Filmas: Tūnąs tamsoje: raudonos durys / Insidious: The Red Door

 

Sveiki,

 

Beveik tikiu, kad Holivude yra juodoji siaubo kino industrijos mafija, nes kasmet sulaukiame „Anabelės“, „Juodojo telefono“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymo“ kokią nors produkciją, dažniausiai pakaitomis, kaip „Marvel“ serijos filmo apie superherojus. Nuobodžiausia tai, kad prie šių besikeičiančių pavadinimų dirba vis tie patys žmonės, kuriuos remia Holivudas, todėl prasiveržti novatoriškiems ir įdomiems kino projektams nelabai yra kaip, nes visa industrija laikosi jų rankose. Ir tai jokia sąmokslo teorija, tai yra absoliuti tiesa, pamaniau, pažiūrėjęs naujausią „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ (angl. Insidious: The Red Door) (2023) siaubo filmo frančizės seriją, kurią šįkart režisuoti apsiėmė mano mėgstamas aktorius ir dainininkas Patrick Wilson, kuris, tiesa, šiame filme ir pats vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. P. Wilsoną jau galima sieti su visa ištiso dešimtmečio „Anabelės“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymas“ išskirtiniu veidu. Gaila, nes buvo išties neblogas draminis aktorius, tačiau gal patogu ir smagu dirbti su nusistovėjusia komanda, o mes visada galime rinktis, žiūrėti ar ne.

 

Tiesa, net nežinau, kelintoji tai „Tūnąs tamsoje“ dalis, bet nieko tokio, jeigu kažką ir būsiu praleidęs, nes idėja yra ta pati: egzistuoja tamsos pasaulis, į kurį patenki per hipnozę astraliniu būdu, turi tiesioginio poveikio tikrovei. Žodžiu, šioje dalyje, praėjus dešimčiai metų, mes žinome, jog berniukas, kuris su tėvu patekdavo į tamsos pasaulį, šįkart vėlei ten turi patekti. Stojimas į koledžą ir dailės mokytojos profesorės dailės terapija netikėtai atveria Daltono užplombuotą pasąmonę ir jis pamažu ima prisiminti ištrintą praeitį, kaip, beje, ir jo tėvas. Galiausiai raudonos durys yra riba, skirianti gyvųjų ir šmėklų pasaulį, pastarieji labai nori įsiveržti į tikrovę ir pasimaitinti gyvaisiais.

 

Žodžiu, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena, tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas. Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins, patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie, nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginis" / "The Whale"

 

Sveiki,

Daugelis režisieriaus Darren Aronofsky darbų išties įsimintini ir provokuojantys nemažas, o kartais ir aršias diskusijas: o ką režisierius iš tikrųjų norėjo savo vienokiu ar kitokiu filmu pasakyti? Pastarąsias diskusijas jis įplieskė, mano galva, viename įdomiausių savo kino projektų „Motina!“ (2017), kurio interpretacijos ir paaiškinimai nuvilnijo per kino forumus. „Versmė“ (2006), „Juodoji gulbė“ (2010), „Rekviem svajonei“ (2000) – tai filmai, po kurių anuomet iš tikrųjų likome daugiau ar mažiau paveikti, todėl ir iš naujausios dramos „Banginis“ (angl. The Whale) (2022) buvo galima tikėtis panašaus emocinio efekto.

Filmas emociškai išties paveikus. Aš kaip ir daugelis pirmiausia pagalvojau apie savo mitybos įpročius ir tai, kaip iš tikrųjų sprendžiant tam tikras emocines problemas lengva „prisirišti“ prie besaikio perteklinio valgymo. Filmo pagrindinis veikėjas Čarlis kenčia nuo itin didelio nutukimo, kurį sukėlė partnerio Alano netektis. Išgyvendamas netektį, jis tiesiog tapo priklausomas nuo itin didelio ir nevaldomo valgymo sutrikimo, pastarasis paveikė jo sveikatą negrįžtamai. Čarlį slaugo buvusio partnerio sesuo Liz, kuri suvokia, kad Čarliui liko labai nedaug, maldauja vykti į ligoninę, tačiau Čarlis, užuot sprendęs savo sveikatos problemas, pasikviečia abiturientę dukrą, kuri prašo parašyti rašinį, mat šis literatūros mokytojas-dėstytojas, o tėvas už lankymąsi pažada jai banko sąskaitą, kurioje nemaža suma dukrai...

Filmas iš esmės „laikosi“ dėl puikaus aktoriaus Brendan Fraser pasirodymo, kuris tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį. Taip jau nutiko, kad „Banginį“ žiūrėjau „Oskaro“ nakties išvakarėse ir kaip tik kitą rytą sužinojau, jog aktorius finišo tiesiojoje nurungė savo tikriausiai artimiausią konkurentą Coliną Farellą ir pelnė už pagrindinį vaidmenį „Oskaro“ statulėlę geriausio aktoriaus kategorijoje. Filmas taip pat pelnė apdovanojimą ir už geriausią grimą. Visgi aktoriui teko „primontuoti“ nemažai dirbtinės odos, kad sukeltų itin nutukusio vyruko išvaizdą, todėl stebėti švokščiantį, vos su vaikštyne judantį didžiulį vyruką nėra emociškai lengva, nes mintys nuolat sukasi apie to vyruko higieną, tualeto reikalus, pragulas, amžiną alkį ir nuovargį.

Visgi esmine ašimi tampa ne tiek LGBT santykiai, mat Čarlis paliko dukrą dėl savo mylimojo, kiek dėl bandymų susigrąžinti dukters prielankumą. Dukra ne iš kelmo spirta, aktorė Sadie Sink išgarsėjo seriale „Keisti dalykai“, tad pasirodymas tokio masto filme jau nebestebino, tačiau scenarijus išspaudžia ir kitokius šios istorijos veikėjos niuansus. Elė, Čarlio dukra, agresyvi, visų nekenčianti maištininkė, kuri turi talentą rašyti. Dukters žiaurus būdas pagelbėti žmonės atskleidžiamas taip literatūriškai psichologiškai, kad suteikia Čarliui kažin kokio viską reginčio pranašo ženklų. Jis permato savo dukrą kaip literatūros kūrinį, supranta jos kaukes ir agresyvumą, nepyksta dėl jos smerkimo. Režisieriui iš paprasto teatralizuoto scenarijaus, minimalistinės filmo erdvės pavyko perteikti tvarkingai surėdytą didaktinę dramą, tinkamai spekuliuojant moraliniais klausimais, maigant tinkamus emocijas dirginančius pasakojimo tono klavišus.

Galima sakyti, kad filmas pernelyg schematiškas, dialogai pernelyg konstruktyvūs ir „taisyklingi“, jog filmui stinga natūralumo probleminiame lygmenyje, tačiau, manau, režisierius atperka vizualumu, emociniu užtaisu ir tam tikrais tik jam būdingais mistiniais sprendimais, pvz., finalinis banginio pakylimas į rojų ir sąsajos su rašiniu apie banginį Mobį Diką. Filmas kaip koks performansas, spektaklis, išbaigtas ir atidirbtas pasakojimas, vizualiai jautrus, graudinantis. Tikėjausi, kad bus gerai, tą iš esmės ir gavau. Vienas retesnių atvejų, kai turi didelius lūkesčius ir juos filmas patenkina.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela