Filmas: "Priscilla" / "Priscilla"

 Sveiki, internautai,

 

Niekada nesižavėjau nei Elviu, nei jo muzika, gal todėl neskubėjau pažiūrėti 2022 metais specialiai apie dainininko gyvenimą sukurto Baz Luhrmann filmo „Elvis“. Į pastarąjį daug investuota, gražiai nufilmuotas, blizgus ir žaismingas kaip atrakcionų parkas, skirtas masėms ir kažin, ar atskleidžia tikrąjį Elvį Preslį, todėl nemažai tikėjausi iš Sofios Coppolos naujojo filmo „Priscilla“ (angl. Priscilla) (2023), kuris kaip iš moters režisierės perspektyvos bando perpasakoti žymiojo Elvio žmonos Priscillos ir atsikirsti holivudiškai nušlifuotam 2022-ųjų „Elvio“ versijai ir parodyti, kad dažnai tais, kuriais besąlygiškai žavimės, iš tikrųjų gyvenime nenorėtume tapti nei jų mylimaisiais, nei artimo rato draugais.

 

Išties istorija gan slogi ir niūri. Jaunutė mokyklinukė Priscilla susipažįsta su jau tuo metu žvaigžde iš Memfio tapusiu Elviu, o Elvis nespjauna ir šiek tiek „pasiaugina“ savo naująją pasiją, kol galiausiai ji atvažiuoja gyventi į jo namus. Priscillai tenka nuolat ryti nuoskaudą po nuoskaudos, kai girdi ir mato Elvio aptarinėjimus meilės romanus, kaip jis viešojoje erdvėje flirtuoja su aktorėmis. Meilė netrunka ilgai, priklausomybė nuo narkotinių piliulių priveda prie keisto Elvio elgesio, kuris pasireiškia nevaldomais smurtiniais proveržiais. Jaunutei ir mylinčiai Priscillai tenka arba susitaikyti ir tylėti, arba susikrauti lagaminą ir grįžti namo... Ir viskas. Filmas neeskaluoja Elvio muzikos, ji išvis tarsi neegzistuoja, net pabaigoje nuskamba ne Elvio muzika, o Dolly Parton hitas. Elvio sėkmė egzistuoja kaip Priscillos tragedijos fonas, kamera sekioja stambiu planu paskui Priscillą ir rodo jos naivumą tol, kol žiūrovui tampa aišku: per jauna ir per greitai savo likimą patikėjo šitam rokenrolo karaliui.

 

Ar filmas kryptingai smerkia Elvį? Tikriausiai ne, nors nelygu, kaip pažiūrėsi, tačiau iš Priscillos nulipdomas absoliučios aukos paminklas. Filmas slenka lėtai, kaip ir būdinga Coppolos stiliui, bando lėtai perteikti toksiškų santykių tėkmę, iliustruojant besikeičiančių dešimtmečių kostiumų madomis ir šukuosenomis, bet tiesa tokia, kad filmas nuobodus. Mums, lietuviams, augusiems kitoje pasaulio pusėje be elviškosios kultūros, tas dainininkas iki šiol yra amerikiečių produktas, svetimas, todėl tikriausiai tik amerikiečiai supras ir pajus Elvio reikšmę savo masinėje kultūroje, o mums belieka tik šypsotis ir pritarti, apsimetant, kad viską suprantame. Melodramatiškas filmo tonas, erzinantys veikėjų tipažai man pasirodė vienkrypčiai ir suprojektuoti pagal holivudinius štampus, nors būta teiginių, kad filmas kaip tik pabėga toli nuo Holivudo, bet ar tikrai? Šelmiškas chuliganinis Elvis leidžia sau tai, ko nori, o vargšė jaunutė žmona turi susitaikyti su vyro nesąmonėmis ir tyliai izauriškai kentėti, kentėti, kentėti... Jeigu tai ne tipinis holivudinis lyčių pozicijų žaidimas iš XX amžiaus karikatūrinio lėlių nameliuko, tada nežinau, kas yra holivudinės klišės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"

Sveiki,

Turėjau nesveikų lūkesčių dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga pagunda“ (angl. The Beguiled) (2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003), rodos, aukščiau bambos nebeiššoko  ir staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.

Filmas, pasirodo, jau kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit „moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu,  meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą. Rimtai.

Filmas absoliučiai tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis  karo metais moterų namuose kelia hormonų audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali,  tad kuria muilo operai būdingas scenas,  kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl keliančios naivumo įspūdį.

Iš tikrai gerai žinomų moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi, tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas. Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kažkur tarp ten ir čia" / "Somewhere"

Sveiki visi,

Noriu pasidalyti įspūdžiais apie kol kas naujausią Sofijos Coppolos filmą „Kažkur tarp ten ir čia“ (Somewhere) (2010 m.). Na, tai paskutinis kol kas buvęs nematytas šios režisierės darbas, prieš tai matyti: „Jaunosios savižudės“, „Pasiklydę vertime“, „Marija Antuanetė“ padarė savotiškus įspūdžius – negaliu sakyti, kad labai sužavėjo, tačiau po filmo visada likdavo ir įdomu, ir kartu prėsku. „Kažkur tarp ten ir čia“ seansas prasidėjo prieš beveik metus, tačiau po 30 minučių ištvermės, nutraukiau, ir sakiau, kad tai kone pats prasčiausias režisierės darbas, bet po „Pasiklydusių vertime“ nutariau sugrįžti ir iš naujo sužiūrėti šį filmą, ir galiu pasakyti, lyg kas būtų man molį nuo akių prakrapštęs, nes mane visai tenkino tai, ką išvydau.

„Kažkur tarp ten ir čia“ tikrai nėra pats geriausias Coppolos darbas, sakyčiau, netgi prastesnė „Pasiklydusių vertime“ versija, per daug panašių detalių: personažai abiejų filmų yra aktoriai, išpaikę nuo turtų, yra be galo vieniši, liūdni, daug laiko filmuojama viešbučiuose – noriu pasakyti, kad detalės, kad ir kitokios, tačiau jos emociniu koloritu ir idėjine prasme yra beveik identiškos. Šiame filme man pasirodė, bent jau filmo pradžioje, per daug pažaista užtemptomis scenomis, kurios pakankamai buvo subalansuotos „Pasiklydę vertimuose“, šįkart be didesnės prasmės per daug ištęstos, tačiau filmas galiausiai įsivažiuoja ir nuotaikos, pasaulio tuštumos jausena, įvyniota į kasdienybės popierėlį, be didesnių šokiruojančių „tragedijų“ išties pavyko. Manau, Coppolai sekasi rašyti ir filmuoti tokio tipo siužetus, kai apie žmogaus skausmus pasakoma ne sukrėtimais, ne ryškiais kulminaciniais epizodais, tačiau eiliniu, liūdnu, melancholija permirkusia kasdienybe, lyg nieko nevyktų ir čia pat žmoguje vertųsi tuštumos ir beprasmybės bedugnės.

2013 metais pasirodys penktasis Coppolos filmas ir tikiuosi, kad režisierė imsis pagaliau naujos medžiagos, tačiau nerizikuos tokiems radikaliems pokyčiams, kaip tai buvo su „Marija Antuanete“, na, bet pagyvensime ir sužinosime. O šiaip šiuo filmu esu pakankamai patenkintas – žavūs aktoriai: didysis Elle Fanning debiutas pagrindiniame vaidmenyje, bei Stephen Droff, vaidmuo patrauklaus aktoriaus, tačiau visiško dvasios skurdžiaus. Jei paklaustumėt, apie ką filmas? Sunku būtų sukramtyti vienu paprastu sakiniu, vieniems jis bus tuščias ir apie nieką, nes nieko jame nevyksta, kitiems tai bus apie gyvenimo atkarpą, kai turi viską ir kartu neturi nieko, dar kitiems šis filmas bus apie materialiųjų turtų destrukcijos galią žmogaus dvasiai... Ir visi daugiau ar mažiau bus teisūs, tik klausimas, kaip patys priimsite šią juostą?

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiklydę vertime" / "Lost in Translation"

Sveiki,

„Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation) (2003 m.) – kritikų ir žiūrovų nuomone t.y. pats geriausias režisierės Sofijos Coppolos filmas. Tai antrasis režisierės darbas po pakankamai sėkmingos „Jaunosios savižudės“ ekranizacijos. Pati režisierė teigė, kad filmą sukūrė iš idėjos pavaizduoti naktinį Tokiją, netikėtai ši idėja pasisavino ir „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų. Po to režisierei nepavyko kažko prilygstančio sukurti, bet gal dar ne vėlu, režisierė dar pakankamai jauna, turi savo stilių ir idėjų.

„Pasiklydę vertime“... Tiesą sakant, nežinau, nė kaip vertinti. Filmas nesužavėjo taip, kaip tikėjausi, tačiau turėjo savo įdomų, asketiško šarmo. Vidutinio amžiaus vyras ir jauna mergina, nežinanti, ko nori iš gyvenimo, susitinka Tokijuje, viename iš viešbučių. Abu jaučia nepasitenkinimą dabartimi, vienatvę, egzistencinį liūdesį, kuris visame didžiuliame nesukalbame mieste tiesiog veržiasi per kraštus – va, dėl šito filme lydžiausi, liūdesys yra gražus, netgi šitaip pagalvojau, žiūrėdamas tuos vaizdus, bejėgišką personažų vienatvę. Gaila, kad beveik besimezgantis, skaudokas romanas nieko gero nežada, nes personažai nepasiduoda beprotybei, nespjauna į gyvenimą, nebėga į pasaulio kraštą, pamynę visas visuomenės nustatytas vertybes, kaip tai populiaru būna įvairiuose filmuose. Personažai išlieka pakankamai statiški, tačiau jų dvasinis stabilumas išsibalansuoja, tai jaučiasi ir tai yra gražu, kad mes sužinome apie kitokio gyvenimo variantą ir galimybę pasirinkti, tačiau kažkodėl vis tiek laikomės savo. Filmas stiprus savo melancholiškumu ir retsykiais man priminė latvių režisieriaus M. Martinsono filmą „Amaja“. 

Be jokios abejonės pakankamai medituojantis filmas, kuris hipnotizuoja detalėmis, didžiuliu miestu, kuriame sunku susikalbėti su aplinkiniais, žmogus ieško, kas artima jam, jo kultūrai, „genetikai“. Aktorė Scarlett Johansson buvo kukli, graži, paprasta ir tuo be galo įdomi, tą patį galiu pasakyti ir apie Bill Murray, kurio veidas labai priminė šuniškas dienas, toks liūdnas, nusiminęs... Ideali pora geram filmui, nepraleiskite progos.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunosios savižudės" / "The Virgin Suicides"

Sveiki visi,

Po efektingos knygos J. Eugenides „Jaunosios savižudės“ skubėjau pamatyti ir režisierės Sofia Coppola 1999 metais pastatytą dramą „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides). Neaušindamas burnos, pasakysiu – knyga žymiai stipresnė! Filmas... jis žymiai kitokios jausenos, bet tai nieko blogo, nes tekstą sunkiai galima „ištransliuoti“ panašiu diapazonu. Filme pasigedau paslaptingumo ir Lisbonų šeimos sumitinimo, tačiau režisierė pasistengė atskleisti jaunųjų savižudžių grožį, švytėjimą ir trapumą.

Kas man labiausiai patiko šiame filme – tai jaunosios aktorės, tokios šviesiaplaukės, tokios mielos paauglės, su geltonais besiplaikstančiais plaukais ir dar gražesnėmis šypsenomis. Kaip jos galėjo padaryti tai, ką padarė? Palieka atvirą klausimą diskusijoms filme, tačiau perteikta jausena buvo šiek tiek kitokia – tėvų griežtumas, reiklumas, įkalinimas namuose ir beribis laisvės troškulys. Jeigu knygoje iš vis paliekama spėlioti, kodėl mergaitės nori mirti, tai iš filmo atsakymas beveik jau aiškus. Filmas tikriausiai labiau aktualus paties paaugliams, jis manęs asmeniškai nei šokiravo, nei glumino, o finalinė scena pavaizduota keistai blanki, o juk galėjo „sukalti“ neįtikėtiną bestselerį, kuris taptų apskritai pasauline klasika! Tiesa, puikūs aktoriai atliko savo darbą, tačiau iš pačios režisūros ir perteikimo (nelemtas mano lyginimas su knyga!) tikėjausi kur kas daugiau! Aišku, jei nebūčiau dar prieš tai sukrimtęs knygos, viskas būtų kitaip.

Aišku, filme žaviausia Laks vaidmens atlikėja Kirsten Dunst! Tokia jaunutė, liesutė, trapi kaip nežinau kas... Net sunku pagalvoti, kad ji po gero dešimtmečio vaidins subrendusią moterį „Melancholijoje“. Šiaip įsivaizduoju, kad daug kam filmas turėtų patikti. Taip, jis estetiškai tikrai „nieko“, tačiau kažko visgi pasigedau... Belieka tik Jums patiems pažiūrėti ir nuspręsti.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela