Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiutęs šuo ir Glorija" / "Mad Dog and Glory"

Sveiki,

Būna filmų, kurie vienų akimis yra verti paties geriausių akių, bet būna, kad toks vertinimas tiesiog kažkodėl perdėtas ir filmas absoliučiai nesujaudina. Panašiai man nutiko žiūrint kriminalinę dramą su švelniais komedijos elementais gana nevykusiu ir nuobodžiu pavadinimu „Pasiutęs šuo ir Glorija“ (angl. Mad Dog and Glory) (1993), kuris ganėtinai gerai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams visgi (ir man) filmas ne itin patiko.

Negerai pradėti atsiliepimą tokia neigiama nuostata, tačiau šis pusantros valandos filmas itin prailgo. Jame rasite visas dešimto dešimtmečio klišes ir puikius Holivudo aktorius, jau kadaise virtusiais legendomis... Visa tiesa, kad filmas ir laikosi ant tų puikių aktorių, vien smalsumą kelia jų rolės, išreikštos emocijos, tačiau vienas didžiausių filmo spragų yra neįtikinamumas, kurį sukuria noras išspausti liūdną humorą. Mergina „pasamdyta“ kaip prostitutė „draugui“ už pagalba, atrodo, taip nuvalkiotai siužetiškai pigu, kad net tą nelemtą pernelyg išliaupsintą „Taksi vairuotojas“ su tuo pačiu R. Deniro buvo įdomiau žiūrėti, nes jaudino paauglės prostitutės likimas, o štai „Pasiutęs šuo ir Glorija“ menkai kuo gali pasigirti jaudulio fronte. Siužetiškai filmas silpnas ir laikosi ant dviejų kriminalinių linijų: žmogžudystė, kuri suartina detektyvą su kriminalinio pasaulio galva ir, žinoma, įkinkytos vargšės prostitutės-linksmintojos likimas. Abu dalykai menkai jaudina, nes jau kažkur viskas matyta, kažkas kažkur regėta... Filmą sulipdė ne vien vienplanis siužetas, bet ir teatrališkai stoiškai statiškas pagrindinis herojus, kurį suvaidino R. Deniro. Taip, jeigu tai būtų teatro scena, kur momentalumo iš esmės reikia ir pauzės duoda reikšmės, tai šiuo atveju filme pagrindiniam veikėjui suteikia buko žioplumo įspūdį.

Ak, žavioji Uma Thurman. Dar tokia jaunutė... Nepaisant klaikiai šabloniškų personažų ir pernelyg teatralizuotų ir kompoziciškai pagal dešimto dešimtmečio sulipintas scenas, vien į aktorius įdomu žiūrėti, tačiau neslėpsiu – filmas nuvylė ir jį, kažin, ar kam nors rekomenduočiau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas po vandeniu" / "The Life Aquatic with Steve Zissou"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Gyvenimas po vandeniu“ (angl. The Life Aquatic with Steve Zissou) (2004) visais atžvilgiais panašus ir į kitus režisieriaus Wes Anderson filmus: „Mėnesienos karalystė“, „Didysis Budapešto viešbutis“ ir t. t. Režisierius turi unikalų braižą, unikalų istorijos matymo kampą, kuris visada balansuoja ant liūdno absurdiškumo, jo veikėjai kaip iškirptos iš kartono lėlės – netikroviški, angažuoti, keisti komiksiniai šablonai, kuriems lemta nuolat susimauti, o susimovus tapti netikrais didvyriais. Taip, tai tipinis W. Anderson filmas.

Pažiūrėjęs jo senesnį darbą, galiu pasakyti, kad tikriausiai jis kuo toliau, tuo mažiau mane žavės. Pripažįstu šį unikalų režisierių, tačiau tikriausiai jo pasaulėvoka kine skirta ne man. Tikrai. Žiūrėjau ir darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau, nors ir galima pajusti šioje kino juostoje „dvasią“, tačiau kai kada viskas pasidarydavo tiek nuobodžiai ir absurdiškai, kad herojai manęs nebejaudindavo. Filmo pradžia žavi taikiu „liūdnu humoru“ – kuriamas filmas apie ryklių pasaulį, kuriame suėdamas vienas herojus. Vedamas neįtikinamo ir beaistrio keršto pagrindinis herojus nori atkeršyti rykliui, todėl surengiama dar viena karkasinė ekspedicija, kurioje patiriama daugybė keistų nuotykių: piratai, nauji herojai, apsimetėlis sūnus... Viskas atrodo tarsi šiek tiek nerealiai saldu ir šiek tiek nerealiai dirbtinai visko prikaišiota, kad atrodo siužetinė linija tuoj ims ir visai padrikai nutrūks, tačiau režisierius filmo gale ryžtingai sudeda visus akcentus ir filmas galiausiai išlaiko struktūrą.

Filme pasirodo galionas Holivudo žvaigždžių, kuriuos nesunku atpažinti. Kai kurie aktoriai tapo nuolatiniais režisieriaus kompanionais, kurie nuolat švysteli įvairiuose jo projektuose. Apibendrinant norisi pasakyti, kad filmas tikrai nėra prastas, bet bijau, kad vienas iš tų retesnių atvejų, kai mano ir filmo „biolaukai nesutapo“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių medžiotojai" / "Ghostbusters"

Sveiki,

Nieko neįpareigojantis  linksmas filmas „Vaiduoklių medžiotojai“ (angl. Ghostbusters) (2016) susižiūrėjo itin linksmai ir efektingai. Tokius filmus lengva žiūrėti su įvairiomis kompanijomis, nereikia peštis dėl rimto kino, nereikia jo ir brukti, todėl „Vaiduoklių medžiotojai“ gali tapti visai linksma pramoga.

1984 metais pasirodžiusi kino juosta su vyrukais tuo pačiu pavadinimu jau laikoma kino klasika, o apie tai, kad bus sukurta analogiška šios klasikos versija su moterimis aktorėmis pagrindinėse rolėse jau sklandė nebe pirmus metus. Britų režisierius Paul Feig, sukūręs tokius hitus kaip „Sunokusios pamergės“ ir „Ji – šnipė“ toliau tęsia savo gerų komedijų maratoną – jis rekonstruoja kokį nors jau seniai „įsiėdusį“ žanrą ir paverčia ji tikra juoko bomba. Iš tikrųjų tai vienas iš nedaugelių komercinės komedijos režisierių, kuris iš tiesų geba mane prajuokinti. 

Kalbant apie „Vaiduoklių medžiotojus“, reiktų paminėti, kad režisierius vėl pasikvietė savo filmų žvaigždes – neprilygstamoji paskutiniais metais komedijos meistrė Melissa McCarthy ir Kristen Wiig, kurios iš esmės ir dominuoja šioje juostoje. Taip pat švysteli aktorius Bill Murray iš 1984 metų versijos, ir viskas atrodo čia moderniau, juokingiau nei ankstesnėje versijoje, tačiau filmas nepranoko ankstesnės versijos, o P. Feig filmų kontekste, bent jau man, filmas pasirodė vienas silpnesnių darbų. Tiesą sakant, taip nutiko dėl sudėtingos temos, nes reikėjo išlaikyti senosios versijos kino proporcijas ir kartu atseikėti pakankamai humoro. Taip, filme esama nemažai juokelių ir netgi taikliai sukonstruotų juokingų scenų, tačiau žiūrint neapleidžia jausmas, kad režisierius galėjo ir geriau. Nepaisant to, filmas vis vien labai linksmas ir pakankamai vykęs, nesvarbu, ką taukštų kaimynas iš trečio aukšto apie naujuosius „Vaiduoklių medžiotojus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela