Sveiki,
Žinau, žinau...
Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“
(angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“,
nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas
reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės
bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje
kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis
it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas
naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme
pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis
Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą.
Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių
režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.
Visgi Ch. Nolanas yra šių
dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi
didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir
istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo
medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant
kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai
su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra
mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės
santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje
istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o
laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis
darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB
Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą
už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti
Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau
galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri,
niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti
vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl
to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir
savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?
Visgi filmas trys
valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus
dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad
žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai
apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti
kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį
ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.
Manau, tyčia pasirinkta tokia
termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą
masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą,
pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į
kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus
nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas
JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime
ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas,
o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir
paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo
šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui
pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir
perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.
Ar teisingai Nolanas
interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet
interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi
pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar
tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug
dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs
komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko
nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy
bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų
ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne
filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto
masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį
paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš
keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį,
kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro
montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai
pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti
Didysis masinis Holivudo kinas?
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.5
Jūsų Maištinga Siela
