Filmas: Tūnąs tamsoje: raudonos durys / Insidious: The Red Door

 

Sveiki,

 

Beveik tikiu, kad Holivude yra juodoji siaubo kino industrijos mafija, nes kasmet sulaukiame „Anabelės“, „Juodojo telefono“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymo“ kokią nors produkciją, dažniausiai pakaitomis, kaip „Marvel“ serijos filmo apie superherojus. Nuobodžiausia tai, kad prie šių besikeičiančių pavadinimų dirba vis tie patys žmonės, kuriuos remia Holivudas, todėl prasiveržti novatoriškiems ir įdomiems kino projektams nelabai yra kaip, nes visa industrija laikosi jų rankose. Ir tai jokia sąmokslo teorija, tai yra absoliuti tiesa, pamaniau, pažiūrėjęs naujausią „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ (angl. Insidious: The Red Door) (2023) siaubo filmo frančizės seriją, kurią šįkart režisuoti apsiėmė mano mėgstamas aktorius ir dainininkas Patrick Wilson, kuris, tiesa, šiame filme ir pats vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. P. Wilsoną jau galima sieti su visa ištiso dešimtmečio „Anabelės“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymas“ išskirtiniu veidu. Gaila, nes buvo išties neblogas draminis aktorius, tačiau gal patogu ir smagu dirbti su nusistovėjusia komanda, o mes visada galime rinktis, žiūrėti ar ne.

 

Tiesa, net nežinau, kelintoji tai „Tūnąs tamsoje“ dalis, bet nieko tokio, jeigu kažką ir būsiu praleidęs, nes idėja yra ta pati: egzistuoja tamsos pasaulis, į kurį patenki per hipnozę astraliniu būdu, turi tiesioginio poveikio tikrovei. Žodžiu, šioje dalyje, praėjus dešimčiai metų, mes žinome, jog berniukas, kuris su tėvu patekdavo į tamsos pasaulį, šįkart vėlei ten turi patekti. Stojimas į koledžą ir dailės mokytojos profesorės dailės terapija netikėtai atveria Daltono užplombuotą pasąmonę ir jis pamažu ima prisiminti ištrintą praeitį, kaip, beje, ir jo tėvas. Galiausiai raudonos durys yra riba, skirianti gyvųjų ir šmėklų pasaulį, pastarieji labai nori įsiveržti į tikrovę ir pasimaitinti gyvaisiais.

 

Žodžiu, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena, tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas. Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins, patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie, nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip bosė" / "Like a Boss"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių amerikietiškų komedijų pavadinimu „Kaip bosė“ (angl. Like A Boss) (2020), galima sakyti, atitinka klišinę panašių filmų temą: grožio pramonės ir mados industrijoje vyksta įnirtinga kova dėl valdžios ir verslo. Nepaisant konkurencingumo, filmas „moteriškas“, nes jame ne tik, kad pagrindinės veikėjos moterys, bet ir moteriškos draugystės išbandymas, kuris nieko bendro neturi su realiomis moteriškomis draugystėmis gyvenime.

Šaržuotas filmas apie paviršius, kuriame labai daug paprastų, banalių ir jau iš filmo į filmą pasikartojančių ne tik moralų, bet ir scenarijaus frazių. Blogietė imperiją statanti Claire Luna, kurią suvaidina meksikietė Salma Hayek, bando uzurpuoti menką, Mel ir Mia grožio saloną ir produkciją. Visa tai vyksta per archetipinius moters suvokimo paraboles, kad neva šiuolaikinė moteris turi būti seksuali, pavojinga, nepriklausoma ir „su kiaušiais“. O Mel ir Mia tarsi atstovautų tam paprastumui, netgi sakyčiau neišsilavinimui, kuris pasirodo filme deklaruojamas kaip vertybė. Ir visai nesvarbu, kad dvi draugės iš viduriniosios klasės rūko žolę, šmaikščiai prisimena šnioščiančios kokainą ir pas kitas drauges atvemia pieną ir pridaro visokiausių paaugliškų ir nebrandžių dalykų, kuriais žiūrovai yra priversti žavėtis ir netgi juoktis, pagalvoti, kad ir jie norėtų gyventi toje barbių namelyje, elgtis vaikiškai ir smagiai, beveik nepatiriant jokių pasekmių.

Nežinau, filmas iš esmės vietomis juokingas, juokeliai atpažįstami iš visokiausių „Ir velnias dėvi Pradą“, „Parduotuvių maniakės išpažintis“ bei kitų filmų apie masinės vartojimo industrijos karkase vykstančius draugystės ir meilės išbandymus, kurie, pasikartosiu, realiai niekada nebūna tokie. Filmas tikrai ne pyragai, jis lėkštokas, kokios būna dažniausiai lėkštos amerikietiškos komedijos, tačiau argi ne to ir siekiame, kai renkamės žiūrėti komediją?

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb:4.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Roboto vaikas" / "Aš mama" / "I Am Mother"

Sveiki, skaitytojai,

Fantastinių filmų mėgėjai tikriausiai nepraleis progos pasižiūrėti vieno naujausio Netflix produkto pavadinimo „Roboto vaikas“, o kai kur verčiama „Aš mama“ (angl. I am mother) (2019). Tai debiutinis ilgametražis Grant Sputore filmas, tačiau režisūrinės individualybės tokiame projekte, už kurio stovi Netflix, tikrai nesitikėkite. Daug gerų filmų, o tuo labiau serialų galima rasti pas Netflix, tačiau paskutiniu metu, norėdama išsikeroti, jau tampa tendencija, kad ir filmai, ir serialai tampa žiūrovui nebe garantu, bet tikra loterija. Turiu galvoje kokybę, idėją, originalumą.

Daugelis filmą laiko labai jau originaliu arba bent turinčiu gerą idėją. Iš tikrųjų tai šnipštas, nes filmas primena topinius žiūrimiausių savaitės filmų viršūnių pusfabrikačius – žodžiu, pritaikytus masinei rinkai. Dviejų „Oskarų“ laureatė Hilary Swank apskritai ne savo rogėse, tai ne jos žanras arba ji turėjo patekti pas individualų ir savo matymą turintį režisierių, nes dabar jos klišinė vaidyba buvo tiesiog begėdiškai apdorota režisūrinėmis klišėmis ir operatoriaus darbu. Pati istorija, turiu galvoje, scenarijaus lygmenį, kad embrionus apokalipsinėje erdvėje augina planetą uzurpavę robotai, tikrai galėtų neblogai pretenduoti į kokią „Svetimas“ seriją, tačiau jau po 15 minučių aišku, kas čia supriešinama, atseit, kelia diskusiją. Tai yra, kiek intelektinis protas t. y. robotas, imituodamas žmogiškuosius motinos instinktus gali ir geba tiek mylėti, kaip geba žmonių motinos. Dar svarbiau – ar esant ribinei sąlygai ir nepateisinus lūkesčių dirbtinis intelektas elgsis pagal motinos instinktus, ar visgi rinksis programinį algoritmo sprendimą.

Tačiau tuo filmo įdomumas ir pasibaigia, nes žiūrovui mačius keliolika ar net kokį penketą panašių filmų, jau ir taip aišku, kad gamtinės gyvybės dvasiškai nenugalės dirbtinis robotas. Visas tas kitas apokaliptinis trileris izoliuotose patalpose primena jau daugiau klišių kratinį, jau kine ne kartą išartikuliuotas frazes, vaizdinius, mizanscenas, todėl filmas iš esmės yra labai plokščias ir ničnieko naujo nepasiūlo. Tikriausiai jau seniai pasiekiau tokį lygį, kada primityvus trilerinio tipažo išgyvenimo situacijos ir grumtynės nebejaudina, o kad jaudintų, jau reikia provokacijos, idėjos, aukštesniojo turinio, tačiau šis filmas apsiriboja lėkštomis klišėmis. Ir žinome kodėl, ogi todėl, kad, neduok Dieve, žiūrovas nepasijustų kažko nesupratęs ir neprivargtų bemąstydamas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkyruolė" / "The Meddler"

Sveiki,

Komedija apie mamytes, kurios kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą ir taip bando išlaikyti motyvaciją būti reikalingai, tikriausiai labiausiai ir patinka amerikietiškame kine apie tai kalbėti. Sunku įsivaizduoti, kad tokios temos imtųsi juoko formate, tarkime, Rytų Europos kino kūrėjai. Amerikietiška romantinė komedija „Įkyruolė“ (angl. The Meddler) (2015) iš esmės pasakoja apie į depresiją linkusią dukrelę, prie kurios prilimpa visiems iš pusės žodžio įtinkanti ir patinkanti mamytė, kurią suvaidino legendinė aktorė Susan Sarandon.

Filmas, nereikia čia nieko slėpti ir pykti, yra nuobodokas. Siužetas ir situacijos apie sėkmingą mamytę darosi tokios nuobodžios toje saldžioje ir jaukioje amerikietiškoje pensijoje, kad net šiek tiek pikta, kad lietuvės pensininkės ne tik kitiems išmaniaisiais nesižarsto, bet ir sau vos tegali ką nors nusipirkti. Turtinga ir sveika senatvė leidžia S. Sarandon herojai patirti daugybę nuotykių, kurie neįtikina ir atrodo pernelyg nusaldinti, kad darosi koktu, kaip moterėlė net patekusi į avariją sugeba susirasti krūva naujų draugų ir šitaip įkvėpti aplinkinius gyvenimui. 

Žinoma, filme, kurį kino kritikai pasitiko gana šiltai, yra ir įdomesnių scenų, tačiau tikriausiai filmas taptų absoliutus niekas ir netgi tikras galvos skausmas, jeigu iš jo išimtume Susan Sarandon. Filmą rekomenduočiau žiūrėti tik šios aktorės gerbėjams, nes visais kitais atvejais filmas nuobodus, išsisėmęs ir nufilmuotas neoriginalia daug kur regėta holivudine maniera. 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Apokalipsė" / "X-Men: Apocalypse"

Sveiki,

Nė nepastebėjau, kaip tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs. Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai: Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse) (2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko tai padaryti? Nemanau.

Visų pirmiausia apie gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz., Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas, kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.

Būtent siužeto nuspėjamumas ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau, daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela