Sveiki,
Tęsiant
po „Oskaro“ nakties filmus, nominuotus šiems apdovanojimams, manau, pribrendo
laikas Noah Baumbach dramai „Santuokos istorija“ (angl. Marriage
Story) (2019). Apie griūvančią susigyvenusios ir vaiką turinčios
amerikietiškos poros skaudulius – taip būtų galima įvardyti pagrindinę filmo
temą, kuri tampa daugeliui iš mūsų asmeninio gyvenimo atspindžiu, priminimu
apie kadais patirtas ar dabar patiriamas sunkias, kartais kone neįmanomas
skyrybas, kurios traumuoja viską, kas esti aplinkui...
Pasikartosiu,
ką sakė jau tikriausiai kiti kino žiūrovai, kad juosta savo nuotaikomis ir
scenarijumi šiek tiek primena „Krameris prieš Kramer“ (1979), tik čia turime
kur kas labiau, sakyčiau, išgrynintą skyrybų etapų variantą. Pradėkime nuo to,
kad filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo emociniu užtaisu: pora vienas
apie kitą pasakoja iš gerosios perspektyvos, kitaip sakant, gelbsti terapijoje
savo santuoką, bet netrukus paaiškėja, kad jiems nepavyks. Galiausiai išaiškėja
ir pagrindinė priežastis, kodėl pora skiriasi: vyras, gyvenantis su šeima Niujorke,
neatsižvelgia į žmonos troškimą persikelti į Los Andželą, todėl skaudžiai
pamini jos asmeninius siekius. Karjera ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tai,
kas iš esmės nuolat yra gvildenama poroje, kas ims pirmenybę, kas aukosis dėl
kito, atsisakydamas savosios svajonės...
Netrunka
filme žiūrovas abejoti, ar tiek daug pozityvių dalykų turinti pora, įskaitant
ir nuostabius vyro ir jo uošvių santykius, verta aukoti santuoką dėl vienos svarios
priežasties, kai jie realiai gyvenimiškose situacijose atrodo gana harmoninga
pora. Galiausiai teisinė sistema pasitarnauja abiejų piktžaizdėms išsidraskyti,
kuo stipriau susirieti ir turtų bei vaiko globos dalyboms, kurios bet kada galėjusios
nutrūkti, bet dėl paleisto teisminio proceso, kaip tik pakursto viską
paspartinti. Apsunkinančios aplinkybės, advokatų argumentai, situacijų
užaštrinimas juos įklampina į sistemiškai agresyvų siautulį, kad kartais
atrodo, jog pora tapo net ne savo problemų įkaitais, bet būtent skyrybų
sistemos žaisliukais: brangūs advokatai, juodinimas, persekiojimas, bejėgystė
atsitraukti... Man asmeniškai tai dviejų standartų filmas, labai pagaviai pavykęs,
kuris pasakoja apie besiskiriančios poros emocinį destruktyvų lauką bei kaip
tuo destruktyviu lauku manipuliuoja teisėsauga ir advokatų luomas –
nenuoširdumo tiek, kad vežk viską ratais!
Labai
patiko dialogai! Tokie literatūriški, tačiau nepraradę šnekamosios kalbos
tikrumo, emocionalumo. Bandoma kuo natūraliau išlaviruoti situacijose ir tai
padeda puikūs aktoriai. Scarlett Johansson tai yra vienas geriausių jos vaidmenų
kine. Laura Dern, kuri pelnė antraplanės „Oskarą“, irgi visa žibėjo šarmingai,
įtikinamas buvo ir Adam Driver. Sudėtingos įtampos scenos pilnos širdį veriančių
emocijų, labai atpažįstamų, autentiškų. Vienas iš tokių minusų būtų kai kurių
scenų absurdiškas nenatūralumas, pavyzdžiui, kaip Čarliui įteikiamas teismo
raštas dėl skyrybų. Tas kuriozinis atvejis, kuris neįtikina, nes komedijos
elementai kiek perspausti, kaip perspausta toji scena, kai psichologė ateina
pas Čarlį į išnuomotą butą, kai jis su sūnumi turi jai pasirodyti labai adekvatūs
ir Čarlis vaikiškai persipjauna sau ranką – kam visas tas dirbtinis įtampos
farsas? Man kiek persūdyta, reikėjo laviruoti labiau natūralistiniu subtiliu
būdu.
Nepaisant
šito, filmas vienas geriausių „Oskaro“ lovyje. Jeigu nestebina „Parazito“
sėkmė, tai „Santuokos istorija“, kuri turi gerą emocinį užtaisą, atrodo, kiek
pastumtas reikalas į antrą planą. Be jokios abejonės filmas tarp populiariųjų
yra atradimas ir perliukas, kuris pabaigoje, kai veikėja Nikolė užriša batą
savo buvusiam vyrui, o žiūrovas suvokia, kad jų santuoka iš tikrųjų pasuka
skirtingais keliais, nepaisant jokių prisirišimų, nuoskaudų ir užgyventų kartu
įpročių, tada iš tikrųjų net man, kuris nepamena, kada paskutinįkart iš tikrųjų
graudinosi žiūrėdamas filmą, išrieda kelios gailios ašaros: velnias, gyvenimas
toks gražus, kai skauda.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 93/100
IMDb:8.0
Jūsų
Maištinga Siela
