Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tenet" / "Tenet"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Naujausias kultinio režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino dikcija.

 

Naujausias „Tenet“ filmas pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už akių.

 

Žinoma, įdomiausioji istorijos sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“, čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka, kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose, trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų išskleisti kiti niuansai.

 

Bet kokiu atveju Holivude šį filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Diunkerkas" / "Dunkirk"

Sveiki,

Tiesą sakant, į kino teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas, visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.

Iš tikrųjų esu didelis Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui – jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios laiko „juostos“.

Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.

P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemiga" / "Insomnia"

Sveiki, skaitytojai,

Kad režisierius Christopher Nolan yra puikus režisierius, tam, kurie matė nors vieną jo darbą, tikriausiai jokių abejonių nekyla. Tokie super filmų hitai kaip „Memento“ (2000), „Prestižas“ (2000), „Tamsos riteris“ (2008), „Tarp žvaigždžių“ (2014), „Pradžia“ (2010) jau daugeliui įsirėžę į sąmonę kaip gero siužeto ir reginio filmai. Nutariau pasidairyti, ko dar nematęs ir staiga žiūriu, jog reikia užgriebti „Nemiga“ (angl. Insomnia) (2002).

Christopher Nolan pristato savo trečią kino juostą, po to, kai 2000 m. po „Memento“ staiga išgarsėjo ir įsitvirtino kino industrijoje, tai tikriausiai niekas neabejojo, kad šis filmas irgi bus sėkmingas. Kino kritikai sutiko, kad tai tikrai vertas dėmesio režisierius ir „Nemigai“ neliko abejingi. Man asmeniškai, tai šiek tiek silpnesnis filmas už „Memento“ ir visai ne dėl to, kad kas nors jame būtų prasto, tiesiog „Memento“ struktūrinis pasakojimo klodas buvo toks įspūdingas, kad tikriausiai tik „Pradžia“ begalėjo jį įveikti. „Nemigoje“ žmogus – talentingas ir patyręs detektyvas atvyksta į Aliaską ir demonstruodamas aukštą profesionalumą ir analitinį protą padaro absurdišką klaidą – rūke nušauna savo partnerį, tačiau kaltę sumeta ieškomam žudikui... Ilga žmogiškoji sąžinės ir abejonių kančia nepaprastoje padėtyje, žiūrovui dar emocijas aštrina poliarinės naktys – amžinoji šviesa, dėl kurios personažas negali miegoti, todėl emocijos aštrėja, veiksmai tampa įtempti, o pasilpęs protas ir budrumas gali sukelti tokių komplikacijų, kad maža nepasirodys.

Filmas iš dalies man priminė dar ir kitą trilerį – „Mistinę upę“, kuris taip pat vertas žiūrovo akies. „Nemigoje“ pasirodo trys pirmo ryškumo aktoriai – Al Pucino, Robin Williams ir Hilary Swank. Aišku, visas filmo dėmesys Al Pacino personažui, kurio „vidiniai“ sąžinės sproginėjimai išties atskleisti ir turintys gelmę, todėl tenka sulinksėti galva ir iškelti nykštį, kad tai puikus aktorius – puiki vaidyba, puikus siužetas leido jam atsiskleisti. Kiti veikėjai galbūt įdomesni ne tiek savo gelmėmis, kiek tampa įdomios antraeilės, bet lemtingos figūros. 

Filmas neturi režisieriui būdingos žaismės su laiko chronologija, atmintimi, pasąmonės šuoliais, tačiau vis tiek glaudžiasi prie žmogaus prigimtinių dalykų, jaučiamas švelnus trilerinis mistifikavimas, bet jis nėra akivaizdžiai akcentuojamas. Visgi filmas puikus ir stiprus su tuo ypatingos kančios personažu, tokie filmai be jokios abejonės turi išliekamos vertės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp žvaigždžių" / "Interstellar"

Sveiki, kino žiūrovai,

Visai nenustebau, kad režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tarp žvaigždžių“ (angl. Interstellar) (2014) sulaukė kuo puikiausios kino kritikų ir žiūrovų reakcijos. Šio režisieriaus filmai išties įspūdingas savo siužetais ir dėmesiu laiko bei chronologijos struktūroms, kas išties žadina žiūrovui fantaziją, vaizduotę ir savotišką „dievo žiūrėjo“ poziciją, kai jam leista daugiau pajusti ir suvokti, nei paties personažams, užeinant laiko šuoliais į priekį, ką galėjome pamatyti filmuose „Prestižas“, „Pradžia“, „Memento“. Tai vienas iš tų režisierių, kuris geba dirbti itin didelius ir įspūdingus projektus, pinigai neišgaruoja šiaip sau ir palieka ne tik vienkartinis reginys.

„Tarp žvaigždžių“ – beveik 3 valandų jaudinanti epopėja apie apokalipsės ir anomalijų alinamą Žemę ir žmoniją, kuri išsigelbėjimo ima dairytis kosmose. Nors pirmoji filmo valanda, sakytume, perdėm sentimentaloka, tačiau, čia gi Ch. Nolan, ir viskas vyksta už šydo, neatskleista. Pamažu mes tampame 4-5 dimensijų žiūrovais, filmas sukuria unikalią galimybę apeiti mūsų tikrovę bei tikroviškai pažiūrėti, kas yra (galėtų būti) toji metafizinė būtis. Dėka puikių vizualinių dalykų, montažo, specialiųjų efektų, filmas nenusmuko, kažkaip turinys neretai dėl to nukenčia, kai režisieriai bando mus priblokšti efektais, bet tai toli gražu negalioja Ch. Nolan. Likus pusvalandžiui iki filmo pabaigos, jau mėgavausi viskuo, ką vadiname filmu – galimybe apčiuopti kitus realybės parametrus. Man tai buvo neįtikėtina, kaip ir žiūrint L. Besono filmą „Liusė“. Pasikėsinti į dieviškumą arba suteikti žmogui dieviškumą, apeinant banalius komikso pasaulio šablonus.

„Tarp žvaigždžių“ filme pasirodo mano smarkiai jau kurį laiką pamėgtas Matthew McConaughey – sukūrė dar vieną gerą vaidmenį įspūdingame filme. Na, o ką jau sakyti apie Anne Hathaway ir Jessica Chastain, kurios, būdamas beveik antraplanėmis, visgi sugebėjo gana ryškiai įsirėžti į žiūrovo atmintį. Dar daugybė kitų puikių ir garsių aktorių švysteli šiame filme ir... Kaip po filmo „Pradžia“, galvoju, kad kine įmanoma viskas, kai investuoji į idėją, o ne vien tik į vaizdinius efektus. Tai dar vienas filmas, kuris įrodo, kad kine svarbi visuminė dermė, o ne vienas elementas. Filmas tikrai labai geras.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.8

Jūsų Maištinga Siela