Filmas: "Odisėja" / "The Odyssey"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Buvo tik laiko klausimas, kada Antikos mitais vėl susidomės Holivudas. Atslūgus visokiems slaptuosius agentus vaizduojamiems populiariesiems filmams, matyt, režisierius Christopher Nolan gali būti pirmuoju šaukliu, grąžinančiu populiariuosius graikų mitus į platųjį kino ekraną. Jo medžiaga, tikriausiai, kad neatsitiktinė, o klasikų klasika – paties Homero epas „Odisėja“ (angl. The Odyssey) (2026), kuriam sukurti bene garsiausiam šių dienų režisieriui prireikė 3 valandų pasakojimo ir beveik trijų metų po jo sėkmingo darbo „Openheimeris“ (2023).
 
Šiaip nuo pat vaikystės prisimenu „Odisėjos“ 1997 metų ekranizaciją su aktoriumi Armand Assante, kurį retkarčiais parodydavo per televiziją. Iki šiol mano atmintyje būtent ši versija buvo labiausiai įsigalėjusi, tad netgi vakar kino teatre nenorom ėmiau lyginti šiuos filmus ir supratau, kad atnaujintas Nolano variantas nelabai kuo labai skiriasi nuo senesniosios versijos, nors tam tikrų techninių sprendimų yra ir ganėtinai esminių. Apie Odisėjo grįžimą iš po Trojos karo į savo Itakės salą, kurioje ištikimai laukia jo žmona Penelopė ir užaugęs sūnus Telemachas, prieš kelerius metus matėme Lietuvos didžiųjų ekranų filme „Sugrįžimas“ (2024), kurį pateikė Uberto Pasolini. Anoji versija man pasirodė intymesnė ir žemiškesnė, nei didingoji Nolano versija.
 
Poseidono sūnus kiklopas Polifemas, iš proto varančios sirenos, Scilė ir Charibdė, ragana Kirkė, pavertusi Odisėjo vyrus kiaulėmis bei Kalipsė, maitinanti Odisėją užmaršties lotosu... Visa tai rasite naujausioje ekranizacijoje. Apskritai režisierius pasirodė kaip niekad „saugus“, jis nesistengia interpretuoti kaip nors itin kitaip Homero epo, nei jis yra vaizduojamas ankstesnėse ekranizacijose. Tiesa, tam tikrų pasakojimo nuokrypių visgi yra. Pasakojime atsiranda nemažai fragmentinių epizodų iš Trojos karo momentų, kurie papildo priežasčių ir pasekmių grandinę tiems, kurie galbūt neprisimena „Iliados“. Bene daugiausia diskusijų viešojoje erdvėje sukėlė tam tikras aktorių sambūris šiems vaidmenims. Nebūtinai Sinono vaidmeniui pasirinktas translytis aktorius Elliot Page, bet labiausiai veikėja gražiausioji Helena, dėl kurios kilo Trojos karas, kai karalaitis Paris slapta ją išsivežė į Troją, pasirinktą juodosios rasės aktorė Lupita Nyong'o, kuri, žinoma, savaip turi žavesio ir grožio, tačiau patikėti jai Helenos vaidmenį? Kai kas labai gyrė aktorių atranką, jis tarsi polikorektiškas, perteikiantis šių dienų holivudines lygybės tendencijas, bet kurti istorinius ar mitologinius epus pažeidžiant tam tikrus loginius dalykus, manau, nėra itin teisinga.
 
Bene įdomiausia ir kiek kitokia buvo Atėnės figūra. Manau, visame epe ji labiausiai nuklydusi ir jos personažui suteiktas visiškai kitas svoris. Aktorė Zendaya aprengta kukliai, tarsi kokia Mergelė Marija ir nė iš tolo neprimena iš Dzeuso galvos iškart su blizgančiais šarvais gimusios stoiškos Atėnės. Galiausiai Atėnė interpretuojama net ne kaip Atėnė, o kaip veikiau Odisėjo sąžinės balsas dėl Trojoje išniekintos Atėnės šventyklos ir kare bei kelionėje žuvusių nepagerbtų karių. Nukirsdintos mergelės pavidalu Atėnė čionai kukli, vaiduokliška ir veikia kaip ne deivė, o Odisėjo žmogiškoji pusė.
 
Visa kita suprojektuota kokybiškai, išraiškingai, nors tokiais technologijų laikais norėjosi ir dar daugiau ekspresijos, pvz., vaizduojant sirenas, kurios taip ir liko savo saloje ant uolų kaip rūke paskendę ruoniai. Šiaip iš filmo asmeniškai tikėjausi šiek tiek daugiau ir įdomiau. Manau, užduotis nebuvo kaip nors novatoriškai pateikti šio epo interpretaciją, bet veikiau atnaujinti didingą reginį naujosios žiūrovų kartoms. Tik ar nebūsime jau nuo panašių reginių išlepę ir pretenzingi? Nors kino kritikai itin gyrė šį filmą, tačiau daugelis veikėjų buvo trafaretiški kaip kokie komikso herojai. Bet ar galėjo būti kitaip, jeigu pats Herojus veikėjus kūrė neindividualizuotus, o schematiškus? Nolanas prisilaiko šios Homero distancijos ir jeigu naujojoje „Odisėjoje“ kas nors tikrai sužibo, tai tikrai aktorė Anne Hathaway, kuri jausmingai, gyvai ir jaudinančiai perteikė ištikimosios Penelopės vaidmenį. Manau, šis jos vaidmuo gali atnešti „Oskaro“ nominaciją kaip antraplanei aktorei – absoliučiai nenustebčiau.
 
Nolanas moka ir geba kurti masinį reginį, perteikti didingus sceninius štrichus, tik iš šio filmo apie Odisėją nieko naujo, tik dar viena „Odisėja“, kuri taps tikriausiai, jeigu toliau gyvuos televizijos, kasmetiniu kokiu nors per šventes rodomu filmu kaip pramoga. Visgi tam tikros scenos patetiškos, jose daug teatrališkumo, pozavimo. Tiesa, filmo koloritas toks tamsus, tarsi būtų nufilmuotas ne kokioje saulėtoje Graikijoje ar Turkijoje, o kur nors ūkanotoje Škotijoje. Suprantu, kad istoriškai klimatas Trojos karo metais skyrėsi nuo dabartinės saulėtos Graikijos, tačiau atmosfera pasirodė ne itin Antikinė. Bet gal toks niūresnio tono sumanymas? Daug kas peikė Roberto Pattinsono pasirodymą blogiuko kailyje, bet man jis nekliuvo, kaip ir pats Odisėjas, kurio vaidmenį atliko Matt Damon, nes jie ir yra trafaretiniai, toks šio epo tiesioginis kelias į Homero neindividualizuotą epo sumanymą. Vis galvoju, koks būtų filmas „Odisėja“, jeigu Nolanas būtų spjovęs į užsakomąją viziją ir kūręs visiškai savitą šio epo interpretaciją? Filmas kiek prailgo, kai kurios scenos buvo pernelyg ceremoniškos ir nuobodžios mano skoniui, bet visuminėje filmo sąrangoje jos pateisinamos dėl pasirinkto žanro.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.5

Maištinga Siela

Filmas: "Banginis" / "The Whale"

 

Sveiki,

Daugelis režisieriaus Darren Aronofsky darbų išties įsimintini ir provokuojantys nemažas, o kartais ir aršias diskusijas: o ką režisierius iš tikrųjų norėjo savo vienokiu ar kitokiu filmu pasakyti? Pastarąsias diskusijas jis įplieskė, mano galva, viename įdomiausių savo kino projektų „Motina!“ (2017), kurio interpretacijos ir paaiškinimai nuvilnijo per kino forumus. „Versmė“ (2006), „Juodoji gulbė“ (2010), „Rekviem svajonei“ (2000) – tai filmai, po kurių anuomet iš tikrųjų likome daugiau ar mažiau paveikti, todėl ir iš naujausios dramos „Banginis“ (angl. The Whale) (2022) buvo galima tikėtis panašaus emocinio efekto.

Filmas emociškai išties paveikus. Aš kaip ir daugelis pirmiausia pagalvojau apie savo mitybos įpročius ir tai, kaip iš tikrųjų sprendžiant tam tikras emocines problemas lengva „prisirišti“ prie besaikio perteklinio valgymo. Filmo pagrindinis veikėjas Čarlis kenčia nuo itin didelio nutukimo, kurį sukėlė partnerio Alano netektis. Išgyvendamas netektį, jis tiesiog tapo priklausomas nuo itin didelio ir nevaldomo valgymo sutrikimo, pastarasis paveikė jo sveikatą negrįžtamai. Čarlį slaugo buvusio partnerio sesuo Liz, kuri suvokia, kad Čarliui liko labai nedaug, maldauja vykti į ligoninę, tačiau Čarlis, užuot sprendęs savo sveikatos problemas, pasikviečia abiturientę dukrą, kuri prašo parašyti rašinį, mat šis literatūros mokytojas-dėstytojas, o tėvas už lankymąsi pažada jai banko sąskaitą, kurioje nemaža suma dukrai...

Filmas iš esmės „laikosi“ dėl puikaus aktoriaus Brendan Fraser pasirodymo, kuris tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį. Taip jau nutiko, kad „Banginį“ žiūrėjau „Oskaro“ nakties išvakarėse ir kaip tik kitą rytą sužinojau, jog aktorius finišo tiesiojoje nurungė savo tikriausiai artimiausią konkurentą Coliną Farellą ir pelnė už pagrindinį vaidmenį „Oskaro“ statulėlę geriausio aktoriaus kategorijoje. Filmas taip pat pelnė apdovanojimą ir už geriausią grimą. Visgi aktoriui teko „primontuoti“ nemažai dirbtinės odos, kad sukeltų itin nutukusio vyruko išvaizdą, todėl stebėti švokščiantį, vos su vaikštyne judantį didžiulį vyruką nėra emociškai lengva, nes mintys nuolat sukasi apie to vyruko higieną, tualeto reikalus, pragulas, amžiną alkį ir nuovargį.

Visgi esmine ašimi tampa ne tiek LGBT santykiai, mat Čarlis paliko dukrą dėl savo mylimojo, kiek dėl bandymų susigrąžinti dukters prielankumą. Dukra ne iš kelmo spirta, aktorė Sadie Sink išgarsėjo seriale „Keisti dalykai“, tad pasirodymas tokio masto filme jau nebestebino, tačiau scenarijus išspaudžia ir kitokius šios istorijos veikėjos niuansus. Elė, Čarlio dukra, agresyvi, visų nekenčianti maištininkė, kuri turi talentą rašyti. Dukters žiaurus būdas pagelbėti žmonės atskleidžiamas taip literatūriškai psichologiškai, kad suteikia Čarliui kažin kokio viską reginčio pranašo ženklų. Jis permato savo dukrą kaip literatūros kūrinį, supranta jos kaukes ir agresyvumą, nepyksta dėl jos smerkimo. Režisieriui iš paprasto teatralizuoto scenarijaus, minimalistinės filmo erdvės pavyko perteikti tvarkingai surėdytą didaktinę dramą, tinkamai spekuliuojant moraliniais klausimais, maigant tinkamus emocijas dirginančius pasakojimo tono klavišus.

Galima sakyti, kad filmas pernelyg schematiškas, dialogai pernelyg konstruktyvūs ir „taisyklingi“, jog filmui stinga natūralumo probleminiame lygmenyje, tačiau, manau, režisierius atperka vizualumu, emociniu užtaisu ir tam tikrais tik jam būdingais mistiniais sprendimais, pvz., finalinis banginio pakylimas į rojų ir sąsajos su rašiniu apie banginį Mobį Diką. Filmas kaip koks performansas, spektaklis, išbaigtas ir atidirbtas pasakojimas, vizualiai jautrus, graudinantis. Tikėjausi, kad bus gerai, tą iš esmės ir gavau. Vienas retesnių atvejų, kai turi didelius lūkesčius ir juos filmas patenkina.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" / "Fantastic Beasts and Where to Find Them"

Sveiki,

Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis, kad po milžiniškos Hario Poterio sėkmės kine vis tiek reikėjo kokio nors projekto tęsinio, pratęsiant ir sėkmę, ir, žinoma, pinigų biznį. Toks projektas pasirodė šiemet pavadinimu „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (angl. Fantastic Beasts and Where to Find Them) (2016). Scenarijų filmui parašė pati Hario Poterio autorė, kuri lyg ir sudarė sutarti šios serijos filmams iki pat 2020 metų t. y. dar net keturioms šios serijos filmams, todėl tiems, kurie pasiilgo iš esmės Hario Poterio pasaulio, liūdėti tikrai neteks.

Trumpai aptariant filmo turinį ir raišką, galiu pasakyti, kad filmo raiška išties puiki: magiškasis pasaulis mus nukelia į ketvirto dešimtmečio Niujorką, kur pagrindinis herojus atvyksta iš Londono su lagaminu, pilnu keisčiausių magiškų gyvūnų, kurie pabėgę į laisvę pridaro baisingų nuostolių... Nauji herojai, nauji nuotykiai, nauji pavojai. Praktiškai filmas „laikosi“ ant grafikos ir tų keisčiausių gyvųjų išradingumo, tačiau kūrėjams nebepavyko išgauti tos Hario Poterio tamsumos ir bauginančios paslapties, kokios buvo pasiekę su paskutiniosiomis poteriados dalimis. Galbūt šioji serijos dalis sąmoningai siekta šviesesnės. Be to, kad filme pasirodo įvairiausiais apdovanojimais apipiltas aktorius Eddie Redmayne, tikriausiai nemaža dalis patraukė į kino teatrus dėl jo, bet filmas... Visumoje pasirodė labai jau vidutiniškas. Turinio atžvilgiu filmas vienadienis, viena problema, viena misija, viena užduotis su absoliučiai humanistiškai nesujaudinančiais herojų likimais ir jų biografiniais faktais. Net tos griežtosios prižiūrėtojas smurtas prieš vaikus atrodo toks atsitiktinis priklydęs faktas, kad įsipaišęs į visą tą fantastinį šou, kažin, ar ką ir besuvirpino.

Prastokas siužetas, puiki grafika garantuoja gana vidutiniškas emocijas. Štai filmas „Daktaras Streindžas“, kuriame sekė puikus scenarijus ir fantastinė raiška, sukūrė specifinę dermę, ko nelabai, sakyčiau, pavyko šiam filmui, tačiau geriau vieną kartą pamatyti nei šimtus išgirsti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontrolė" / "Control"

 

Sveiki visi, 

Šįkart keliauju į britišką kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti režisieriaus Anton Corbijn sukurtą kino juostą (Kontrolė) (Control) (2007). Tai pirmasis režisierius filmas, nors jam jau virš penkiasdešimt, kuris atiduoda savo duoklę britų punk-rock grupei „Joy Division“. Tai pasakojimas apie šią grupę ir pagrindinį vokalistą, jo siautulingą gyvenimą ir asmenines problemas, aprėpiant jo šeimyninį gyvenimą, jo fobijas bei epilepsiją, kuri jį kamavo ant scenos ir visur kitur. Nors grupė gyvavo 1976-1980 iki jaunojo vokalisto savižudybės, akivaizdu, kad „Joy Division“ įnešė nemenką indėlį ne tik į britų muzikos rezervą, bet ir į viso pasaulio.

Na, filmas išties labai gerai nufilmuotas ir pateiktas. Juosta juodai balta, o tai labai padėjo režisieriui išryškinti pagrindinio personažo Ian Curčio dvilypumą. Tai susidvejinusi asmenybė, bent jau man taip atrodo. Punk-rokui reikia mega energijos, o Kurtis, manding, jos neturėjo. Tai grupė be didesnių skandalų, narkotikų, kekšių ar kitų šiam dešimtmečiui būdingų žvaigždinių kraštutinumų. Ianas man pasirodė amžinai melancholikas, retsykiais flegmatiškas, toks niūrus grizlis, kurio charakteris labai išsiskyrė iš mega energijomis degančių tuometinių roko atlikėjų. Kontraversiška asmenybė viską suryjančioje terpėje atrodė išties kitoniškai, gal tai ir išskiria šį filmą ir personažą iš tokių filmų kaip „Ties jausmų riba“ arba mano neseniai matyta „Auksinė praraja“ arba „The Runaways“, kur roko scenai reikia itin charizmatiškos asmenybės. Nors kitą vertus, Ianas ir buvo charizmatiškas, tik jo charizmas pasireiškė kiek kitaip.

Nepriekaištingai nufilmuota juosta, sakyčiau, kaip debiutui labai lyriška, savotiško temperamento juosta, su atkurtu atitinkamu laikmečiu, ypatingai patikti turėtų senųjų britų roko grupių gerbėjams, nes jų garso takeliai plaukia per visą filmą. Kadangi nesu tokios muzikos didelis fanas, o tuo labiau nieko nežinojau apie „Joy Division“, tai man ši juosta truputį buvo slidi emocijomis ir siužetu. Kažkaip viskas rutuliojosi pernelyg švelniai, norėjosi didesnių kraštutinumų, pasidraskimo, tačiau tai skonio reikalas. Bet kokiu atveju, kino gurmano akis turėtų užkliūti už šios juostos. Gražiai pasirodė aktorius Sim Riley, iki tol man žinomas tik kaip antro plano ar epizodinis aktorius. Tai puikus jo kaip aktoriaus proveržis. Jeigu iš tikrųjų toks buvo „Joy Division“ vokalisto charakteris, tai sveikinu Sim Riley įkopus į aukštą kalną!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.8


 

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Sinekdoki, Niujorkas" / "Synecdoche New York"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Sinekdoki, Niujorkas“ (Synecdoche New York) (2008 m.). Keistas filmas. Vienas internetinis draugas man parekomendavo pažiūrėti, o kai pamačiau aktorių Philip Seymour Hoffman, tai pagalvojau, kad net filmas bus kažkuo panašus į „Savadžių šeimą“, bet tai tik blogo įspūdžio, kurį parodo trailer‘is. Šiaip filmas, kaip sakiau, keistas, o dar keistesnis jo pavadinimas. Tai pasakojamas apie režisierių ir jo gyvenimą, kuris pasimeta tarp teatro ir realybės. Filme jungiasi būtent šie du pradai – teatras ir realaus žmogaus gyvenimas. Ne paslaptis, kad dauguma menininkų ir laikomi „priplaukę“, šis personažas yra būtent toks.

Pradžia filmo mane nuteikė kaip itin tikroviškos dramos ir istorijos pateikimo variantą, bet laikui bėgant supranti, jog kažkas su šia istorija negerai; ji tampa modifikuota, teatrališkai dirbtina. Režisierius įsijaučia į savo gyvenimo peripetijas ir bando viską perteikti ant scenos, statydamas po didžiuliu kupolu savo atsikartojantį gyvenimą. Kai kurios vietos kelia deja vu jausmą ir tai nuostabu, nes tai kartu filmas filme ir dar plius teatras. Aišku, šalia rutuliojasi tikrasis gyvenimas, skaudūs ir liūdni režisieriaus nutikimai, kurie nedelsiant vis greičiau ir greičiau perkeliami į jo statomą miestą – spektaklį.

Filmo idėja man labai patiko, nes pasirodė be galo originali t.y. ką nugyveni, tą ir nedelsiant perkeli ant scenos. Filme apstu ir mistinių dalykų, kaip antai amžinai degantys namai, kuriuose gyvena režisieriaus mylimoji ir t.t. Filmas man sukėlė ir gailestį, ir švelnią ironiją, toks kartu paprastas ir gyvenimiškas, o kartu ir sintetinis, teatrinis gyvenimas, bet svarbiausia, kad režisierius nenubrėžia aiškios ribos tarp teatro ir gyvenimo, todėl viskas suaugę ir tuo mane labai sužavėjo. Rekomenduoju šį filmą tikriems kino gurmanams, geros vaidybos, netikėto siužeto ir be abejo talentingos režisūros mėgėjams. Šis filmas patiks.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela