Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gėrio ir blogio mokykla" / "The School for Good and Evil"

 Sveiki,

 

Draugas sako, kiek galima žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.

 

Šiaip labai mėgstu nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“, „Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.

 

Filmas absoliučiai laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški, įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas, kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas, karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“ – visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinės Kalėdos" / Lost Christmas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai artėja svarbiausios metų šventės, kurias mėgsta tie, kurie net savo gimtadienio negali pakęsti, norisi kažko, kas pakeltų ūpą. Komedijos meistrą Paul Feig laikai vienu juokingiausių pastarųjų dešimtmečių komedijos žanro kūrėjo. Jau ko vertas jo kultinis serialas „Biuras“ ar tokie filmų hitai, nuo kurių plyšo skruostai „Dvi kulkos, vienas šūvis“ (2013), „Sunokusios pamergės“ (2011) ar „Ji – šnipė“ (2015). Vienas naujesnių režisieriaus darbų – duoklė kalėdinio kino tradicijai „Paskutinės Kalėdos“ (angl. Last Christmas) (2019), kurį įkvėpė labai garsus pop muzikos atlikėjas George Michael. Jo dainos nuolat skamba šiame filme, pagal jo „Last Christmas“ frazes ir sukurtas alternatyvus šio filmo siužetas, kurį parašė legendinė britų aktorė Emma Thompson. Beje, aktorė už scenarijaus rašymą yra pelniusi „Oskarą“, ji čia atlieka paliegusios depresyvios motinos iš buvusios Jugoslavijos vaidmenį.

 

Filmas absoliutus kalėdinis hitas, tik gal ne toks linksmas, kokio tikėjausi. Atsižvelgiant, kaip režisierius geba parodijuoti, šis filmas atrodo pernelyg sąžiningas ir holivudiškai dirbtinai nuoširdus – viso, ko reikia šeimai prie televizijos ekranų. Depresiją serganti, išgerianti ir į vienadienius sekso santykius linkusi veikėja, dirbanti kalėdinių suvenyrų parduotuvėje, susitinka azijietį vaikiną Tomą Vebsterį, tačiau jų santykiai klostosi kaip kokiame romantiškame Brodvėjaus miuzikle. Galiausiai tampa aišku, kad čia kažkas ne taip ir optimizmo nestokojantis vaikinas arba pats serga depresija, arba turi kažkokią labai didelę paslaptį... Viso filmo gražumas galiausiai yra finalinėje tiesos pateikime, kurią daugmaž jau galima numatyti įpusėjus filmui. Tai ne tas Happy End filmas, bet savotiškas stebuklingas kalėdinis apsireiškimas, kuris pakelia nuotaiką, gydo, verčia tiesiog švęsti gyvenimą, netgi tada, kai atrodo viskas prisvilę...

 

Filmo „Sostų karų“ žvaigždutė Emilia Clarke suvaidinta veikėja nepaprastai trapi, plačios šypsenos žmogus, tiesiog elfiško naivumo mergina, kuri, manau, daug kam suteiks džiaugsmo. Kai kurie dejuoja dėl „neteisingos“ pabaigos, bet negi viskas turi baigtis per Kalėdas tarsi pasakoje ir iš serijos „Vienas namuose“? Visgi tai standartais, klišėmis, perdėtu naivumu sukurtas filmas, toks, kokio ir norėjau!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelė paslauga" / "A Simple Favor"

Sveiki,

Kai nieko gero nesitiki, ima ir iššoka kas nors spalvingo ir stilingo iš plačiojo holivudinio tipažo filmų, kaip nutiko man aną vakarą, kai be didesnių lūkesčių su šeima nusprendžiau pažiūrėti „nieko neįpareigojančią“ juostą „Nedidelė paslauga“ (angl. A Simple Favor) (2018), kuri beregint prikaustė mano dėmesį. Režisierius Paul Feig man puikiai žinomas iš tokių vykusių komedijų kaip „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ bei „Ji – šnipė“. Šįkart režisierius kuria labiau intriguojantį trilerį.

„Nedidelė paslauga“, kad ir kaip beatrodytų holivudiniais šablonais nugrimuota istorija, turi savito režisūrinio savitumo ir žavesiu. Visų pirma – viskas stilinga, tvarkinga ir, kas svarbiausia – nenuspėjama. Dvi puikios Holivudo aktorės Anna Kendrick ir Blacke Lively – nenusibostančios ir savo sukirpimu „atstovinčios“ savo intriguojančius personažus. Žinoma, tokiame filme nesitikėkite nieko ypatingai natūralaus, tai žaidybinis trilerio tipažo filmas, kurios pagrindinė idėja – išlaikyti intrigą, tam tikrą paslaptį po šachmatų ėjimais grįstomis scenomis. Smagu, kad gana vidutiniška istorija, kurią dažnas režisierius tikrai būtų gana tobulai sudirbęs į neįdomią istoriją, Paul Feig rankose virto stilinga ir intriguojančia istorija.

Nors istorijos pabaiga gal kiek ir nuspėjama, makabriška, kiek netgi parodijuojanti nevykėlius, bet visumoje netgi toks sprendimas atrodo žaismingas ir labai tinkantis pačiai juostai. Prisipažinsiu, kad prieš žiūrėdamas net nepasidomėjau, kas režisierius, bet kai po to sužinojau, jog tai tas pats Paul Feig, dabar net neabejoju, kad jis tikrai puikus Holivudinio stilingo ir profesionalaus kino kūrėjas. Filmas man kažkodėl labai patiko, manau, jis turėtų visai neblogai susižiūrėti tiek masinio kino žiūrovams, tiek kino gurmanams, kurie gali ir moka mėgautis stilingu kiču, kuris beregint tampa kokybės ir meno rodikliu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių medžiotojai" / "Ghostbusters"

Sveiki,

Nieko neįpareigojantis  linksmas filmas „Vaiduoklių medžiotojai“ (angl. Ghostbusters) (2016) susižiūrėjo itin linksmai ir efektingai. Tokius filmus lengva žiūrėti su įvairiomis kompanijomis, nereikia peštis dėl rimto kino, nereikia jo ir brukti, todėl „Vaiduoklių medžiotojai“ gali tapti visai linksma pramoga.

1984 metais pasirodžiusi kino juosta su vyrukais tuo pačiu pavadinimu jau laikoma kino klasika, o apie tai, kad bus sukurta analogiška šios klasikos versija su moterimis aktorėmis pagrindinėse rolėse jau sklandė nebe pirmus metus. Britų režisierius Paul Feig, sukūręs tokius hitus kaip „Sunokusios pamergės“ ir „Ji – šnipė“ toliau tęsia savo gerų komedijų maratoną – jis rekonstruoja kokį nors jau seniai „įsiėdusį“ žanrą ir paverčia ji tikra juoko bomba. Iš tikrųjų tai vienas iš nedaugelių komercinės komedijos režisierių, kuris iš tiesų geba mane prajuokinti. 

Kalbant apie „Vaiduoklių medžiotojus“, reiktų paminėti, kad režisierius vėl pasikvietė savo filmų žvaigždes – neprilygstamoji paskutiniais metais komedijos meistrė Melissa McCarthy ir Kristen Wiig, kurios iš esmės ir dominuoja šioje juostoje. Taip pat švysteli aktorius Bill Murray iš 1984 metų versijos, ir viskas atrodo čia moderniau, juokingiau nei ankstesnėje versijoje, tačiau filmas nepranoko ankstesnės versijos, o P. Feig filmų kontekste, bent jau man, filmas pasirodė vienas silpnesnių darbų. Tiesą sakant, taip nutiko dėl sudėtingos temos, nes reikėjo išlaikyti senosios versijos kino proporcijas ir kartu atseikėti pakankamai humoro. Taip, filme esama nemažai juokelių ir netgi taikliai sukonstruotų juokingų scenų, tačiau žiūrint neapleidžia jausmas, kad režisierius galėjo ir geriau. Nepaisant to, filmas vis vien labai linksmas ir pakankamai vykęs, nesvarbu, ką taukštų kaimynas iš trečio aukšto apie naujuosius „Vaiduoklių medžiotojus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji – šnipė" / "Spy"

Sveiki, kino žmonės,

Tikriausiai nepamenu, kada paskutinį sykį žiūrėjau tokią juokingą komediją ir raičiausi iš juoko. Filmas „Ji – šnipė“ (angl. Spy) (2015) buvo smūgis tiesiai į juoko tašką. Kritikai jau sutinka, kad komedija išties vykusi, man tiesiog belieka paantrinti jų liaupsėms. Režisierius Paul Feig išties nuostabus pramoginės komedijos režisierius, kad ir kokio scenarijaus besiimtų, jam visada pavyksta žiūrovą prajuokinti iki ašarų, ar tai būtų vestuvės „Sunokusios pamergės“, ar tai būtų detektyvai „Vienas šūvis. Dvi kulkos“. 

Šįkart parodijuojami slaptų agentų, tokių kaip „Džeimsas Bondas“ kultiniai filmų šablonai. Storulė slaptoji agentė Siuzan tampa kultiniu juoką keliančiu objektu. Puikus scenarijus, žiūrovui nenuobodu, o gerai atpažįstamos slaptųjų agentų žaidimo taisyklių gairės leidžia kvatoti iš to, kaip režisieriui pavyksta pasukti ir viską iškreipti, kad prajuokintų. Nuo komikės aktorės Melissa McCarthy apskritai labai sunku nuleisti akis – ji jau bendradarbiavo su šiuo režisieriumi, sukurdama įspūdingą vaidmenį komedijoje „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ – šiame filme, patikėkite, tikrai yra iš ko pasijuokti.

Apskritai esu gana pretenzingas pramoginei amerikietiškai komedijai, bet kartais švysteli koks filmas, tai juokiesi nuo pradžių iki pabaigos. Po filmo „Ji – šnipė“ norėjosi sušukti: „Greičiau, parodykite dar ką nors panašaus! Nenoriu sustoti juoktis!“

Filme pasirodo ir moterų bei kai kurių vyrų numylėtas Jude Law, kuris sukuria gana netikėtą personažą, nes aktorių retai matome komedijos žanro filmuose. Ir visgi, galvoju, kodėl šio režisieriaus filmai tokie sėkmingi? Kur toji paslaptis? Manyčiau, geras scenarijus, nes režisierius nesistengia parodijuoti kitų filmų scenų, jis perima tam tikras žaidimo taisykles ir sukuria savo istoriją, savo personažus, kurie, dievaži, nustebina net pačius rimčiausius. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienas šūvis. Dvi kulkos" / "The Heat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ (angl. The Heat) (2012). Tai „Sunokusių pamergių“ režisieriaus Paul Feig vienas naujausių darbų, pripažintų kino kritikų. Iškart prisipažinsiu, kad „Sunokusios pamergės“ buvo tikrai juokinga komedija, todėl neabejojau, kad „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ bus dar viena vykusi komedija. Ir ką? Nesuklydau.

Jau nuo pat pradžių viskas buvo tikrai gerai. Po ilgos pertraukos ir po „Oskaro“ statulėlės padariusi Sandra Bullock sugrįžo į kiną ir tikrai gerai pasirodė! Geri atsiliepimai iš jos komedijinio filmo „Piršlybos“ (nekalbu apie kitus žanrus), iškart leido atgaivinti šią aktorę kaip ir komedijų aktorę. Puikus siužetas ir scenarijus. Sakyčiau, filmas dėl savo detektyvinių elementų yra sudėtingesnis uždavinys režisieriui, bet be galo pasisekęs. Juk kur kas paprasčiau juokingai pavaizduoti vestuvių maniakes, nei juokingas detektyves? Labai puikiai pasirodė aktorė Melissa McCarthy – neįtikėtinai šarmingas personažas, tiesiog tankas tiesiogine šio žodžio prasme.

Filmas juokingas, scenarijų vingiai, na, sakykime, daugiau ar mažiau netikėti, nors gal ir nepribloškiami. Moteriška filmo „Baltosios pupytės“ versija, tik čia niekuo beveik nereikia persirenginėti ar apsimesti. Nežinau, kaip kiti, bet aš taip smagiai geros komedijos jau labai seniai nemačiau. Mėgavausi juoku, siužetu, aktorėmis iki pat paskutinio kadro ir net neerzino išlindę kai kurie komedijos žanro šablonai. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela