Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes" / "A Guide to Recognizing Your Saints"

Sveiki, skaitytojai, 

Tamsūs ir niūrūs filmai apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin, ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes“ (angl. A Guide to Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame, atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba, draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina – potekstės už kadro.

Filmo struktūra, kaip ir dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo, nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius, grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis, paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela