėti. Nemanau, kad nedaug ką prarasite jo ir nepamatę, tačiau filme yra ir puikių momentų, bet gal man asmeniškai jau perdėm nuvalkiotos temos – skyrybos ir jų padariniai, atrodė sausokas. Ištransliuota paprastai, be jokių didelių kitoniškumo, tradicinis pasakojimo būdas, šiek tiek suholivudinti kai kurie niuansai pritraukia filmą prie vidutinės (su pliusu) dramos. Manau, praleisite puikiai laiką besimėgaudami aktoriais, tarp kurių visai netikėtai švystelėjo ir Anna Paquin iš „Tikrojo kraujo“ dar tokia visai jaunutė, bet žavi. Pagyvenusių vyro ir moters pagundos, mėginimas kibti į gyvenimą po santuokos griūties, dalytis vaikais ir atsakomybe – nei daugiau, nei mažiau iš šio filmo ir nereikalaukite. Pusiau lengvam vakarui, manau, sužiūrėsite pakankamai neblogą filmą. 

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela