Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Tūnąs tamsoje: raudonos durys / Insidious: The Red Door

 

Sveiki,

 

Beveik tikiu, kad Holivude yra juodoji siaubo kino industrijos mafija, nes kasmet sulaukiame „Anabelės“, „Juodojo telefono“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymo“ kokią nors produkciją, dažniausiai pakaitomis, kaip „Marvel“ serijos filmo apie superherojus. Nuobodžiausia tai, kad prie šių besikeičiančių pavadinimų dirba vis tie patys žmonės, kuriuos remia Holivudas, todėl prasiveržti novatoriškiems ir įdomiems kino projektams nelabai yra kaip, nes visa industrija laikosi jų rankose. Ir tai jokia sąmokslo teorija, tai yra absoliuti tiesa, pamaniau, pažiūrėjęs naujausią „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ (angl. Insidious: The Red Door) (2023) siaubo filmo frančizės seriją, kurią šįkart režisuoti apsiėmė mano mėgstamas aktorius ir dainininkas Patrick Wilson, kuris, tiesa, šiame filme ir pats vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. P. Wilsoną jau galima sieti su visa ištiso dešimtmečio „Anabelės“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymas“ išskirtiniu veidu. Gaila, nes buvo išties neblogas draminis aktorius, tačiau gal patogu ir smagu dirbti su nusistovėjusia komanda, o mes visada galime rinktis, žiūrėti ar ne.

 

Tiesa, net nežinau, kelintoji tai „Tūnąs tamsoje“ dalis, bet nieko tokio, jeigu kažką ir būsiu praleidęs, nes idėja yra ta pati: egzistuoja tamsos pasaulis, į kurį patenki per hipnozę astraliniu būdu, turi tiesioginio poveikio tikrovei. Žodžiu, šioje dalyje, praėjus dešimčiai metų, mes žinome, jog berniukas, kuris su tėvu patekdavo į tamsos pasaulį, šįkart vėlei ten turi patekti. Stojimas į koledžą ir dailės mokytojos profesorės dailės terapija netikėtai atveria Daltono užplombuotą pasąmonę ir jis pamažu ima prisiminti ištrintą praeitį, kaip, beje, ir jo tėvas. Galiausiai raudonos durys yra riba, skirianti gyvųjų ir šmėklų pasaulį, pastarieji labai nori įsiveržti į tikrovę ir pasimaitinti gyvaisiais.

 

Žodžiu, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena, tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas. Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins, patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie, nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tūnąs tamsoje: paskutinis raktas" / "Insidious: The Last Key"

Sveiki,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Tūnąs tamsoje: Paskutinis raktas“ (angl. Insidious: The Last Key) (2018) – tai ketvirtoji šios gana sėkmingos siaubo sagos dalis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Kai prieš aštuonerius metus buvo pristatyta pirmoji šios sagos dalis, visi dūsavo: oi, koks geras ir kokybiškas „siaubekas“. Ir išties jis tada kėlė kraupulį ir žadėjo naują siaubo žanro užgimimą, savotišką grįžimą prie dvasių ir „Egzorcizmo“. Tiesą sakant, šioks toks pakylėjimas visgi buvo, nes netrukus pasirodė „paralelinis“ dar kokybiškesnis ir baugesnis „Išvarymas“.

Ši dalis tęsia Elizos istoriją ir skiria jos asmeninei vaikystės dramai. Filmas iš esmės emociškai paveikus jau nuo pirmųjų minučių: smurtas šeimoje, aiškiaregystės dovana, vaiduokliai... Yra ir atmosfera, ir istorija ne tokia jau banali, kiek gal priminė man antrąją „Anabelės“ dalį, tačiau šis filmas truputį prastesnis. Vadovaujuosi viena paprasta taisykle: jeigu pamirštu žiūrėti į laikrodį ir mąstyti „ar daug to filmo liko“, laikau, siaubo filmą vykusiu. Šiuo atveju, kad ir kokius trūkumus išvardysiu, filmas buvo vykęs.

Visų pirma, buvo emocinė įtampa, siužetas „pamakaluotas“ ne bet kaip, nes kartu papasakota žmogaus gyvenimo istorija ir kuriama siaubo atmosfera. Viskas čia yra „tvarkoje“ ir kino salėje sėdėję šalia nepažįstamieji kraupo ir juokėsi iš „pakalikų“ nevykusio merginimo. Tačiau žvelgiant „iš aukšto“, filmui paprasčiausiai stringa iššūkių, nes joje nieko nėra novatoriško – viskas pagal tas pačias žanro taisykles: jau kažkur matyta, jau daugiau ar mažiau viskas žinoma. Filmas išlieka tik atmosferiniu, savo misiją įvykdo – kelia šiurpulį, bet žinios, kurią galėtų suteikti ar netikėtai priblokšti – šito padaryti negali. Vertinčiau filmą kaip neblogu tęsiniu ir jeigu „Paranormalus aktyvumas“ savo tęsiniuose ėmė ristis skaudžiai žemyn, tai šis filmas tiesiog tęsia jau neblogas savo formas, bet kažin, ar to bepakanka, nes nuomonių apie šį filmą jau sklinda visokių, nes net neišrankūs žiūrovai nemėgsta nuolatinių pasikartojimų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tūnąs tamsoje. Trečia dalis" / "Insidious chapter 3"

Sveiki, siaubo kino mėgėjai,

Visai neseniai atsitiktinai teko pamatyti naujausią siaubo filmą „Tūnąs tamsoje. Trečia dalis“ (angl. Insidious: Chapter 3) (2015), kurį režisavo naujas šios siaubo epopėjos režisierius Leigh Whannell. Gal pradėsiu nuo to, kad iš visos šios trilogijos (o matomai bus ir dar daugiau dalių) esu matęs tik pirmąją dalį, kuri man nepadarė itin didelio įspūdžio, todėl galbūt nežiūrėjau ir antrosios dalies, bet bent jau pamačius pirmąją dalį, nebesvarbi istorijos chronologija, nes žaidimo taisyklės jau priimtos ir jos tos pačios, kaip ir „Košmaras Guobų gatvėje“ ar „Paranormalus aktyvumas“ serijose.

Šioji dalis man priminė pirmąjį. Nepasakyčiau, kad filmas itin patiko, jis atitiko pirmosios dalies sukurtas taisykles – mediumė keliauja į dvasių pasaulį parsiversti demono užvaldytos sielos. Nieko naujo neišrasta, kiti personažai, šiek tiek kitokios aplinkybės, bet esmė ta pati kaip visada. Scenarijus iš esmės nepateikia žiūrovui jokių staigmenų, netikėtumų, o siaubo efektai priimami tie patys, kaip ir pirmosiose dalyse. Toks įspūdis, kad režisierius nė nesistengia pakelti filmų pirmtakų kartelės ir tiesiog kuria dar vienos siaubo melodramos seriją, nes už tai jam gerai mokama.

Nepaisant pasikartojimų ir nuobodžių elementų, filmas visgi žiūrėjosi vietomis įdomiai, gal dėl to, kad buvau primišęs matytą filmo dalį, o gal dėl to, kad scenarijus nėra jau toks neįdomus, koks atrodo jį analizuojant. Esama šiurpių vietų, esama vietomis ir įtampos, tačiau serijų tęsiniuose mums, žiūrovams, rūpi, kad filmas kuo nors išsiskirtų, kad būtų pateiktos naujos žaidimo taisyklės, formos ir idėjos, bet „Tūnąs tamsoje“ kol kas nenori to daryti ir akivaizdu, kad ketvirtoji dalis nesistengs pranokti buvusių dalių, todėl tik Jūsų skonio reikalas, ar norite žiūrėti naują „Santa Barbara“ seriją, ar ne.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela