Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis dinozauras" / "The Good Dinosaur"

Sveiki, 

Animacijos pasaulis beribis. Žinoma, jį galima kaltinti šabloniškumu ir pasakojimo struktūros nelankstumu, tačiau jų filmuose deklaruojamos paprastos ir savaime suprantamos vertybės išties tinka ne tik mūsų mažiausiems, bet ir tėvams. Šiaip ar taip gerai, kad yra tokios produkcijos, kuria gali mėgautis visa šeima. Vienas iš tokių animacinių filmų yra „Gerasis dinozauras“ (angl. The Good Dinosaur) (2015), sulaukęs dėmesio ir pripažinimo visame pasaulyje.

Gal šis animacinis filmas ir nėra tikras perliukas, tačiau pakankamai geras ir turiningas. Ši istorija pasakoja apie bendražmogiškąsias vertybes (ir vėl!), tik jas transformuoja pagal dinozaurų eros principus. Gerieji dinozaurai įkūnija visus žmogaus šeimos savybes kaip ūkininkai – jie žolėdžiai, dirba ūkio darbus, tėvai auklėja savo vaikus. Tiesą sakant, lyg ir nieko naujo, tačiau taip gražu, o kai atsiskyrusiam bailiui dinozauriukui pasirodo pirmykštis žmogelis, pasirodo ir puikūs bei vakariečiams suprantamas humoras, be kurio šiuolaikinis animacinis filmas vargu, ar sulauktų tiek dėmesio. 

Iš esmės tai tikrai geras filmas, kuris tiks visai šeimai. Jis nesunkus, jo pasakojimo struktūra gana klasikinė – įvyksta mažo dizonauriuko nuotykis ir kelionės atgal į namus, patiriant daug pavojų ir įsigyjant naujų draugų, o šie pokyčiai nulemia herojaus pasikeitimą. Gražus, vizualiai apgalvotas pasakojimas turėtų patikti ne tik mūsų mažiesiems, bet ir tėvams. Geros ir teigiamos animacijos turi būti daug!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amistadas" / "Amistad"

Sveiki, 

Filmą „Amistadas“ (angl. Amistad) (1997) esu matęs vaikystėje, tačiau ne visą, bet jau tada kai kurie vaizdai mane šokiravo ir pasaukiau sau, kad, jeigu bus tokia galimybė, būtai pažiūrėsiu šį filmą nuo A iki Z. Taigi, ilgokai laikiau jį po sparneliu, kol laisvesnę dieną ėmiau ir pažiūrėjau. Įspūdis – labai geras. Nuo pat pradžių režisierius Steven Spielberg kuria neįtikėtinai gerą ir įtaigią istoriją apie vergų iš laivo „Amistadas“ likimą Amerikoje, kurioje dar esti vergovinė santvarka, tiesa, jau pamažu yranti.

Filmas labai ilgas ir, pasakysiu, kad įspūdingas. Gal ir būtų susišlavęs daugiau „Oskarų“, bet tada tiesiog triumfavo bene vienas labiausiai įvertintų pasaulyje filmų „Titanikas“. Kalbant apie „Amistadą“, nieko negaliu prikišti, tiesiog tai filmas ne tik tikriems gurmanams, bet ir visiems – nepretenzingai, bet jausmingai, nebanaliai, bet kartu ir sentimentaliai papasakoti apie laikmečio skaudulius gali ne kiekvienas filmas. Puikūs aktoriai, sakyčiau, tikra grietinėlė. Pasakykit, ar nors kartą yra nuvylęs aktorius Anthony Hopkins ar Morgan Freeman? Manęs nė karto. Šiame filme labai apsidžiaugiau pamatęs Matthew McConaughey, kuris paskutiniu metu sulaukia vis daugiau ir daugiau mano dėmesio. Tikrai puikus aktorius, o šiame filme jis taip pat geras.

Iš esmės tai geresnis filmas nei paskutinieji S. Spielberg‘o filmai. Nors kiekvienas jo filmas – grandiozinis darbas, nepigūs ir verti tikro reginio vardo. Pasakysiu, kad filmas paliko labiau nei „12 metų vergovės“. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela