Filmas: "Kronos" / "Cronos"

Sveiki,

Daugeliui žinomas režisierius Guilliermo del Toro už savo ypatingus sukurtus filmus „Pano labirintas“ (2006), „Vandens forma“ (2017) bei komerciškai sėkmingą „Pragaro vaikis“ (2004) dalis. Kelias į didįjį kiną šiam režisieriui nebuvo lengvas. Galimas daiktas dėl to, kad jis ne amerikietis, o ir su finansavimu buvo išties striuka. Jo debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Kronos“ (ispan. Cronos) (1993) tapo ilgo atkaklaus darbo rezultatu. Režisierius kurdamas šią siaubo juostą paaukojo maždaug 8 metus, buvo įklimpęs į skolas, tad jam norint užbaigti šį filmą reikėjo imti paskolą su 60 procentų palūkanomis, o aktoriams drastiškai sumažinti atlyginimus. Galiausiai „Kronos“ pasiteisino, nes filmas sulaukė pagyrų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visgi žvelgiant į režisieriaus debiutą iš šių dienų perspektyvos, manding, filmas išties atrodo senstelėjęs. Nufilmuotas devinto dešimtmečio stiliumi, „Kronos“ gali nustebinti nebent kruopščiomis laikmečio detalėmis. Išties sukuriama gera iliuzija apie žmogaus nemirtingumą, jo virtimą vampyriniu zombiu. Stebina įprastinių vampyrų, gyvenančių karstuose ir besiverčiančių į šikšnosparnius, naujo įvaizdžio pateikimas. Visgi pati istorija turi gero potencialo ir scenarijus tikrai vykęs, tačiau visgi filmas man atrodo be kibirkšties.

Labiausiai į akis krinta teatralizuota aktorių vaidyba, pasirinktas tam tikras komiksų ekranizacijai būdinga šabloninė gerųjų ir blogųjų veikėjų elgsenos modelis. Dėdės niekinamas sūnėnas „šokinėja“ aplink jį ir vykdo kriminalus, o pabaigoje pats pribaigia savo sadistą kankintoją. Arba absoliučiai neįtikinama linija – senelio ir anūkės Auroros draugystė, kai senelis ima virsti negyvėliu. Mergaitė net nelepteli žodžio, vaikšto tuščiomis akimis ir netgi elgiasi kaip suaugusi moteris, pavyzdžiui, trenkia lazdos galu piktadariui per pakaušį ir šis, be jokios abejonės, krinta ant žemės be sąmonės (čia tai prisijuokiau). Tačiau filmas nieko bendra neturi su realybe, nes režisierius visada kuria sąlygišką pasaulį, kuriame veikia tam tikri pasakos dėsniai, tad nereiktų itin kruopščiai ieškoti logikos ar sąsajų su tikrove.

Visgi buvau pasiilgęs to dešimto dešimtmečio pradžios Niujorko gatvių, kokių dabar jau kine nepamatysi: rūgstančios kanalizacijos, seni taksi, žmonės ilgais ir plačiais paltais, aptrupėjusios daugiabučių plytų sienos su metaliniais evakuacijos laiptais... Visgi filmas, kad ir koks vietomis atrodytų intriguojantis, visumoje atrodo pernelyg primityvus dėl veikėjų psichologijos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių šalis" / "Shadowlands"

Sveiki,

Mėgstantiems biografinius filmus, o ypač aktoriaus Anthony Hopkins vaidybą, manau, yra būtina pamatyti filmą „Šešėlių šalis“ (angl. Shadowlands) (1993), kuris pasakoja apie rašytoją C. S. Lewis. Tas, kas nežino, kas tas C. S. Lewis, tai pasakysiu, kad tai britų rašytojas, parašęs „Narnijos kronikos“ – klasikinį britų vaikų literatūros pasakojimą, kuris sėkmingai ekranizuotas. Šiame filme tikrai Narnijos neišvysite, tuo galite būti tikri, kaip neišvysite ir istorijos, kaip šis kūrinys buvo parašytas. Tai pasakojimas apie asmeninę rašytojo dramą, kai jis, būdamas garbaus amžiaus, įsimyli amerikietę...

Filmas nukelia į 1952-uosius. Britanijoje dar gyvos aristokratų sambūrio tradicijos. Oksfordo universitetinė aplinka, kurioje sukasi rašytojas, preciziškai valdantis tiek britišką humorą, kuris panašus į sarkazmą, tiek kitus kultūros atributus. Tačiau kas toji kultūra prieš nevaržomą meilės protrūkį kiek atžagariai ištekėjusiai amerikietei, kuri turi kūrybinių literatūrinių ambicijų? Toji meilės istorija šiek tiek netikėta, žeidžianti britų inteligentiją ir laužanti religines nuostatas, tačiau neatrodo, kad Oksfordo dėstytojas ir amerikietė nors kiek dėl to jaudintųsi ir kentėtų, todėl čia aš pasigendu užaštrintos istorijos versijos. Kuo šioji istorija visgi ypatinga? Vis laužiau galvą žiūrėdamas į tuos ilgus filosofinius dialogus sakančius aktorius, gražų britišką kultūros rekonstrukciją ir visame tame pasigedau aštrumo. Juk tai jau esu matęs! Esu matęs ir geresnį A. Hopkinsą, nors ir šiame filme jis puikus, tačiau kur jo personažo sudėtingumas? Šiek tiek likau lyg ir apviltas.

Finalinė netekties pritvinkusi scena, kuri turėjo išspausti man graudulį ir kažką manyje pakirbinti, visgi paliko kiek abejingą, pernelyg būsiu matyt užbukintas šokiruojančių filmų efektais, kad paprastas sentimentalumas manęs nebeveikia. Merdinčios mylimosios kančios atrodo „sukaltos“ atsargiai, kančia vaizduojama tik tiek, kiek įprasta to meto kine ir apskritai galima pasigesti novatoriškumo, aštrumo, aktualumo, o dabar jaučiuosi lyg perskaitęs vidutinį romaną apie tą patį. Visgi skirtingų kultūrų atstovų meilė žavi, atmosfera ir pasakojimo tempas irgi kelia nostalgiją, bet filmas, sakyčiau, vertas savo žiūrovo tik dėl kelių pagrindinių aspektų: 1) britiškos kultūros apraiškų; 2) Anthony Hopkins ir puikiosios, mano akimis, pernelyg greitai nurašytos aktorės Debra Winger vaidybos.  Visgi siužetiškai filmas prėskas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ugnis danguje" / "Fire in the Sky"

Sveiki,

Tikriausiai amerikietis Travis Walton yra vienas žinomiausių kada nors ateivių pagrobtų žmonių. Priešingai nei kiti, jis turi net keturis liudytojus, kurie matė, kaip 1975 metais lapkričio 5 dieną jį nubloškia skraidančios lėkštės spindulys. Travis atsirado tik po penkių dienų, ilgai kalbėjęs apie patirtis nedrąsiai, dabar jis laikomas vienu svarbiausiu žmogumi, kalbant apie NSO ir ateivius. Nors daug kas į tai žiūri ironiškai, jo kalbos ir interviu YouTube kanale pasiekiamos kiekvienam, o 1993 metais pasirodęs apie tos nakties įvykius biografinis vaidybinis filmas „Ugnis danguje“ (angl. Fire int the sky) (1993) jau tapo klasikiniu filmu apie šios paranormalios srities reiškinius.

Tiesą sakant, apie T. Waltoną nebuvau nieko girdėjęs, o jeigu ir buvau, tai tiesiog toji pavardė man neužsifiksavo, tad leidausi nešališkai žiūrėti „Ugnis danguje“. Režisierius vienas iš „X failų“ kūrėjų tikriausiai uždegė T. Walton istorija ir davė pradžią kultiniam serialui. Bet ne apie tai... Kalbant apie filmą, jis iš esmės man patiko. Lėtas ir dešimto dešimtmečio kino maniera pasakojama istorija eina per aplink, nuosekliai neatskleisdama lemiamų įvykių iki pabaigos. Pati pradžia ganėtinai lėtai vystoma, daug nukarusių ir išsigandusių veidų, lemenantys, bet iš esmės nieko nepasakantys personažai – siaubas ir nuostaba jų akyse, bet man kaip žiūrovui, jau tai pernelyg teatralizuota ir užvilkinta.

Gera žinia, kad tai gana ilgai nesitęsia ir filmas pamažu įtraukia į pasakojimą. Žinoma, stipriausia filmo pusė – įspūdinga scena erdvėlaivyje ir ateivių atliekamos operacijos su vargšu žmogumi, persiliejantys vaizdai, siaubas ir neregėtas įsijautimas, o ką aš pats daryčiau jo vietoje. Visumoje filmas iš esmės neblogas ir galima drąsiai žiūrėti šalia filmo „Ketvirtasis lygmuo“ (2009) – irgi neblogas NSO pagrobimo tema biografinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiutęs šuo ir Glorija" / "Mad Dog and Glory"

Sveiki,

Būna filmų, kurie vienų akimis yra verti paties geriausių akių, bet būna, kad toks vertinimas tiesiog kažkodėl perdėtas ir filmas absoliučiai nesujaudina. Panašiai man nutiko žiūrint kriminalinę dramą su švelniais komedijos elementais gana nevykusiu ir nuobodžiu pavadinimu „Pasiutęs šuo ir Glorija“ (angl. Mad Dog and Glory) (1993), kuris ganėtinai gerai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams visgi (ir man) filmas ne itin patiko.

Negerai pradėti atsiliepimą tokia neigiama nuostata, tačiau šis pusantros valandos filmas itin prailgo. Jame rasite visas dešimto dešimtmečio klišes ir puikius Holivudo aktorius, jau kadaise virtusiais legendomis... Visa tiesa, kad filmas ir laikosi ant tų puikių aktorių, vien smalsumą kelia jų rolės, išreikštos emocijos, tačiau vienas didžiausių filmo spragų yra neįtikinamumas, kurį sukuria noras išspausti liūdną humorą. Mergina „pasamdyta“ kaip prostitutė „draugui“ už pagalba, atrodo, taip nuvalkiotai siužetiškai pigu, kad net tą nelemtą pernelyg išliaupsintą „Taksi vairuotojas“ su tuo pačiu R. Deniro buvo įdomiau žiūrėti, nes jaudino paauglės prostitutės likimas, o štai „Pasiutęs šuo ir Glorija“ menkai kuo gali pasigirti jaudulio fronte. Siužetiškai filmas silpnas ir laikosi ant dviejų kriminalinių linijų: žmogžudystė, kuri suartina detektyvą su kriminalinio pasaulio galva ir, žinoma, įkinkytos vargšės prostitutės-linksmintojos likimas. Abu dalykai menkai jaudina, nes jau kažkur viskas matyta, kažkas kažkur regėta... Filmą sulipdė ne vien vienplanis siužetas, bet ir teatrališkai stoiškai statiškas pagrindinis herojus, kurį suvaidino R. Deniro. Taip, jeigu tai būtų teatro scena, kur momentalumo iš esmės reikia ir pauzės duoda reikšmės, tai šiuo atveju filme pagrindiniam veikėjui suteikia buko žioplumo įspūdį.

Ak, žavioji Uma Thurman. Dar tokia jaunutė... Nepaisant klaikiai šabloniškų personažų ir pernelyg teatralizuotų ir kompoziciškai pagal dešimto dešimtmečio sulipintas scenas, vien į aktorius įdomu žiūrėti, tačiau neslėpsiu – filmas nuvylė ir jį, kažin, ar kam nors rekomenduočiau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela